Aš ir mano šešėlis

Dar gilioje senovėje žmogus suprato, kad jis nėra vienišas: kad ir kur būtų, kur bekeliautų, visada šalia žmogaus yra paslaptingas „antrininkas“ – jo paties šešėlis.

Moksliniu požiūriu, šešėlis – tai ta sritis už daikto, kur nepatenka nuo šviesos šaltinio sklindanti šviesa. Esant apšvietimui, šešėlius turi praktiškai visi daiktai ar būtybės. Tačiau kalbant apie žmogaus šešėli, mokslas dar labai nusileidžia mistikai, nes mūsų šešėlis nėra toks jau paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio…

Pažeidžiamas „antrininkas“

Ką galima pagalvoti apie tamsią figūrą, kuri, prikibusi prie žmogaus pėdų, kartoja kiekvieną savo „šeimininko“ judesį, ir keistai iškraipo jo siluetą? Atrodo, kad šešėlis – tai nėra atsitiktinis reiškinys: jis tarsi aiškiai parodo visas mūsų bjauriąsias puses, paslėptas nuo pašalinio žvilgsnio, ir mus išduoda netgi tada, kai mūsų pačių nesimato.

Šešėlio neįmanoma pajausti, prie jo prisiliesti. Tačiau netgi jei užgęsta šviesa, mes žinome: šešėlis kažkur šalia. Tad kas iš tiesų yra tas šešėlis?

Mūsų tolimi protėviai į šešėlį žiūrėjo su pagarba ir tam tikra baime, teisingai manydami, kad nuo nežinomojo „antrininko“ priklauso labai daug. Pavyzdžiui, manipuliacija su savo ar svetimu šešėliu gali padaryti didelę žalą. Netgi šiandien kai kuriose Afrikos gentyse bandymas užlipti ant kito žmogaus šešėlio prilyginamas užpuolimui ir griežtai baudžiamas.

Dar toliau žengė senovės egiptiečiai: jie pirmieji prilygino šešėlį dvasiai. Jų požiūriu, žmogaus esybę sudaro vardo ir šešėlio vienybė, o nuodėmingųjų po mirties laukia bausmė: jų šešėlius suės ano pasaulio pabaisa – liūtas su krokodilo galva. Jei koks nors išsiblaškęs vergas užlipdavo ant savo šeimininko šešėlio, jo laukė griežta bausmė, o tarp faraono patarnautojų buvo specialiai skirtas žmogus, kuris atidžiai žiūrėjo, kad „dievo išrinktasis“ netyčia neužliptų ant savo „sielos“.

Senovės graikai tikėjo, kad po mirties žmogus išsiskiria su savo šešėliu, kuris keliauja į mirusiųjų šešėlių karalystę. Viduramžiais krikščionys visaip stengėsi, kad šešėlis nekristų ant raganos, budelio ar bet kurio kito piktadario, o Rytų šalyse buvo griežtai uždrausta vaizduoti daiktus, galinčius mesti šešėlį.

Kai kuriuose žodynuose žodis „šešėlis“ vienu metu traktuojamas ir kaip saulės šviesos nebuvimas, ir kaip mirusiojo dvasia. Apie šešėlius netgi folklore pasakojama: „Eina per ugnį – nedega, eina per vandenį – neskęsta, eina per šiaudus – nečeža“.

Paslaptingasis „antrininkas“, toks panašus į savo šeimininką, su juo surištas mistiniu būdu: žmogus jaučia viską, kas vyksta su jo šešėliu. Ezoterikų teigimu, tai galima labai nesunkiai patikrinti: jeigu smailiu daiktu įkalti toje vietoje, kur krenta žmogaus šešėlis, kurio šeimininkas nemato, kas daroma su jo „antrininku“, tai „originalas“ jaus skausmą ar diskomfortą tose vietose, į kurias buvo „sužeistas“ jo šešėlis!

Mirtina virvutė

Jei tikėti britų mokslininkais, žmogus savo paties šešėlį suvokia kaip savo kūno pratęsimą. Pvz., jei kas nors pabandys paliesti šešėlio ranką, tai žmogui atsiras nenumaldomas noras atitraukti pačią ranką. Šešėlis tarnauja žmogui papildomu orientyru erdvėje, leidžia objektyviai įvertinti joje savo paties padėtį ir laiku išvengti pavojų.

Britų profesorė Margaret Livingston teigia, kad nenoras užlipti ant savo paties šešėlio ir baimė, kad tai gali padaryti kiti žmonės, visiškai natūralūs: žmogus pasąmonėje bijo, kad jam bus padaryta fizinė žala. Ir praktika rodo, kad baiminasi ne be reikalo.

Europiečiai nuo senų laikų iki šių dienų tiki, kad namas, kurio pamatuose užmūrytas gyvas žmogus, stovės amžinai. Tačiau Žemės dvasioms aukoti gyvus žmonės su laiku darėsi vis sunkiau, todėl ritualas šiek tiek pakito: dabar pakako tik „pavogti“ žmogaus šešėlį ir jį „palaidoti“ pastato pamatuose.

„Vagystė“ atliekama labai paprastai: reikia virvute išmatuoti pro šalį einančio nepažįstamo žmogaus šešėlį, virvutę įmūryti į pamatus – darbas atliktas. Yra ir patogesnis būdas: tinkama auka įviliojama į statybos vietą, o šeimininko bendrininkas išmatuoja nepažįstamojo šešėlį. Ir vienu, ir kitu atveju nelaimingasis būna pasmerktas: jo laukia mirtis artimiausiais mėnesiais, nes be „sielos“ žmogus negali normaliai egzistuoti.

Rumunijoje į namo pamatus buvo stengiamasi įmūryti savo pikčiausio priešo šešėlį, o Bulgarijoje panašiems tikslams iš pradžių buvo naudojami numirėliai – buvo manoma, kad Žemės dvasios bus patenkintos ir tokia auka. Tačiau ne kiekviena šeima norėjo atiduoti savo numirėlį kažkieno kito gerovei, tad buvo pradėta naudoti ta pati virvutė, kurią po ritualo reikėjo įdėti į medinę dėžutę ir įmūryti į būsimo namo sieną.

Bulgarai tikėjo: nepraeis nė 40 dienų, kai „pavogtoji“ siela apsigyveno dėžutėje su virvute, jos buvęs šeimininkas mirs, o jo šešėlis ims šeštadieniais klaidžioti netoliese. Nieko keisto, kad senovėje niekas šalia statybų be reikalo nevaikščiodavo: niekas nenorėjo netekti šešėlio, o tuo pačiu ir gyvybės! Beje, ir mūsų dienomis atsiranda žmonių, kurie yra įsitikinę, kad bet koks nusikaltimas, netgi „virtualus“ turi būti tinkamai nubaustas.

Vieną Rumunijos Murešo rajono gyventoją į teismą padavė sūnus žmogaus, kuris iki tol buvo visiškai sveikas ir mirė tik dėl manipuliacijų su jo šešėliu. Numirėlis kaimyną laikė kruvinu priešu, todėl šis jam visiškai galėjo „atkeršyti“ tokiu neįprastu būdu…

Tačiau šešėlis gali būti ne tik nedraugų potencialus „grobis“, bet ir ir galingas energetinis šaltinis savo šeimininkui. Tiems, kas nori pasikrauti nauja energija ir pajausti jėgų antplūdį, ezoterikai siūlo atlikti tokį pratimą: atsistoti taip, kad žmogaus šešėlis būtų didesnis už jo ūgį, po to visą savo dėmesį sukoncentruoti būtent į šešėlį. Teigiama, kad jau po kelių minučių pavargęs žmogus galės „kalnus nuversti“! Tiesa tai ar ne – visai nesunkiai galite patys patikrinti.

Inf. pasidalino: mzicka, inf. šaltinis žurnalas “Mįslės ir faktai”