Senųjų civilizacijų paslaptys – Anomalija.lt

Senųjų civilizacijų paslaptys

Galima išvardinti visą eilę sudėtingų senovinių statinių, kurių statymas reikalavo gilių inžinerijos žinių, ir kurių tiesiog neįmanoma atkartoti net dabartiniais laikais. Kaip senosios civilizacijos sugebėdavo pastatyti protu nesuvokiamo dydžio pastatus? O gal jiems kas nors padėdavo?

 

Tihuanakas Anduose pastatytas iš gigantiškų akmeninių blokų. Kai kurių iš jų svoris siekia du šimtus tonų. Be to, artimiausi panašių uolienų telkiniai yra ne mažiau kaip už penkių kilometrų. Kaip transportavo tokius luitus žmonės, nežinoję, kas yra ratas?

 

1961 metais laikraštis „Pravda“ pranešė: „Vakar į Maskvą atvyko neįprastas sąstatas. Iš Kudaševkos stoties ypatinga šešiolikos ašių platforma buvo atvežtas didžiulis monolitas Karlo Markso paminklui, kuris bus pastatytas Sverdlovo aikštėje. Luito, kurio svoris siekia du šimtus tonų, transportavimas – neįtikėtinai sunkus uždavinys…“ Sunkus šiuolaikinei technikai!

 

 

Tihuanakas – ne vienintelė planetos vieta, kur esama tokių statinių. Tarp Baalbeko miesto griuvėsių dabartinėje Sirijoje yra statinys, kurios kai kurių monolitinių dalių svoris siekia 1200 tonų. Indijoje iki šiol tebestovi šventykla „Juodoji pagoda“. Šventyklos aukštis siekia 75 metrus, ją vainikavo stogas ir kruopščiai apdorotos akmeninės plokštės, kuri sveria daugiau kaip 2000 tonų. Kaip tvirtina specialistai, šiuolaikinė technika negali kilnoti tokių svorių ne tik vertikaliai, bet ir horizontaliai. Šio stogo svoris dešimt kartų viršija pačių galingiausių dabartinių keliamųjų kranų pajėgumus.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Vienas iš septynių pasaulio stebuklų buvo Aleksandrijos švyturys. Jis buvo pastatytas Ptolemėjo Filadelfo įsakymu III amžiuje prieš mūsų erą. Tai buvo milžiniškas balto marmuro statinys, kurio aukštis siekė 150-200 metrų. Didžiulis judantis veidrodis atspindėjo liepsną ir švyturio šviesą galima buvo pamatyti iš už dešimčių kilometrų. Daug legendų sukurta apie šį švyturį. Arabai, užkariavę Egiptą VII amžiuje, pasakojo, kad sferinį veidrodį galima buvo pasukti tokiu kampu, kad jis surinkdavo į pluoštą saulės spindulius ir galėjo padegti laivus jūroje.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Salos, kurioje stovėjo švyturys, pavadinimas Farosas įėjo į visas Europos kalbas. Farosas dabar reiškia paprasčiausią švyturį. Mes niekad nebūtume sužinoję šio nuostabaus statinio architekto vardo, jeigu ne jo humoro jausmas ir įžūlumas. Kai švyturio statyba ėjo į pabaigą, faraonas liepė ant vienos iš marmurinių plokščių iškalti užrašą: „Karalius Ptolemėjas – dievams gelbėtojams, jūrininkų labui“. Potvarkis buvo įvykdytas. Faraonas apžiūrėjo švyturį, užrašą ir liko patenkintas. Dabar apie jį, Ptolemėjų, žmonės kalbės šimtus metų. Tačiau bėgo metai, užrašas suskeldėjo ir nutrupėjo.

 

Paaiškėjo, kad architektas padarė jį ne ant marmuro, bet ant kalkakmenio, padengto marmuro dulkėmis. Ir tada iš po nutrupėjusio užrašo išryškėjo pasididžiavimo ir įžūlumo kupini žodžiai, giliai įrėžti į marmurą: „Sostratusas ir Knido miesto, Deksipliano sūnus – dievams išgelbėtojams, jūrininkų labui“.

 

Verta papasakoti ir apie tai, kaip šis didžiulis statinys liovėsi egzistavęs. Aleksandrijos uostas buvo didžiausias ir galingiausias Konstantinopolio varžovas. Ypatingas pranašumas buvo minėtas švyturys. Išbandęs visus kovos metodus, Konstantinopolio imperatorius ryžosi grynai bizantiškai gudrybei. Mes jau kalbėjome, kad Egiptą ir Aleksandriją tais laikais buvo užėmę arabai. Imperatorius pasiuntė į kalifo Ali Valido rūmus savo pasiuntinį. Prieš išvažiuodamas, pasiuntinys gavo žodines ir visiškai slaptas imperatoriaus instrukcijas.

 

Netrukus po atvykimo į kalifo rūmus, pasiuntinys per statytinius paskleidė gandą, kad švyturio pamatuose faraonas paslėpė nesuskaičiuojamus lobius. Gandas pasiekė vieno aukšto valdininko ausis, pakui – kito, ir kiekvienas skubėjo pranešti apie tai kalifui. Tasai ilgai laikėsi, bet galiausiai liepė išardyti švyturį. Prasidėjo darbai.

 

Švyturys buvo išardytas beveik iki vidurio, kol kalifas pajuto apgaulę. Susigriebęs, jis įsakė atstatyti bokštą, tačiau tai buvo neįmanoma. Neatsirado žmonių, kurie pakankamai gerai išmanė apskaičiavimus. Galiausiai ir didžiulis veidrodis buvo sudaužytas į smulkiausius gabalėlius. Dabar jau niekas neberodė laivams kelio į uostą.

 

 

Tokiu pusiau išardytu pavidalu švyturys išstovėjo iki XIV amžiaus, kai buvo galutinai sugriautas žemės drebėjimo. Niekas taip ir nesugebėjo atstatyti jo, kadangi žmonės jau nebeturėjo tų žinių, kurių turėta praeityje. Pasak mus pasiekusių liudijimų, švyturio aukštis buvo kaip 60 aukštų namo. Tik mūsų šimtmetyje žmonija sukaupė pakankamai inžinerinių žinių, kad suręstų tokius pastatus. Bet ir tai statnt panašius dangoraižius naudojamas plieninis karkasas – pastato skeletas, kurio nenaudojo Aleksandrijos švyturio statytojai.

 

Aukšto lygio žinių, kurias buvo įvaldę senovės žmonės, sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti.

 

Nepaaiškinamas daugelio iš jų egzistavimas verčia daryti prielaidą, kad tai yra likučiai žinių, kurias sukaupė žmonės dar prieš katastrofą, kurią Egipte vadino „žmonijos sunaikinimu“.

 

Kur gi ieškoti šios spėjamos procivilizacijos lopšio? Laikas ir stichijos padarė viską, kad šiandien mes negalėtume atsakyti į šį klausimą. Bet ar verta tuo stebėtis, jei kur kas artimesnės mums istorijos įvykiai kartai būna užmiršti ir žinios apie juos prarandamos? Iš ištisų tautų ir karalysčių kartais nelieka nieko, išskyrus pavadinimą, atsitiktinai paminėtą kokiame nors senoviniame tekste.

 

Tai, kas pasiliko anapus ribos, kurią nubrėžė katastrofa, lieka paslėpta nuo mūsų akių. Tik netiesioginiai duomenys, tegu ir pakankamai daugiareikšmiai, suteikia mums teisę daryti prielaidą, kad ten egzistavo kažkas aukštesnio už kailiais apsirengusius mamutų medžiotojus.


Leave a Reply

2500