Senųjų civilizacijų paslaptys

Ieškoti spėjamos civilizacijos lopšio tuo labiau sunku, kad per tūkstančius metų, kurie skiria mus nuo jos epochos, daug sausumos teritorijų paniro į jūrų ir vandenynų gelmes. Tokios pradingusios žemės, užėmusios, kaip manoma, didžiules erdves, egzistavo, pavyzdžiui, Atlanto vandenyne, ir apie jas prisimena žmonės. Apie kažkokią sausumą Atlante rašė Platonas. Pasak jo, ši didžiulė sala “nusėdo dėl žemės drebėjimo ir paliko po savęs neįveikiamą dumblą, kuris kliudo iš ten prasiskverbti į išorinius vandenis”. Platonas nurodo kaip šaltinį graikų filosofą Soloną, kuris pabuvojo Egipte ir gavo tuos duomenis iš tenykščių žynių.

Graikų filosofas Krantoras iš Solio miesto (310 metai prieš mūsų erą), priklausęs pirmajai platonistų akademijai, aplankęs Egiptą matė koloną, ant kurios buvo užrašyta istorija didžiulės salos, paskendusios Atlanto vandenyne.

Visa eilė šiuolaikinių tyrinėtojų sieja sausumos panirimą Atlante su tam tikru kataklizmu, kuris, galbūt, yra susijęs su tais katastrofiškais įvykiais, apie kuriuos pasakojama šios knygos pradžioje. Akivaizdu, kad jau istoriniais laikais Atlanto rajone vyko antriniai kažkokių sausumų panirimai. Tai patvirtina ir faktas, kad daugelis senovės istorikų bei geografų mini ne vieną salą, bet plačius salynus – Kronosą, Poseidoniją ir kitus, išsidėsčiusius į rytus nuo Heraklio stulpų, ir jie palaipsniui taip pat paniro į gelmes.

Pasakojimų apie kažkokias žemes, kurios paskendo į jūros dugną, aptinkame ir pas Ramiojo vandenyno tautas. Pagal salų, išsidėsčiusių į pietvakarius nuo Naujosios Zelandijos, gyventojų padavimus, senovėje okeanas prarijo Ka Houpo O Kane (dievo Kanės kūno) žemes. Polineziečių mitai dažnai mini kažkokia “Didžią žemę”. Velykų salos gyventojai pasakoja apie paskendusias okeane Motu Mario Hiva žemes.

Šiuos duomenis patvirtina ir archeologiniai radiniai. Palei Ponapės salą Karolinų salyne aptikti, pavyzdžiui, likučiai didžiulio miesto, kuris pusiau paskendęs jūroje. Lygiai taip pat kaip ir Atlante, sausumos skendimas vyko, iš visko sprendžiant, ne iš karto.

Yra žinių apie kažkokią sausumą, kuri pranyko Indijos vandenyne. Antikos autoriai rašė apie kažkokią sausumos sąsmauką, kuri kitados jungė Indiją ir Afriką. Apie kažkokią didelę salą Indijos vandenyne, esančią piečiau ekvatoriaus, rašė Plinijus. Apie sausumos liekanas Indijos vandenyne minėjo dar viduramžių arabų istorikai.

Šiuos liudijimus patvirtina pastarųjų metų radiniai. Visa eilė lingvistų aptiko panašumų tarp dravidų kalbų, paplitusių Pietų Indijoje ir Rytų Afrikos kalbų. Tų vietų flora ir fauna liudija apie tai, kad čionai kitados egzistavo didelės sausumos. Madagaskare priskaičiuojama dešimt lemūrų rūšių, kurios, be Afrikos, egzistuoja tiktai Indijoje. Tačiau, kaip žinia, lemūrai nemoka plaukti ir negalėjo įveikti vandenyno. 26 augalų rūšys, kurias galima aptikti Madagaskare, auga tiktai vieninteliame pasaulio regione – Pietų Azijoje, tačiau jų nėra kur kas artimesnėje Madagaskarui Afrikoje. O devyni kiti Madagaskaro augalai aptinkami tiktai Polinezijoje, kuri nutolusi už nedaugelio tūkstančių kilometrų.

Miglotų prisiminimų apie sausumą vidury Indijos vandenyno, apie legendinį Lemūrijos žemyną, galima rasti ir istorinėse Pietų Indijos tradicijose. “Tamilahamas, arba tamilų tėvynė. – pasakoja mums vienas iš Indijos istorikų. – tolimoje praeityje buvo išsidėsčiusi pietinėje didžiulės salos Navalamas dalyje, kuri buvo viena iš pirmųjų žemių, atsiradusių palei pusiaują. Jai taip pat priklausė Lemūrija, šitas pražuvęs kontinentas, tapęs žmonijos lopšiu”.

Mes neturime pakankamai duomenų, kad galėtume tvirtinti, jog labiausiai tikėtina spėjamos pirminės civilizacijos sritimi buvo būtent šis rajonas, o ne Atlanto, ar, tarkime, Ramusis vandenynas su jų nuskendusiomis žemėmis, neiššifruotais rašmenimis, keistomis statulomis ir ne mažiau keistais mitais.

Aukšto lygio žinios, kurios pateko į rankas senovės žmonėms, buvo perduotos joms vokuose be atgalinio adreso. O galbūt paprasčiausiai visa tai yra pernelyg tolima mums ir dėl to mes negalime įžvelgti nusitrynusių užrašų, perskaityti laiko ištrintų eilučių. Ir dar viena aplinkybė, kuri verta to, kad būtų paminėta. Jeigu šioje knygoje aprašomi įvykiai iš tiesų egzistavo ir jeigu žmonijai iš griuvėsių pavyko atkurti savo civilizaciją, tai sunku būtų rasti labiau įtikinamą įrodymą, kad istorijos procesas yra nepaliaujamas.

Štai dėl ko, jeigu čionai pateikiama hipotezė anksčiau ar vėliau bus įrodyta, pažangusis mokslas įgys dar vieną argumentą, prieštaraujantį evoliucijos atsitiktinumo, cikliškumo ar net pažangos sustojimo koncepcijoms.

Ištrauka iš knygos: Seniausios istorijos paslaptys, A. Gorbovskis – versijos.com inf.