Įspūdingiausi dangaus įvykiai, kurių mūsų karta nepamatys

6009-ieji bus pirmieji metai po 1961-ųjų, kurių data atrodys taip pat net ir apvertus skaičius aukštyn kojomis. Bet nė vienas iš mūsų, ko gero, iki 6009-ųjų neišgyvens. Žmogaus gyvenimas tiesiog per trumpas. O kokių dar svarbių ir įspūdingų ateities įvykių nespėsime sulaukti?

Pasižvalgyti po ateitį siūlo Michaelas iš mokslo populiarinimo projekto „Vsauce“.

Visų pirma, nė vienas iš mūsų tikriausiai nesulauksime tų metų, kai bus užbaigta Laiko piramidė (vok. Zeitpyramide) Pietų Vokietijoje. Tai bus 120 betoninių stačiakampių gretasienių blokų krūva – piramidės statytojai nuo projekto pradžios 1993 m. vienu bloku statinį papildo kas 10 metų. Tad kol kas Laiko piramidės vietoje stovi tik pirmi trys blokai. Piramidė bus baigta statyti 3183 m. Paskutinį bloką pastatys mūsų propropropropro… (ir taip daugiau nei 30 kartų) proanūkių karta.

Tačiau net ir jie neišgyvens iki tų laikų, kai vėl bus galima saugiai gyventi Černobylyje ir jo apylinkėse. Po 1986 m. branduolinės katastrofos Černobylis ir jo apylinkės yra ir bus užkrėstos radiacija dar ne vieną tūkstantį metų. Černobylyje radiacija neviršys normos ne 4000-aisiais, ne 5000-aisiais ir ne 6000-aisiais… Saugu ten turėtų būti tik apie 22 000-uosius metus. T.y., dar po maždaug 20 tūkst. metų.

Galbūt dar ir mūsų gyvenimo metais, tačiau garantuotai per artimiausius kelis milijonus metų sprogs ir supernovomis virs tokios gana netoli Saulės sistemos esančios žvaigždės kaip Betelgeizė (už maždaug 650 šviesmečių) ar Laivo Kilio Eta (už 7,5–8 tūkst. šviesmečių). Tai reiškia, kad sprogimo bangai pasiekus Žemę, čia kurį laiką (keletą savaičių) danguje bus matomos dvi saulės. Nepaisant to, kad tokios žvaigždės yra už šimtų ar tūkstančių šviesmečių, supernovos naktimis šviečia gerokai ryškiau už pilnatį ir būtų matyti net ir dieną.

Tačiau tikrasis dangaus spektaklis įvyks po 3,75 mlrd. metų. Mūsų galaktikoje apstu žvaigždžių. Nors žvelgiant iš Žemės jos atrodo kaip žėrintys trupinėliai, susibėgę į pieno sraujymes. Iš čia ir angliškas mūsų galaktikos pavadinimas „Milky Way“ (Pieno kelias). Beje, pieno garbei vadinama kiekviena galaktika. Pienas, laktozė, laktos, laktika – ga-laktika.

Bet kuri žvaigždė, kurią įžiūrime plika akimi, yra Paukščių Tako galaktikos žvaigždė. Bet yra blausesnių ir tolimesnių kosminių objektų, kurie nėra žvaigždės, nors (kai kurie iš jų) įžvelgiami plika akimi ar pro žiūronus. Pavyzdžiui, Andromedos galaktika. Ji nuo Paukščių Tako nutolusi 2,5 mln. šviesmečių. Ją sudaro dvigubai daugiau žvaigždžių nei Paukščių Taką.

Įdomiausia tai, kad Andromeda skrieja į mus. Greičiau už kulką – 300 km/s greičiu. Tad po milijardų metų ji taps matoma plika akimi naktiniame danguje, o dar vėliau galaktikos susilies. Visa tai atrodys daugmaž taip:

Dangus švytės galybe naujų žvaigždžių, nes įvyks Paukščių Tako ir Andromedos susidūrimas. Tiesa, kadangi atstumai tarp žvaigždžių galaktikose yra milžiniški, labiausiai tikėtina, kad Saulės sistema per šį susidūrimą nenukentės. Po susidūrimo praėjus keletui milijardų metų, abiejų galaktikų branduoliai susijungs. Tada Žemė bus naujos galaktikos – galbūt Paukštdromedos – dalelė.

Reginys turėtų būti išties įspūdingas. Tačiau ne tik mes galime pavydėti ateities kartoms – jos taip pat gali pavydėti mums. Kas žino, galbūt jų laikais danguje bus matyti fantastiškų reginių, tačiau tolimieji mūsų ainiai paslapčia trokš pagyventi mūsų laikais ir patirti, tarkim, interneto pradžią arba daugelį kitų dalykų.

Tarkim, Mėnulis. Natūralus Žemės palydovas po truputį tolsta nuo Žemės – po 1 cm kasmet. Po 600 mln. metų Mėnulis nuo Žemės bus nutolęs tiek, kad jau nebeuždengs visos Saulės. Tad po 600 mln. metų gyvensiantys žmonės neturės galimybės pamatyti visiško Saulės užtemimo.

Likus galybei laiko iki to momento, kai išdžius visas Žemėje esantis vanduo, pražus Niagaros krioklys. Kasmet Niagaros krioklio slenkstis pasislenka per pėdą (30 cm) aukštupio link. Maždaug 52 000-aisiais metais Niagaros slenkstis atsitrauks iki Eirio ežero – tik didžiausio pasaulyje krioklio tada jau nebebus.

Liūdna, tačiau po 50–100 mln. metų Saturnas nebeturės savo įstabiųjų žiedų – juos sudarančios ledo dalelės po truputį „išsibėgioja“ po kosmosą.

Tad galbūt tolimoje ateityje žemiečiai, kad ir kaip jie beatrodytų, galės grožėtis tiesioginiais, tiesiai virš galvų plytinčiais supernovų ir galaktinių susidūrimų vaizdais, bet jie neturės Niagaros, žieduotojo Saturno, Saulės užtemimų ir kt. Laimei, visata yra tokia didelė ir turtinga, kad visko pražiopsoti neįmanoma. Net jei žmogaus gyvenimas trunka vos vieną visatos akimirksnį.