Mirtis ir kas mūsų laukia po jos (II dalis)

Parengta pagal Raymond’o Moody publikacijas apie gyvenimą po mirties.

 

Pirmąją straipsnio dalį skaitykite čia.

 

Be kūno

 

Daugelis mūsų tapatiname save su kūnu. Pripažįstame, jog yra ir protas, tačiau tai – kažkas efemeriška, t.y. laikina, nepatvaru. Pagaliau, protas gali būti ne kas kita, kaip elektros dalelių ir cheminių procesų rezultatas. Daugybė žmonių tiesiog negali savęs įsivaizduoti egzistuojant kitokiame būvyje kaip fizinis kūnas arba šalia jo, šalia kūno, prie kurio taip pripratome.

 

Žmonės, kuriems buvo lemta (ar nelemta) pajusti mirties artumą ir su kuriais man pavyko pasišnekėti, niekuo nesiskiria nuo paprasto vidutinio žmogaus, būtent nuo žmogaus, tapatinančio save su kūnu. Todėl dažnas mirštantysis būna be galo nustebintas po to, kai perėjęs tamsųjį tunelį ar slėnį, pajunta, jog gali j savo kūną žiūrėti iš šalies, kai tampa tarsi pašaliniu stebėtoju, kai mato save, kitus žmones ir įvykius nelyginant scenoje ar kino juostoje.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Susipažinkime su keletu pasakojimų, kuriuose aprašomi panašūs antgamtiniai buvimai šalia fizinio kūno.
Vidutinio amžiaus moteris pasakoja:

 

„Mane į ligoninę paguldė dėl širdies ligos. Kitądien nustojau kvėpavusi, sustojo širdis. Išgirdau, kaip seselės ėmė kažką šaukti, tikriausiai gydytojus. Bet aš, jų nesulaukdama, atsiskyriau nuo kūno. Gal tapau mažu kamuolėliu, bet nesu tuo tikra. Tiktai žinau, jog prašliaužiau plyšeliu tarp čiužinio ir antklodės iki lovos krašto (o gal skersai čiužinio ir lovos vielinio tinklelio) ir atsidūriau ant palatos grindų. Po to pradėjau lėtai kilti aukštyn.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Kildama mačiau, kaip dar keletas seselių įbėgo į palatą, jų prisirinko koks tuzinas. Mano gydytojas kaip tik lankė ligonius (rytinė vizitacija ar panašiai) ir įėjo skubriais žingsniais. Mačiau, kaip jis įėjo! Ne, iš lovos nebūčiau mačiusi, nes ją supo seselės. O man regėti, kas darosi palatos tarpduryje, niekas netrukdė. Pamenu, pagavau save mąstant: „Įdomu, ką darys gydytojas?,, Susiradau patogią vietelę palubėje už šviestuvo. Kvailutė, mat dar vyliausi, jog mane pamatys ir kils visuotinis išgąstis, sumišimas! Prisimenu, palyginau save su lengvu popierėliu, pakibusiu ore, vėjeliui dvelktelėjus.

 

Mačiau, kaip gydytojas, padedant gailestingosioms sese­lėms, bandė gaivinti mano kūną. O jis, maniškis pakankamai stambios kompleksijos kūnelis, gulėjo išsikėtojęs ir nejudrus. Viena seselė šūktelėjo: „O, Viešpatie! Ji mirė!” O antroji dar kartą pasilenkė prie manojo kūno ir vėl bandė gaivinti metodu „iš burnos – j burną”. Žiūrėjau j jos pakaušį, o ji, vargšelė, vis triūsė. O, Madona, niekada nepamiršiu jos trumpai kirptų plaukų nei jų spalvos. Tai buvo mano gelbėtoja!

 

Po to pamačiau, kaip į palatą įstūmė kažkokį aparatą ir pabandė elektros šoku paveikti krūtinės ląstą. Girdėjau, kaip procedūros metu subraškėjo ir sutraškėjo mano kaulai. Tiesiog baisu! Tik aš nejaučiau nei elektros purtymo, nei kitokio skausmo. Matau, kaip jie masažuoja mano krūtinę, trina rankas ir kojas, matau ir stebiuosi: „Kodėl jie taip jaudinasi? Man juk dabar taip gera!“

 

Lengvai galima įsivaizduoti, kokios mintys ir jausmai kyla žmonėms, patekusiems į tokią situaciją! Daugelis mano, jog galimybė nebūti savo kūne yra visai neįtikėtina, ir netgi visa tai išgyvenę pasijunta sutrikę ir bando tuos išgyvenimus kaip nors atsieti nuo mirties. Stebisi, kodėl visa tai įvyko būtent jiems, kodėl jie galėjo į save pažvelgti iš šalies.

 

Reakcija į šią būseną gan nevienoda. Vieni (o tokių dauguma) superkritiškuoju momentu bandė žūtbūtinai grįžti į savo kūną, tik nežinojo, kaip tai padaryti. Kiti pasakojo jutę panišką baimę. Dar kiti (jų, tiesa, nedaug) patyrė, galima sakyti, teigiamą reakciją. Pavyzdžiu gali būti šis pasakojimas:
„Iš pat ryto mane apgobė tiršta, pilka migla… Tarytum plaukiu ore… Jaučiu – jau jau palieku kūną, sunkų, lyg. būtų svarstis ant krūtinės ar prie kojų… Na, štai, ir juo atsikračiau… Žvilgteliu atgal… Apačioje matau lovą, joje – save… Kas tai? Jokios baimės nepatiriu… Su nauja būsena – pats savo nuostabai! – susitaikęs… Kas bus – tebūnie… Tiesiog ramu… Nė kiek nesukrėstas ir neišgąsdintas ne- paprasto įvykio…
Atrodo, nebuvo ir nėra ko jaudintis… Tiesa, supratau, kad mirštu, kad ta situacija, kurioje atsidūriau, yra mirtis. Tik kažkas viduje man sakė, kartojo: jeigu dabar, neatidėliodamas nė akimirkai, negrįšiu į savo kūną, mirsiu galutinai.

 

Visiškai skirtingi žmonių požiūriai į jų paliktuosius kūnus. Jauna mergina, kuri mokėsi ketindama tapti gailestingąja seserimi, nupasakoja savo būseną, kai ligos metu atsidūrė klinikinės mirties būklėje. Vėliau ji aprašė savo baimę, manau, suprantamą kiekvienam:

 

„Mums, besimokančioms, nuolat kaldavo j galvą, kad savo kūnus po lemtingos valandos paaukotume mokslui. Ir štai tada, kai man darė dirbtinį kvėpavimą, įtemptai galvojau: „Ne, nenoriu, kad mane pjaustinėtų kaip eksperimentinį lavoną!”

 

Girdėjau dar kitų dviejų ligonių pasakojimus, kad jie, atsiskyrę nuo savo kūnų, jautę tą patį, ką ir ši mergina, [domu, jog abu buvo medikai: vienas – gydytojas, antras – gailestingoji seselė. Sutapimas?
Kartais požiūris į savo kūną esti susietas su gailesčiu. Statybų darbininkas, kurio kūnas, krisdamas iš didelio aukščio, buvo žiauriai sužalotas, o širdis kurį laiką nebeplakė, po savaitės pasakojo:
„Nors žinojau begulįs lovoje, kažkuriuo metu pamačiau lovą iš šalies ir gydytojus, susibūrusius aplink ją. Niekaip negalėjau suprasti, kaip gi pajėgiu žiūrėti j save ir geležinę lovelę. Ūmai pasidarė skaudu matyti save tokioje apverktinoje būklėje ir taip išdarkytą”.

 

Keletas atgaivintųjų po klinikinės mirties teigė jautę abejingumą buvusiems savo kūnams. Štai kad ir toks ligonės aprašytas fragmentas:

 

„Ligi tol nė nežinojau, kaip atrodau. Buvau įpratusi matyti save tik veidrodyje ir nuotraukoje. Abiem atvejais buvau plokščia. Be to, veidrodyje stovėjau keistai išvirkščia: kur dešinė, ten buvo kairė. Kaip čia paaiškinti? Na, kai dešine ranka imu šukas, veidrodyje mano antrininkė tą patį daro kaire ranka. Ant mano kairiojo skruosto mažytis apgamėlis, mano antrininkės – ant dešiniojo. Dabar pastebėjau, jog tikrasis „aš” (tiksliau – mano kūnas) kiek kitoks negu jį matydavau. Prireikė keleto minučių, kad save pažinčiau!”
Minėtas abejingumas savo kūnui kartais įgyja itin raiškią formą, netgi su tam tikra komizmo gaidele. Vienas vyriškis jį gydžiusiai daktarei prisipažino:

 

„Savo – ne kieno nors kito – mirties metu atsidūriau prie lovos, kurioje miriau. Žiūriu, mano kūnas jau įgavęs būdingą lavonams pelenų atspalvį. Puolęs į neviltį, karštligiškai ėmiau puldinėti nuo minties prie minties. Ką čia padarius? Kokią rasti išeitį? Nusprendžiau, jog pirmiausia turiu palikti patalpą, kurioje guli lavonas. Juk čia taip nejauku! Vaikystėje iš senelio girdėdavau istorijas apie vaiduoklius ir numirėlius, jų bijodavau, tad ir dabar, kaip bebūtų paradoksalu, nenorėjau likti šalia mirusiojo, nors tas miręs kūnas buvo mano”

 

Šiame pasakojime daugiau susvetimėjimo negu abejingumo. Čia dar savo kūnas neapeinamas kaip rąstas ar akmuo. Čia dar patiriama, nors ir neigiama, reakcija j kūną kaip nuosavybę, nors ir nebesutapatinama su savuoju „aš”. O būna atvejų, kai savojo „aš” požiūrį į kūną užvaldo visiškas, pabrėžiu, visiškas abejingumas. Jeigu tikėtume viena moterimi (beje, apie nutikimus ant gyvenimo ir mirties ribos mažai kas išdrįs meluoti), štai kaip ji sureagavo ant tos ribos pabuvojusi: „Visai neatsisukau atgal. Ten žinojau esant mano kūną. Nejutau jokio noro į jį žvilgtelėti. Žemiškąjį gyvenimą baigiu, ir jis man nebereikalingas. Visas mano dėmesys buvo sutelktas į būsimą pasaulį, į kurį tikėjausi jau įkėlusi koją… Žiūrėti į savo kūną – tas pat, kas žiūrėti į praeitį…”

 

Ir antgamtiškoje būklėje žmogui reikia kažkiek laiko, kad jo sąmonė priprastų prie to, kas su juo vyksta. Kurį laiką jis bando suvokti, kas su juo vyksta, užplūsta įvairiausios, net ir keisčiausios mintys, kurių, jei ramiai galvotų, nė nebūtų, kol suvokia – jis miršta, o gal jau numiręs.

 

Vienu ar dviem atvejais, su kurių aprašymais susipažinau, mirštantieji, kurių siela, protas, sąmonė (galite visa tai pavadinti kitaip) atsiskyrę nuo kūnų, vėliau kalbėjo po išėjimo iš kūnų apskritai pamiršę juos turėję, buvę fiziniame kūno apvalkale. Jie save laikė „gryna sąmone”. Pasak vieno jų, buvęs jausmas, jog „jis mato viską aplink save, neišskiriant net pakaušio, apie kurį neturi supratimo. O pats neužima jokios vietos, žinoma, savajam „aš” nepriskirdamas savo kūno. Kas jis pats? Sąmonės krešulys? Tirštis? Koncentratas? Supraskite, ką čia norįs pasakyti…”

 

Dar keletas teigė, jog „taip buvo įsitraukę į aplinką, kurioje atsidūrė, kad net nepagalvojo – tebeturį kūną ar likę visai be jo”.
Vis dėlto, dauguma mano pašnekovų neabejojo, kad „išėjus iš fizinio kūno tuoj pat atsidūrė kitame”. Čia, deja, įžengiame į sritį, kurią labai sunku aptarti. Tas „naujasis kūnas” nepasiduoda apibūdinamas neadekvačiomis žmogiškos kalbos sąvokomis. Beveik kiekvienas, bandęs pasakoti man apie nežemiškąjį kūną, kalbėdamas sutrikdavo ir teisindavosi: „Nerandu žodžių…” arba „Ką aš čia šneku? Pabandysiu aiškiau, tiksliau”. Ir vėl: „Ne, visai ne taip!”

 

Tuo pačiu „nežemiškojo kūno” aprašymai vienas kitą papildo. Vartodami skirtingus žodžius, sąvokas, o pasakojimus iliustruodami skirtingomis alegorijomis, jie kreipia mintis į tą patj. (Beje, pastebėjote, kad čia ir vėliau vartoju tuos pačius posakius: „vieną ir tą patj”, „kažkuriuo metu”, „pasijutau” ir panašiai; bet tai tik pabrėžia pasakojimų vienovę.)

 

Ir dar pastaba. Ilgokai svarstęs išrinkau mokslinį terminą iki šiol mano vadintajam „nežemiškajam kūnui”. Mat šis netinka. Mėnulio akmuo – irgi kūnas, meteoritas – juo labiau. Taigi, reikia tikslesnio, apibūdinančio fenomeną, su kuriuo šiuose liudijimuose susiduriame. Apsistojau ties vardu, kurį nejučiom pasufleravo du mano pašnekovai, buvę pašnekovai, buvę pacientai.

 

Tas terminas – „dvasinis kūnas”.
Mirštantieji, rodos, iš pradžių nejaučia savo naujojo apvalkalo, t.y. dvasinio kūno. Tikriausiai dėl jo fizinių galimybių neturėjimo. Nebeturintys fizinio kūno, nors ir įgiję naująjį, bergždžiai bando balsu ar ženklais pranešti artimiesiems apie save – jų niekas nemato ir negirdi. Šauk, rėk, stumdykis – kūno nebevaldai, o dvasinio kūno riksmas ir judesiai gyviesiems begarsiai ir neregimi. Tampi tylesnis už virpantį lapelį.

 

Tai gali paliudyti viena iš mano pacienčių:

 

„Mačiau, kaip mane, nustojusią kvėpuoti, pernešė į kitą patalpą ir ėmė reanimuoti. Keistų keisčiausia: kam visas tas vargas?! Man juk neblogai įsitaisius maždaug pjedestalo aukštyje, gal net kiek žemiau. Viską matau per žmonių galvas. Bandžiau juos užkalbinti, bet niekas neatsakė. Kalbinau už nugaros, kad neišsigąstų, kai pamatys, jog ten, iš kur sklinda balsas, nieko nėra. Vadinasi, ir mano balso nėra?!”
Kitas žmogus:

 

„Gydytojai ir seserys masažavo mano kūną, o aš bandžiau juos pamokyti. „Palikite mane ramybėje!” Ir jau piktokai: „Palikite! Tai mano kūnas. Argi aš negaliu su juo elgtis savo nuožiūra? Nustokite mane badę! Nors skausmo nebejaučiu, man ši betikslė procedūra nemaloni”. Gelbstintiems mane medikams netgi bandžiau trukdyti. Vienam storuliui daktarui, prisipažinsiu savo gėdai, taikiausi įspirti į nepadorią vietą. Tik nieko iš to neišėjo. Ničnieko! Gydytojų anei seserų rankos nejautė mano prisilietimų. O aš nejutau jų pirštų, adatų dūrių. Ar jų rankos prasismelkdavo pro manąsias, o gal atvirkščiai – nepasakysiu. Gal buvo taip, o gal ne – nepastebėjau… Sakau sąžiningai”.

 

Arba:

 

„Iš visų pusių žmonės bėgo, skubėjo į avarijos vietą. Stovėjau siaurame, tuščiame praėjime, kurį subėgusi minia paliko atskubėsiantiems pareigūnams. Iš ten mačiau atokiau nuo manęs gulintį savo kūną. Gulėjo jis ant grindinio nenatūralioje pozoje, po juo vis telkėsi, didėjo kraujo klanas. Staiga nuo šaligatvio metėsi j minią mano žmona. Kaip šiandien matau – vilkinti oranžiniu lietpalčiu, kurį jai padovanojo mano brolis. Bėgo ji tiesiai į mane. Jau norėjau Magdą apglėbti: „Nieko nebijok. Tai, kas atsitiko, netrukus paaiškinsiu. Tik nusiramink. Tik neišsigąsk”. Bet Magda praėjo per mane… kiaurai. O, Viešpatie! Ji manęs nematė! Aš jai nebeegzistavau! Ji sukniubo prie mano lavono. Taip, taip, tik dabar supratau: tai buvo mano lavonas. Nebe kūnas…”

 

Dažname pasakojime būtinai pabrėžiama: dvasinis kūnas – besvoris. Daugelis pasipasakojusiųjų iš pradžių, atsiskyrę nuo kūno, pakildavo į patalpų palubę arba kybodavo ore. Ne vienas aprašė skridimo pojūtį, nesvarumo jausmą. Tik skrisdavo nemojuodami rankomis, o jei plaukdavo – tai nesiirdami.

 

Mums, turintiems fizinius kūnus, regėjimas ir pusiausvyros jutimas padeda nustatyti savo vietą erdvėje arba kuria kryptimi judame ir ar apskritai judame. Yra dar vienas orientavimosi būdas: tai – kinestezija. Medikai ją dar apibūdins kaip sausgyslių įtampą. Beje, mes nejaučiame kinestezijos impulsų. Vis dėlto, spėju, kad be šio pojūčio iš karto pajustume jo netektį. Turintieji dvasinius kūnus nebeturi nė vieno šio pojūčio, tad jie praranda svorio jausmą, judėjimo ir buvimo erdvėje suvokimą.

 

Dvasinio kūno savybės atrodo kaip galimybių suvaržymas. Betgi remdamiesi tomis pačiomis nuostatomis, tai galime įvertinti ir kaip suvaržymų nebuvimą. Įsivaizduokime save, turinčius ne įprastą mums, o dvasinį kūną.

 

Ar ne privilegijuota padėtis, kai gali kitus matyti, klausytis jų kalbų, o pats likti nematomas ir negirdimas? O, kad tuo galėtų pasinaudoti šnipai! Minėta padėtis jiems pasirodytų ideali!
Be to, bejėgis dvasinis kūnas šiame pasaulyje tikriausiai kitame, sudėtingesniame turi tik jam, anam pasauliui, ypač reikalingų savybių, apie kurias nenutuokiame.

 

Pabaiga.


Facebook komentarai
3 komentarų "Mirtis ir kas mūsų laukia po jos (II dalis)"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
Sv

,,valdis“ nu gerai nusisneki…

valdis

Na ir kas čia gero – visąlaik kai numirštu, vis tas pats tamsus tunelis, vis tos pačios šviečiančios būtybės, kurios įkyriai prašo gyvenimo ataskaitos… O po to vėl ilgai eilėje laukti… Tikra nuobodybė tame besvoriame pasaulyje.
Va, žemėje – kaskart vis atgimdamas, nemokamai naują kūną gaunu, patenku vis į kitą šalį, kitą kultūrą, pas kitus žmones. Ši Dievulio sukurta „kelionių agentūra“ niekada manęs nenuvylė. Ir mūsų Žemė – pats šauniausias nuotykių parkas visoje Visatoje!
Taigi džiaukimės gyvenimu, kol gyvi esame!
:o)

Greta oto

Bravo.Puikus straipsnis.

wpDiscuz