„Prakeiktų“ knygų paslaptis

Per visą civilizacijos istoriją netikėtai atsirasdavo ir lygiai taip pat netikėtai dingdavo nuostabios knygos. Manoma, kad jeigu jos būtų išlikusios, žmonija dabar gyventų kitaip.

 

Pirmasis į šį keista knygų dingimo fenomeną dėmesį atkreipė Jacquesas Bergier (1912-1978), dingusių foliantų specialistas. „Knygos iš tiesų yra naikinamos sąmoningai, – rašo jis savo monografijoje „Prakeiktos knygos“, – Ir jos naikinamos taip kryptingai, kad nejučia peršasi mintis, tarsi nuo jų egzistavimo ir turinio priklausytų visos žmonijos civilizacijos išlikimas“.

 

Kas gi pretenduoja į žmonijos gelbėtojus nuo nereikalingų, jų nuomone, žinių? J.Bergier žodžiais tariant, ne kas kitas, kaip šio pasaulio galingieji: iš pradžių žyniai, vėliau – inkvizicija, o dabar „žmonės juodais kostiumais“ arba, kitaip tariant, specialiosios tarnybos. Netgi yra hipotezė, kad mūsų planetoje jau ne vieną tūkstantmetį veikia slaptas „Juodasis ordinas“, kuris seka, kad žmonija negautų žinių, gerokai pralenkiančių jos dvasinį išsivystymą. Kitaip tariant, egzistuoja organizacija, įsitikinusi, kad tam tikros mokslo, technikos ir magijos žinios gali būti pavojingos, todėl turi būti kontroliuojamos.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Tad ką gi žinojo mūsų protėviai, kokias žinias saugojo seniausios ir kažkodėl sunaikintos bibliotekos? Juk šis sąmoningas žmonių žinių naikinimas vyksta visame pasaulyje: Kinijoje, Indijoje, Amerikoje ir, žinoma, senutėje Europoje. Deja, išliko tik apgailėtinos tų žinių nuotrupos, tačiau net ir jos šokiruoja.

 

Pradėti sąrašą, matyt, reikėtų nuo šventosios „Toto knygos“ – pačios seniausios iš prakeiktųjų knygų.

 

Toto knyga

 

Ji pas žynius atsirado dar Senovės Egipte. Totas – Egipto dievas – vaizduojamas kaip žmogus su ibio galva. Pagal legendas, būtent Totas išrado raštą ir buvo visų dievų metraštininkas. „Toto knyga“ buvo parašyta ant 78 aukso plokščių, o jos autoriais laikomi legendiniai atlantai. Vėliau knyga buvo kelis kartus perrašyta ant papiruso, o aukso lentelės dingo. „Toto knygos“ kopijas naikino žyniai, vėliau – inkvizicija. Visi, kas paskelbdavo turintis „Toto knygą“ arba kas bandydavo ją išleisti, žūdavo neaiškia mirtimi arba paprasčiausiai dingdavo. Pavyko išsaugoti tik apverktinus tų žinių fragmentus.

 

Kai kurių specialistų nuomone, iki mūsų dienų tikrasis „Toto knygų“ turinys atkeliavo kaip Taro kortos, tačiau tai ginčytina versija.

 

Knyga saugojo savyje neribotos valdžios įvairiems (!) pasauliams paslaptį. Ji taip pat leido valdyti žemes, vandenynus ir dangaus kūnus. Jai padedant galima buvo atskleisti slaptus bendravimo būdus, gaivinti mirusiuosius ir per atstumą veikti kitus žmones. Tarp kitų knygoje aprašomų mokslų buvo pateikiama natūralių, bet mums nežinomų mūsų kūno funkcijų valdymo technika. Šis mokslas vadinosi „psichologine optika“. Jis leisdavo iš neišsivysčiusių kūnelių, kokie dabar esame, tapti tikrais žmonėmis. Aprašomi ir specialūs „tiesos veidrodžiai“, kurie atspindėdavo tik tai, kas yra blogo į juos žiūrinčiuose žmonėse. Išsivalę, tyri žmonės juose neregėdavo nieko.

 

Dabartinė padėtis. Iš vienos „Toto knygos“ kopijų yra išlikę keli išblaškyti puslapiai. Jie saugomi atstatytoje Aleksandrijos bibliotekoje Egipte.

 

Dziano stansai

 

Ezoterikos specialistų nuomone, viena seniausių ir paslaptingiausių knygų žmonijos istorijoje yra „Dziano stansai“. Nežinoma, kas ir kada ją parašė, tačiau legendos byloja, kad tai ateivių žinių sąvadas, perduotas kitados Azijoje egzistavusiai civilizacijai.

 

Pirmosios patikimos žinios apie šį rankraštį siejamos su I. m.e. amžiuje gyvenusiu Senovės Graikijos išminčiumi Apollonius Tyanaeus, kuris buvo laikomas šventuoju ir darydavo tokius pačius stebuklus kaip ir Jėzus. Jis daug keliavo po Indiją ir žyniai –brahmanai jį laikė saviškiu. Brahmanai leido jam perskaityti praėjusių amžių paslaptis saugančius rankraščius, tarp jų ir „Dziano stansus“. Perskaitęs šią knygą Apolonijus įgijo antgamtiškų savybių, apie kurias iki šiol pasakojamos legendos. Viena iš jų teigia, kad jis ir dabar gyvena tarp mūsų.

 

Vėliau daugelį šimtmečių apie „Dziano stansus“ nieko nebuvo girdėti, jie buvo saugomi nuo vakariečių septyniais užraktais. Nuo XIX a. vidurio paaiškėjo, kad su žmonėmis, kurie tvirtino skaitę „Dziano stansus“, atsitikdavo nelaimės arba jie žūdavo neaiškiomis aplinkybėmis. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių – garsioji Rusijos mistikė Jelena Blavatskaja. Egipte ji susipažino su koptų (Egipto krikščionių) magu ir jis ją išmokęs aiškiaregystės būdu perskaityti paslaptingąją knygą.

 

Nuostabu yra tai, kad iki to laiko ne itin išsilavinusi J.Blavatskaja vėliau savo rašiniuose gerokai pralenkė laiką nagrinėdama archajinio sanskrito semantiką, branduolinę fiziką ir kai kuriuos net iki šiol nežinomus mokslus. Pavyzdžiui, knygoje „Atskleistoji Izidė“ ji pažodžiui cituoja apie 1,4 tūkst. knygų. Visos citatos yra tikslios, nors šių knygų J.Blavatskaja niekada neturėjo. Pati mistikė mini, kad visas žinias ji gavo iš „Dziano stansų“. Brahmanai ir mahatmos bendravo su ja kaip su sau lygia (ji – pirmoji pasaulyje moteris mahatma) ir netgi padovanojo rankraščio tekstą.

 

Ši tekstą J.Blavatskaja išvertė iš senzaro kalbos, apie kurią iki J.Blavatskajos ir po jos daugiau niekas nieko nežinojo, į anglų kalbą ir paslėpė vieno solidaus banko seife. Jau 1855 m. mistikė gavo pirmąjį perspėjimą grąžinti knygą. Kadangi ji su traktatu atsisveikinti nepanoro, Europoje susirgo nepaaiškinama liga, diagnozės nenustatė jokie gydytojai, ją persekiojo siaubingi regėjimai ir košmarai ir nuo jų neapsaugojo jokia magija. Į ją buvo kelis kartus pasikėsinta ir fiziškai, o rankraštis, savaime suprantama, dingo. Vėliau J.Blavatskaja buvo išvadinta šarlatane ir buvo moraliai sunaikinta. Ji taip ir neatsigavo nuo šio smūgio iki pat mirties 1891 m.

 

Dabartinė padėtis. Manoma, kad „Dziano stansų“ rankraščio originalas saugomas viename iš Tibeto vienuolynų. J.Blavatskajos išverstas tekstas buvo publikuotas 1915 m. San Diege. Vertimas bent jau praėjusio amžiaus viduryje dar buvo saugomas Kongreso bibliotekoje Vašingtone.

 

„Steganografija“

 

Abatas Johannesas Trithemius (1462-1516), susitikęs su kažkokiu paslaptingu okultizmo mokytoju, parašė knygą „Steganografija“. Štai jo paties įvadas į knygą: „Savo knygoje aš jums papasakosiu apie būdus, kuriais galiu tiksliai ir patikimai perduoti savo valią bet kuriam, suvokusiam mano mokslo esmę, kad ir kaip toli jis nuo manęs būtų, kad ir už šimto varstų. Ir niekas net neįtars, kad aš tuo metu naudojuosi kokiais nors ženklais, figūromis ar raidėmis. O jeigu aš pasinaudosiu pasiuntinio paslaugomis ir jį kas nors pagaus, jokie maldavimai, grasinimai ar net kankinimai nepadės iš jo išgauti tos paslapties vien todėl, kad jis jos paprasčiausiai nežinos. Netgi kaliniui, užrakintam giliame požemyje ir gerai saugomam, aš galiu perduoti savo valią“.

 

Greičiausiai abatas Trithemius iš tiesų padarė didžiulį hipnozės ir telepatijos atradimą, tačiau jam tikrai nederėjo apie tai viešai skelbti. Anglų alchemikas George’as Ripley, nuodugniai studijavęs visus abato darbus, paliko išgąstingą komentarą: „Maldauju visų, kas juos (darbus – V.G.) žino, nespausdinti jų!“

 

Dabartinė padėtis. Nenuostabu, kad 1616 m. visi „Steganografijos“ rankraščiai buvo sudeginti. Išliko labai trumpas knygos atpasakojimas, datuojamas 1621 m. Jis saugomas Berlyno nacionalinėje bibliotekoje Vokietijoje.

 

Johno Dee pokalbiai

 

Vienas iš labiausiai išsilavinusių savo laiko žmonių Johnas Dee (1527-1609) žinomas ne vien kaip anglų matematikas, geografas, astronomas ir astrologas, pasiūlęs pradiniu meridianu laikyti Grinvičą. 1581 m. gegužės 25 dieną jam pasirodė nežemiškos kilmės, šviesos apgaubta būtybė. Ji paliko mokslininkui juodą veidrodį, panašų į idealiai nupoliruotą akmens anglies gabalą, ir pasakė, kad žiūrėdamas į jį J.Dee galės bendrauti su protingomis, nežemiškomis būtybėmis. J.Dee užrašė vėlesnius savo pokalbius su jomis.

 

Dalį jų, ilgu pavadinimu „Tikras ir teisingas pranešimas apie tai, kas kelerius metus vyko tarp daktaro J.Dee ir kai kurių dvasių“, išleido anglų filologas Mericas Casaubonas. Kitą pokalbių užrašų dalį kartu su visu J.Dee archyvu sudegino nežinomi grobikai.

 

Kad ir kaip ten būtų, yra išlikę nemažai šių būtybių kalbos fragmentų, pats J.Dee šią kalbą vadino enochų kalba. „Dalyje mus pasiekusių tekstų enochų kalba yra matematikos žinių, kurių lygis gerokai pranoksta tuometinį matematikos lygį“, – sako J.Kocenka.

 

J.Dee rašė apie tai, kad Žemė susideda iš viena ant kitos sudėtų sferų. Tarp tų sferų yra susilietimo paviršiai ir, pavyzdžiui, Grenlandija kituose pasauliuose nusidriekia iki begalybės. Todėl mokslininkas ne kartą ragino karalienę Elžbietą užgrobti Grenlandiją, kad Anglija galėtų valdyti vartus į kitus pasaulius.

 

Dabartinė padėtis. Iš pokalbių su dvasiomis išliko tik jų pirmoji dalis. Ji, kaip ir būtybės dovanotas veidrodis, saugoma Londono Britanijos muziejuje. Veidrodis yra idealios būklės, bet neveikia. Deja, muziejaus administracija neleidžia nei juo naudotis, nei jo ištirti.

 

Bibliotekos

 

Deja, buvo naikinamos ne tik atskiros knygos, bet ir ištisos bibliotekos.

 

„Devynių nežinomųjų bendrijos“ biblioteka

 

Maurų imperatoriaus, suvienijusio Indiją, Ašokos (304 m. pr. m. e .- 232 m. pr. m. e.) iniciatyva buvo sukurta „Slaptoji devynių nežinomųjų bendrija“, kai kuo primenanti dabartinius mokslo tiriamuosius centrus. Bendriją sudarė 9 garsiausi Indijos mokslininkai ir išminčiai. Jiems buvo liepta susisteminti ir kataloguoti visas mokslo žinias iš senųjų šventųjų raštų, iš eksperimentų ir stebėjimų. Kiekvienas iš „devynių nežinomųjų“ parašė po knygą, skirtą vienai ar kitai mokslo sričiai. Bendrijos veikla buvo griežtai įslaptinta ir kontroliuojama. Ašoka puikiai žinojo mokslo jėgą ir negalėjo leisti, kad ji būtų panaudota griovimui ir karams.

 

Imperatoriui buvo ko baimintis: net ir pagal šiuolaikinius mastelius jo mokslininkų turimos žinios atrodo neįtikėtinos. Antai vienoje iš knygų aprašoma, kaip įveikti gravitaciją ir ją valdyti, kaip Žemės sąlygomis sukurti dirbtinį nesvarumą. Kitoje pasakojama, kaip sukurti ir panaudoti kažkokį itin galingą ginklą, turintį daug bendro su šiuolaikinėmis branduolinio ir psichotroninio ginklo technologijomis. Kita knyga buvo skirta skrydžiams, joje gausu išsamių aprašymų ir brėžinių, kaip pasigaminti skraidančius aparatus, sugebančius ne tik skraidyti, bet ir nugabenti lakūnus į kosmosą.

 

Dabartinė padėtis. Kur šiuo metru saugomos knygos – nežinoma. Jos minimos daugelyje vėlesnių Indijos rašytinių šaltinių, tačiau archeologams iki šiol nepavyko rasti nė vienos iš tų knygų. Manoma, kad kai kurios iš šių knygų iki šiol yra saugomos Tibeto ir Indijos vienuolynuose. Reikia manyti, budistų lamos padarys viską, kas įmanoma, kad šitos žinios niekada nepakliūtų dabartinės civilizacijos galingiesiems į nagus.

 

Ashurbanipalo biblioteka

 

Senovės Asirijos valdovas Ashurbanipalas, gyvenęs VII a. pr. m. e., išgarsėjo ne vien savo žiaurumu ir tironija, bet ir tuo, kad karalystės sostinėje Ninevijoje įkūrė vieną iš garsiausių senovės bibliotekų. Kai kurios čia esančios knygos turėdavo šimtą ar daugiau molinių lentelių. Karališkoje bibliotekoje dirbo daug mokslininkų ir raštininkų. Vieni analizuodavo tekstus, surinktus iš viso pasaulio, ir versdavo juos į visiems priimtą asirų kalbą, vertimus papildydami įvairiais komentarais. Kiti važinėdavo po įvairius kaimus, pirkdavo arba perrašinėdavo ten aptiktas dar nežinomas knygas.

 

Bibliotekoje buvo saugoma vertinga senųjų knygų kolekciją, taip pat ir kultūrinio palikimo deimantai: epas apie Marduką – pasaulio kūrėją, epas apie Gilgamešą ir paslaptingi magiškieji tekstai. 605 m. pr. m. e. nusilpusi Asirijos valstybė žlugo. Midijos ir Babilono kariuomenės, šturmu užėmusios Nineviją, iki pamatų sunaikino karaliaus rūmus, nepasigailėdamos ir bibliotekos.

 

Dabartinė padėtis. Tik XIX amžiuje archeologai kasinėdami Asirijos valdovo rūmus (dabar Irako teritorija), aptiko 25 tūkstančius molinių lentelių. Bet faktiškai visi radiniai tebuvo įvairių dydžių nuolaužos. Tekstų fragmentai iki šiol dar neperskaityti. Bibliotekos molinių lentelių liekanos šiandien saugomos Britanijos muziejuje.

 

„Liberijos“ biblioteka

 

Po Konstantinopolio žlugimo, gelbėdama nuo sunaikinimo unikalią Bizantijos imperatorių biblioteką, jauniausioji despoto Fomos duktė Sofija (Zoja) ištekėjo už didžiojo Rusijos kunigaikščio Ivano III. Griežčiausiomis slaptumo sąlygomis ir patikimai apsaugota ji iš Konstantinopolio į Maskvą išvežė 70 vežimų knygų ir rankraščių.

 

Unikali biblioteka iš pradžių buvo pavadinta „Liberija“, o vėliau Ivano Rūsčiojo biblioteka. Saugant jos vertybes, visos knygos buvo paslėptos viename iš akmeninių Kremliaus rūsių ir užrakintos didžiulėmis spynomis. Išsimokslinusio vienuolio iš Graikijos Maksimo Greko liudijimu, bibliotekoje buvo senovinių molinių lentelių, pergamentų ir senovės Graikijos knygų. Pagal dar 53 rankraščių ir knygų liudijimus, kuriuose ši biblioteka minima, tvirtinama, kad „Liberijos“ bibliotekoje buvo netgi pergamento ritinių senąją aramėjų kalba, pasirašytų Jėzaus vardu.

 

Dabartinė padėtis. Kur dabar yra šios bibliotekos knygos ir rankraščiai – nežinoma. Tvirtinama, kad „Liberija“ dingo XVI amžiaus 7-ajame dešimtmetyje.

 

Aleksandrijos biblioteka

 

Kai III a. pr. Kr. Aleksandras Makedonietis užkariavo Egiptą, Nilo deltoje įkūrė savo miestą – Aleksandriją, kurio viena didžiausių įžymybių tapo biblioteka. Ją įkūrė Atėnų valdytojas Demetrios Phalereos. Keletą šimtmečių buvo kaupiami jos turtai. Pasiuntiniai keliaudavo po pasaulio kraštus ir supirkinėdavo papiruso ir pergamento rankraščius. Šitaip Aleksandrijos bibliotekoje buvo surinkta apie 700 000 rankraštinių knygų ir tekstų, tarp jų – didžiųjų graikų dramaturgų Eschilo, Sofoklio, Euripido, Aristofano, filosofų Platono, Aristotelio veikalų.

 

Tiksliai žinoma, kad jau Julijaus Cezario laikais Aleksandrijos biblioteka buvo laikoma pačia svarbiausia paslaptingų knygų, suteikiančių neribotą galią, saugykla. Pavyzdžiui, kai kurie šaltiniai teigia, kad joje buvo saugoma Babilono žynio, istoriko ir astronomo Berossos’o (356 m. pr. m. e. – 261 m. pr. m. e.) „Pasaulio istorija“. Joje garsusis astronomas aprašo savo pirmuosius kontaktus su ateiviais – paslaptingaisiais apkalusais – būtybėmis, primenančiomis žuvis, kurios perdavė žmonijai pirmąsias mokslo žinias.

 

Joje taip pat buvo laikomi Egipto žynio ir istoriko Manetho, žinojusio visas Egipto paslaptis, pilnas raštų rinkinys, Finikijos istoriko Mokuso darbai, kuriuose įžvelgiami atominės teorijos sukūrimo pradmenys. Ten buvo knygos su aukso ir sidabro gamybos paslapčių aprašymais. Didelė tikimybė, kad jose buvo pagrindiniai alchemijos raktai, kurių mums taip trūksta norint suvokti šį mokslą.

 

Deja, šią milžinišką moksliškai tvarkomą biblioteką ištiko tragiškas likimas. Yra kelios versijos apie jos žuvimą. Viena jų teigia, kad didžiąją bibliotekos dalį 47 m. pr. Kr. sudeginę Julijaus Cezario kariai. Pagal kitą versiją biblioteka kartu su muziejumi sudegusi 273 m., po to ji buvo vėl atstatyta ir galutinai sunaikinta 646 m., kai Egiptą užkariavo musulmonai arabai. Žinomi musulmonų kalifo Omaro žodžiai apie šią biblioteką: „Jeigu knygose pasakyta ne tai, kas parašyta Korane, jas reikia sunaikinti, o jei pasakyta tas pats, tai jos nereikalingos“.

 

Dabartinė padėtis. Biblioteka sunaikinta, tačiau manoma, kad ne visa. Jeigu kai kurios slaptosios organizacijos turi paslaptingųjų bibliotekos rankraščių, jos labai stropiai saugo šią paslaptį.

 

Kas dar sunaikinta?

 

1885 m. prancūzų okultistas Alexandre’as Saint-Yves d’Alveydre gavo griežčiausią Notr Damo kapitulos įsakymą sunaikinti savo paskutinį kūrinį “Indijos misija Europoje ir Europos misija Azijoje“. To nepadarius jam grėsė mirties bausmė. Okultistas įvykdė šį įsakymą. Knygos likimas neaiškus: arba ji iš viso nebuvo išleista, arba jos pirmasis tiražas buvo tučtuojau sunaikintas.

 

Joje perpasakojama afganų princo Hardjijo Sharipfo istorija apie paslaptingą požeminį Tibeto miestą Agartą, kurio teokratija valdo žmonijos likimą ir lemia jos istoriją. Yra dar keli šaltiniai, kuriuose minimas šis nežemišką galybę valdantis Tibeto miestas arba civilizacija, tačiau Saint-Yves d’Alveydre pasakojimas buvo vienas išsamiausių. Kai kurie šaltiniai skelbia, kad kitam garsiam okultistui Gérardui Encausse, labiau žinomam Papiuso slapyvardžiu, pavyko išleisti knygą pagal vienintelį išlikusį jos egzempliorių. Pagal kitus šaltinius leidėjas Dorbonas išspausdino knygą 1909 m. ribotu tiražu, tačiau ir šį tiražą iki paskutinio egzemplioriaus sunaikino naciai 1940 m.

 

1897 m. kito okultisto markizo Stanislaso de Guaitos turto paveldėtojai, taip pat grasinant mirties bausme, buvo priversti sunaikinti keturis neišleistus jo rankraščius, skirtus juodajai magijai, ir visą likusį mago archyvą. Rankraščių neliko nė pėdsako.

 

Naciai taip pat pakankamai pasiautėjo, ne tik grobdami slaptuosius rankraščius, bet ir naikindami itin vertingas žmonijai knygas. Antai 1933 m. Vokietijoje nacistai sudegino visus knygos „Rozenkreiceriai. Reformacijos istorija“ egzempliorius.

 

Bijant, kad labai svarbūs magijos dokumentai neatitektų sąjungininkams, italų diktatoriaus Mussolini įsakymu 1944 m. buvo sudeginta 80 tūkst. knygų ir rankraščių, priklausiusių Neapolio karališkajai mokslo visuomenei. Tarp jų buvo ir dar niekur nepublikuoti Leonardo da Vinci rankraščiai bei garsaus mago ir okultisto Aleisterio Crowley dokumentai.

 

Kas dar neperskaityta

 

Kad ir kaip ten būtų, pasaulyje taip pat dar yra nemažai kūrinių, kurių iki šiol niekam nepavyko perskaityti.

 

Šiuolaikiniai mokslininkai beveik nieko negali suprasti, kas parašyta „Vimanika Shastroje“. Joje aprašyti antigravitaciniai skraidomieji aparatai, kurie savo techninėmis charakteristikomis labai primena šiuolaikinius NSO. Šis traktatas buvo aptiktas 1975 m. vienoje iš Indijos šventyklų ir parašytas IV a. prieš m. e. remiantis dar ankstesniais tekstais. Aparatai vadinami vimanais ir turi neįtikėtinų galių, tarp kurių išvardintos 32 paslaptys, darančios juos nenugalimais ginklais. Nors ir parašytas sanskrito kalba, tekstas mokslininkams vis dar nesuprantamas.

 

Voničiaus rankraštis (apie jį rašėme ”Pastogės“ 7 numeryje) – mistinė knyga, parašyta maždaug 1450-1520 m. Autorius – nežinomas. Kalba – nežinoma. Raidynas – nežinomas. Rankraštis iki šiol dar neperskaitytas ir neiššifruotas. Mokslininkai tebesiginčija, ar tai viduramžių alchemikų žinios, ar geniali mistifikacija, ar ateivio kūrinys, kuriame jis pasakoja apie savojo pasaulio augalus ir žvaigždes.

 

Akmeninė knyga, kurios hieroglifai iškirsti plokščiose uolose Indelio upės žiotyse (ji įsilieja į Vygo upę, kuri įteka į Baltijos jūrą šalia Belomorsko). Manoma, kad šis artefaktas, sukurtas prieš 18 tūkst. metų, saugo unikalią informaciją apie jėgos ir galios šaltinius, visatos atsiradimo paslaptis. Deja, ši knyga buvo sąmoningai užlieta pastačius Belomorsko HE ir nusinešė visas paslaptis po vandeniu. Rusijos kultūros ministerijos valdininkai net į kalbas nesileidžia apie povandeninių ekspedicijų organizavimą.

 

Žinoma, galima tik spėlioti, kokias paslaptis saugo Vatikano slaptasis archyvas ir Vatikano apaštalinė biblioteka, kurių knygų kolekcijos, rankraščiai ir laiškai užima dešimtis kilometrų lentynų. Tai vienos didžiausių ir svarbiausių pasaulyje knygų ir rankraščių saugyklų, sukaupusių neįkainojamus rašytinio kultūros paveldo turtus. Pavyzdžiui, vien Vatikano apaštalinėje bibliotekoje saugoma daugiau nei 1,6 milijono tomų knygų ir 150 tūkst. rankraščių ir 8300 inkunabulų. Apie 50 tūkst. manuskriptų rinkiniai yra surūšiuoti į slaptąją ir atvirąją dalis. Lygiai taip pat niekas niekada nesužinos, kokias žinias sunaikino konkistadorai, naikindami majų, actekų ir kitų civilizacijų bibliotekas.

 

Kad ir kaip ten būtų, nesunku pastebėti, kad magija ir mokslas per visą civilizacijos istoriją dažiau papildydavo vienas kitą, negu neigdavo, todėl vienodai buvo naikinamos ir slepiamos nuo žmonių tiek mokslo, tiek magijos žinios. Tik nedaugeliui buvo prieinamos jų paslaptys. Tik nedaugelis galėjo semtis iš jų išminties. Ir tapti valdovais arba genijais.

 

Parengta pagal „Respublikos“ priedą „Pastogė“


Facebook komentarai
4 komentarų "„Prakeiktų“ knygų paslaptis"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
as

noreciau paskaityt XD

Jaunelis

Vatikano biblioteka tikriausiai sauniai atrodo,desimtys kilometru lentynu su knygomis.

Anonimas

Tiesos nesunaikinci

pfff

įdomia čia nesamone suskėliai :D

wpDiscuz