Šeši mitai apie kosmosą

Mūsų kosmoso žinios panašios į mūsų istorijos žinias: būna tikrai sunku suprasti, kur tikri faktai, o kur į atmintį įstrigę vaizdai iš kino filmų, rašo „cracked.com“. Ir abiem atvejais dažnai pasirodo, kad šios žinios ne tik kad yra netikslios, bet netgi juokingai klaidingos. Kokius gi labiausiai paplitusius klaidingus teiginius apie kosmosą mes sužinojome, žiūrėdami fantastinius filmus?

 

Nr.1. Kitoje Mėnulio pusėje visada tamsu

 

Visiems yra žinoma, kad Mėnulis pasisukęs į Saulę viena puse. Kol pirmoji maudosi saulės spinduliuose, kita jo pusė pasmerkta amžinai tamsai ir šalčiui. Nenuostabu, kad kita Mėnulio pusė masinėje kultūroje tapo paslaptinga ir klaikia vieta, vienodai tinkančia ir Transformerių senovinei technologijai slėpti, ir psichodelinės muzikos autoriams įkvėpti.

 

O kaipgi yra iš tikrųjų?

 

Kitos, tamsiosios Mėnulio pusės nėra, kaip nėra ir kitos, tamsiosios Žemės pusės. Taip, tikrai, planetoms skriejant vienoms aplink kitas, Mėnulis visada būna atsisukęs į Žemę ir į stebėtojus ant jos paviršiaus vienu ir tuo pačiu pusrutuliu. Atkreipkite dėmesį: į Žemę. Bet ne į Saulę. Vadinasi, kitoje Mėnulio pusėje iš tikrųjų būna tamsu naktimis. Na, ir užtemimų metu. Kitu metu abi jo pusės gauna saulės šviesos po lygiai: tiek mistinė „kita“ (arba „tamsioji“), tiek ir „šviesioji“, ta, kuri turi „veidą“ ir kurią mes matome.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Nr.2. Žmonės kosmoso vakuume susprogtų

 

Mes visi matėme, kaip tai atsitinka, kai žiūrėjome daugybę B kategorijos filmų ir mažo biudžeto mokslinės fantastikos kūrinių: jeigu tik tu išeisi tenai be skafandro, iš tavęs nė šlapios vietos neliks. Slėgis tavo viduje, palyginus su slėgiu išorėje išvers tau kailį akimoju. Juk kaip tik dėl to anam vyrukui iš filmo „Viską prisiminti“ („Total Recall“) akys išlipo ant kaktos, ir netgi Bartas ir Homeris Simpsonai taip numirė per Heloviną.

 

O kaipgi yra iš tikrųjų?

 

Viskas teisingai parodyta Stenlio Kubriko (Stanlay Kubrick) filme „Kosminė odisėja“ (Space Odyssey“), kur astronautui tenka neilgą laiką pasivaikščioti po kosmosą be šalmo. Žinoma, taip ilgai išbūti jums nepavyks, juk kvėpuoti vis tiek turėsite. Bet jūsų galva be šalmo ten tikrai nesprogs.

 

Viskas dėl to, kad žmogus, vis dėlto, turi kad ir nedidelę, bet jau šiokią tokią apsaugą nuo kosmoso vakuumo – odą ir kraujotakos sistemą. Pirmoji apsaugo mūsų kūną taip gerai, kad ji sugeba neutralizuoti akimirkinio išsihermetinimo efektą. Antroji gi, greitai adaptuodamasi, ir toliau dirba savo darbą, todėl beorėje erdvėje mūsų kraujas neužvirs, kaip kad galvoja kai kurie žmonės. Netgi persišaldymas nėra problema: nors temperatūta už žvaigždėlaivio borto ir artima absoliučiam nuliui, kosmose ne tiek daug medžiagos, kuri gali sugerti jūsų kūno šilumą.Iš esmės, pagrindinė grėsmė, kuri kyla žmogui be skafandro atvirame kosmose – tai oras plaučiuose. Kai išorinis slėgis dingsta, dujų tūris jūsų plaučiuose ima didėti, ir tai gali sukelti plaučių barotraumą, lygiai taip pat, kaip narui, kuris staigiai išnyra į paviršių iš didelio gylio.Nors visa tai nereiškia, kad norint išeiti į kosmosą pakanka respiratoriaus ir maudymosi kelnaičių. Jeigu neturėsite skafandro, kosmosas greitai su jumis susidoros. Tik visa tai atrodys ne taip įspūdingai kaip filmuose.

 

Nr. 3. Meteoritai – karšti

 

Jūs esate tai matę kiekviename katastrofų filme, na, kad ir tame pačiame „Armagedone“ – prisiminkite sceną, kur dūmų „uodegas“ paliekantys meteoritai naikina Niujorką. Ir nors mes žinome, kad ne kiekvienas filmas sukuriamas remiantis moksliniais faktais, jeigu jūsų kieme nukristų meteoritas, vargu ar griebtumėte jį plikomis rankomis – jis gi krito, palikdamas ugninį pėdsaką per pusę dangaus skliauto.

 

O kaipgi yra iš tikrųjų?

 

Akmeninis luitas daugelį milijardų metų skiejo kosmose, kur, beje, kosmiškai šalta – temperatūra ten tik trimis laipsniais aukštesnė už absoliutų nulį (-273,15 °C). Įskriejęs į atmosferą meteoritas turi viso labo tik keletą sekundžių žemei pasiekti (jeigu apskritai ją pasiekia), kadangi jo greitis nepaprastai didelis. Ir todėl nesvarbu, ką apie tai mano Michaelas Bay (amerikiečių režisierius, filmo „Armagedonas“ autorius), šis akmens gabalas paprasčiausiai neturi laiko įkaisti. Na, o tie meteoritai, kurie, vis dėlto, pasiekia žemę, paprastai būna šiek tiek šilti.O iš kur tada atsiranda ugnies kamuoliai? Turbūt visi yra matę meteoritų lietų – jie tikrai dega. Tačiau iš tikrųjų mūsų stebimas efektingas ugnies kamuolys beveik nesusijęs su pačiu meteoru. Tai tik viso labo oro sluoksnis, kuris susiformuoja atmosferoje priešais krentantį meteorą, būtent jis ir įkaista, sukeldamas degančio kamuolio įspūdį, tačiau pačio dangaus kūno temperatūrai tai neturi įtakos.

 

Nr.4. Saulė geltona

 

Saulės spalva – savaime suprantamas, dar vaikų darželyje suvoktas dalykas. Netgi priimtose klasifikacijose mūsų žvaigždė įvardinta kaip „geltonoji nykštukė“. Tai kas čia gali būti ne taip?Mes gerai žinome ir kokios spalvos yra arčiausiai mūsų esantys kosminiai objektai, nes turime daugybę nuotraukų, gautų iš to paties Hablo teleskopo, atsiųstų iš dirbtinių Žemės palydovų ir po Saulės sistemą kursuojančių zondų. Būtent šių nuotraukų dėka Holivudas, o paskui jį ir visas pasaulis sužinojo, kokios spalvos yra Marso dangus arba Mėnulio akmenys.

 

O kaipgi yra iš tikrųjų?

 

Saulė ne geltona. Priežastis, dėl ko mes ją matome tokią – Žemės atmosfera, kuri nuspalvina Saulės spindulius geltonu atspalviu. Bet nereikia pamiršti, kad mūsų žvaigždės temperatūra – 6000 Kelvino laipsnių, o bet kurios tokią temperatūrą turinčios žvaigždės vienintelė galima spalva yra balta. Iš tikrųjų Saulė iš kosmoso atrodo dar nykesnė, negu mūsų matomas Mėnulis. Ji net jokio „veido“ neturi.

 

O kaip gi yra su likusiais mūsų Saulės sistemos kūnais?

 

Juk mes turime fotografijų. Mes gi turime marsaeigių, nufotografavusių Marso paviršių per ištiestos rankos atstumą!Jūs nustebsite, bet nė su vienu fotoaparatu spalvotų nuotraukų nebuvo padaryta. Spalva pridedama vėliau, panaudojant filtrus. Tokie tad dalykėliai.Tačiau nemanykite, kad NASA tiesiog susimovė. Fotografavimas kosmose – ne toks jau paprastas dalykas, ir padaromos nuotraukos nebūtinai tiksliai atspindi patį fotografavimo objektą. Mokslininkai tiesiog parenka tokius spalvų derinius, kurie labiausiai tinka jų atliekamo darbo tikslams.

 

„Spalvų, kurias matome Hablo teleskopo nuotraukose, negalima pavadinti nei „tikromis“, nei „netikromis“, jos dažniausiai vaizduoja fizinį procesą, kuris vyksta fotografuojamame objekte. Tos spalvos – tai būdas pateikti viename atvaizde kuo daugiau turimos informacijos, – sako Zoltas Levay iš Kosminių stebėjimų mokslo instituto (Space Telescope Science Institute).

 

Tokiu būdu, iš esmės visos šios įspūdingos kosminės nuotraukos, kurios mums rodomos jau daugelį metų, yra paprasčiausios nespalvotos fotografijos, nuspalvintos, kad mes galėtume atkapstyti mokslą kiekviename jų fragmente.

 

Nr.5. Juodosios skylės – kosmoso sanitarai

 

Iš visų kosmoso siaubų juodosios skylės, ko gero, geriausiai parodo, kad Visata nekenčia mūsų. Jos yra nematomos, gąsdinančios, milžiniškos ir, lyg koks kosminis dulkių siurblys siurbia į save viską aplinkui, kas yra nutolęs per ištisus šviesmečius.

 

Dėl pastarosios ypatybės juodosios skylės pavydėtinai dažnai atsiranda kiekvienoje save gerbiančioje kosmooperoje: nuo paskutiniosios J. J. Abramso „Žvaigždžių kelias“ („Star Trek“) iki „Žvaigždžių vartai“ („Stargate SG-1“) ir „Daktaras kas“ („Doctor Who“). Ir visur ir visada juodoji skylė vaizduojama kaip siaubingos galios čiulpiantis žiomuo, nuo kurio niekur neįmanoma pasprukti.

 

O kaipgi yra iš tikrųjų?

 

Imkime ir įsivaizduokime, kad ryte prabudę mes pamatėme savo Saulės vietoje analogiškos masės juodąją skylę. Kas gi įvyks? Ogi paprasčiausiai nieko. Na, žinoma, mes mirtinai sušalsime, nes dings šilumos šaltinis, šildantis mūsų planetą, ir viskas. Tačiau Žemė tikrai liks savo vietoje.Todėl kad dauguma žmonių pamiršta, jog turėdamos visą savo plačiai išreklamuotą galią juodosios skylės turi dar ir masę. Tai reiškia, kad kokios gąsdinančiai visagalės jos beatrodytų, juodosios skylės, kaip ir kiekvieno mūsų Visatoje esančio objekto, trauka apribota jos mase. Ir jeigu juodosios skylės masė yra tokia pat kaip Saulės, tai ir jos traukos jėga bus tokia pat, o tai reiškia, mūsų planeta ir toliau taikiai skries savo orbita.

 

Štai tokie dalykai, net jeigu jūs – siaubą kelianti juodoji skylė, tai nereiškia, kad jums negalioja fizikos ir beširdės visuotinės traukos dėsniai.
Visą straipsnį galite rasti

 

Nr.6. Asteroidų laukai mirtinai pavojingi

 

Prisimenate, kaip penktajame „Žvaigždžių karų“ sagos epizode „Imperija kontratakuoja“ Hanas Solo sprunka nuo Imperijos per chaotišką asteroidų lauką? Prakeikti akmenys skrieja taip tankiai išsidėstę, kad net nedidukai Imperijos naikintuvai pro juos negalėtų prasmukti be rizikos, kad dreifuojantys akmenų luitai jų nesutrins į miltus. Po 20 metų „Klonų atakoje“ Obi-Vanui Kenobiui irgi tenka susidurti su analogiškais sunkumais. Ir tokius asteroidų laukus kino fantastikoje, be „Žvaigždžių karų“, mes matome vos ne visur. Bet tam jie ir vadinami asteroidų laukais, ar ne tiesa? Kaip pasakytų C-3PO, jūsų šansai sėkmingai įveikti asteroidų juostą artimi nuliui. Čia kaip kaubojų šventėje, kai į jus lekia banda mirtinai išgąsdintų karvių, skirtumas tik tas, kad vietoj karvių čia lekia dangaus kūnai.

 

O kaipgi yra iš tikrųjų?

 

Jeigu pažvelgtume į asteroidų juostos (žiedo), esančios mūsų Saulės sistemoje, fotografijas, tai ji atrodo lygiai taip pat, kaip „Žvaigždžių karuose“. Asteroidų joje iš tikrųjų nesuskaičiuojama daugybė – šiai dienai nenuramdomi astronomai jų priskaičiavo jau apie pusę milijono. Tačiau iš tikrųjų mažąsias planetas beorėje erdvėje vieną nuo kitos skiria daugybė kilometrų, ir 650 000 kvadratinių kilometrų plotui tenka tik vienas asteroidas. Todėl, siųsdami savo zondus skristi pro asteroidų juostą tarp Marso ir Jupiterio NASA mokslininkai sako, kad šansų susidurti aparatui su asteroidu yra …vienas iš milijardo. Tad kapitonas Solo galėjo skraidinti savo laivą, vairuodamas jį nors kaire koja, vis tiek šansų įsirėžti į asteroidą jis būtų turėjęs tiek pat, kiek jūs, važiuodami į artimiausią prekybos centrą.Aišku, galima ginčytis, kad galaktikoje jau labai seniai siautė „Žvaigždžių karai“ ir dėl kokios nors priežasties dažnai sutinkami supertankūs asteroidų laukai, tačiau jeigu šių laukų tankumas būtų buvęs toks, kaip „Žvaigždžių karuose“, tai nuo nuolatinių tarpusavio susidūrimų asteroidai labai greitai būtų išsilakstę į visas šalis, ir lauko tankumas būtų sumažėjęs.

 


Facebook komentarai
5 komentarų "Šeši mitai apie kosmosą"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
Dievas

Kiekvienam dalykui yra sukurti argumentai ale su faktais tai taip mus durnina :)

Wolfram simuliacija

http://demonstrations.wolfram.com/ViewOfTheMoonFromEarth/
Užsidėkite dienos/nakties režimą ir viską labai aiškiai suprasite.Ta „nematoma“ Mėnulio pusė dienos metu būna pasisukusi į Žemę,tačiau iš Žemės „nematoma“,nes akina Saulė.Saulės šviesos „nematoma“ Mėnulio pusė negauna,nes Saulę jai uždengia kita,“matoma“,pusė.
Labai nevykusiai visuotinai vartojami terminai,dėl to ir gaunasi visi tie nesusikalbėjimai,padvelkia mistika ir sąmokslo teorijomis.

Anonimas

Visiems yra žinoma, kad Mėnulis pasisukęs į Saulę viena puse

vėjai…

momo

ryskiai Saule supainiojo su Zeme :) pasitaiko, mumi visi esma tik zmogai

ydr

su juodosios skyles trauka tai nusisneketa nes didejant tankiui dideja ir trauka

wpDiscuz