Mirtis ir kas mūsų laukia po jos (I dalis)

Parengta pagal Raymond’o Moody publikacijas apie gyvenimą po mirties.

 

„Tyrinėjimai, apie kuriuos pasakojama dr. R.Moody knygoje, įlieja naujos šviesos į nūdienį mokslą ir patvirtina stebėjimus, kurie vienaip ar kitaip išliko žmonijos atmintyje bent per pastaruosius du tūkstančius metų – kad yra gyvenimas po gyvenimo”, – taip parašė medicinos mokslų daktarė Elisabeth Kubler-Ross R.Moo’dy knygos leidime anglų kalba.

 

O štai ką pasakė Richard Bach, novelės „Johnatan Livingston Žuvėdra” autorius: „Su džiaugsmu ir nuostaba perskaičiau pirmą sąžiningą traktatą apie paslapčių paslaptį ir iš kartos į kartą persiduodančią baimę dėl tos nežinomybės”.

 

Pasak žurnalo „Amerika”, devintajame dešimtmetyje dr. R.Moody knyga JAV buvo pripažinta pirmąja bestselerių sąraše. Argi neįdomu ir mums susipažinti su liudininkais, teigiančiais, jog „palikę savo kūniškąjį apvalkalą, buvo pavirtę neregima dvasia”? Juk tokia ateitis, anot jų ir paties autoriaus, laukia kiekvieno iš mūsų!

 

Į ką panaši mirtis?

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

„Visi kentėjimai išblėsta”.„Judėjau didžiuliu greičiu juodame vakuume”.„Tai – visiškos ramybės jausmas. Nebuvo jokios baimės”. „Atsidūriau labai tamsiame ir giliame slėnyje. Vėliau vis pagalvodavau: „Štai tik dabar suvokiu, ką reiškia Šventojo Rašto žodžiai mirties šešėlių slėnis. Juk aš ten buvau! Ten!” „Grįžęs verkiau visą savaitę vien todėl, kad turiu vėl gyventi šiame pasaulyje, gyventi po to, kai pabuvau aname”.„Tenai man atsivėrė ištisas naujas pasaulis! Dargi pagalvojau: „Kaip praturtėjo mano protas! Kiek nauja įgijau!”„Girdėjau balsą, sakantį man, jog turiu grįžti. Ir nė kiek nebijojau…”

 

Nepaisant įvairiausių aplinkybių, dėl kurių įvyksta artima pažintis su mirtimi, nors skiriasi žmonių amžius, charakteriai, temperamentai, išsilavinimas, religiniai įsitikinimai, vis dėlto pergyvenimai superkritiškuoju momentu stebėtinai panašūs. Iš esmės visus pra­nešimus „iš anapus” ar nuo šio pasaulio barjero galima sugrupuoti į 15 atskirų elementų, kurie vėl ir vėl paliudijami naujų duomenų, kuriuos nuolat renku.

 

Žmogus miršta. Tą momentą, kai jo fiziniai kentėjimai pasiekia ribą, jis girdi, kaip gydytojai jį pripažįsta mirusiu. Girdi nemalonų triukšmą, itin garsų zvimbimą arba dūzgimą ir tuo pačiu metu jaučia judąs didžiuliu greičiu ilgu tuneliu. Nelauktai supranta esąs savojo kūno išorėje, nors jaučia jo fizinį artumą. Mato savo kūną iš tam tikro nuotolio. Stebi jis ir gydytojų bandymus atgaivinti jo nejudantį kūną. Nors yra ištiktas emocinio šoko, jis junta tam tikrą pranašumą prieš savo – jau ne savo kūną.

 

Po kiek laiko jis susitaiko su mintimis apie naują būseną ir pamažu prie jos pripranta. Pastebi vėl valdąs kūną, kuris tikriausiai jam priklauso, bet šis visai kitos prigimties ir kitokių savybių negu anas, fizinis, kurį neseniai paliko. Netrukus jo laukia kiti svarbūs dalykai. Iš kažkur atsiranda kitų žmonių sielos, matyt, tam, kad jį sutiktų ir jam padėtų. Tarp jų atpažįsta mirusius giminaičius ir bičiulius, kuriuos pats seniau ar visai neseniai apraudojo.

 

Pagaliau pasirodo Šviečiančiojį Būtybė (rašau didžiąja raide, nes Ją mačiusiems tik Ji viena tokiu pavidalu pasirodė – vert.), iš kurios spinduliuoja tokia meilė ir dvasinė šiluma, kokių jis, mirštantysis, ligi šiol nebuvo patyręs. Ši Būtybė be žodžių pateikia jam klausimą, siūlydama įvertinti visą gyvenimą. Pro jo akis praslenka visas gyvenimas iki mažiausių smulkmenų, kurias buvo primiršęs ir apie kurias tik jis vienas (bent taip manė!) turėjo žinoti. Jis pasijunta besiartinąs prie kažkokios linijos, barjero ar ribos (sunku tai apibūdinti), kuri, atrodo, skiria žemiškąjį ir vėlesnįjį gyvenimus.

 

Vis dėlto jis suvokia, kad šią akimirką dar gali grįžti į Žemę, kad jo mirtis priešakyje. Bet jis jau priešinasi grįžimui, nes pasijunta kupinas džiaugsmo, meilės ir ramybės. Tačiau, nepaisant nenoro grįžti atgal, kažkokiu būdu jis susijungia su buvusiu savo kūnu. Vėliau apie tai, ką matė, jautė ir išgyveno, bandys papasakoti kitiems žmonėms, bet vargiai ar pavyks.

 

Pirmiausia, žmonių kalboje, kokia ji bebūtų, neras adekvačių žodžių bei sąvokų nežemiškiems reiškiniams tiksliau perteikti. Pasakotoją neretai lydės pašaipos, ironiškos šypsenėlės, ir tuomet jis užsisklęs savyje. Tačiau tai, ką išgyveno itin kritišką akimirką, paliks vėlesniam gyvenimui, koks jis bebūtų ilgas, neišdildomą pėdsaką. Tai ypač atsilieps jo pažiūroms į mirtį ir jos santykį su gyvenimu.

 

Negaliu apsakyti…

 

Kad susikalbėtume, reikia mokėti ne tik bendrą abiem pašnekovams kalbą, bet ir turėti gyvenimo toje pačioje ar artimoje aplinkoje patyrimą, stebėti tuos pačius reiškinius, žinoti daiktų ar reiškinių paskirtį ir pan. įvykiai, išgyventi tų, kurie buvo priartėję prie mirties, yra tiek atsieti nuo bendražmogiškosios patirties, kad norėdami visa tai apsakyti neišvengiame lingvistinių keblumų. Žmonės, grįžę nuo mirties barjero, charakterizuoja „ką matę, ką jautę” kaip nepasiduodantį žemiškiems apibūdinimams.

 

Būtent šitai daugelis pabrėžia. Trūksta žodžių ir sąvokų tam, ką jie nori pasakyti. Paprasčiausiai stinga būdvardžių, ypač aukštesnių formų negu aukščiausia. Viena moteris, tikriausiai gerai išmananti matematiką, apibūdino man aiškiai ir glaustai: „Na, egzistuoja trys dimensijos – ilgis, plotis ir aukštis. Ir aš tuo tikėjau. Tai – netiesa! Matavimų yra daugiau”. Taip, be jokios abejonės, pasaulis, kuriame gyvename, yra trimatis, kitaip nebūtų mūsų fizinio kūno.

 

Bet anas kitas, kurio slenkstyje atsiduriame po klinikinės mirties, turi daugiau matavimų (gal keturis?) ir yra kur kas sudėtingesnis, kaip kad trimatis pasaulis sudėtingesnis negu dvimatis, teturintis ilgį ir plotį. Dvimačiame kūnai neįmanomi, nes jie šiame pasaulyje perdaug sudėtingi: čia – plokštumų viešpatija.

 

Sudėtingesniame negu trimatis pasaulyje yra dalykų, kurių mes nematėme ir jų negalime matyti mūsų sąlygomis. Yra jutimų ir reiškinių, kurių negalėdami su kuo nors palyginti negalime suvokti. Štai kodėl nepajėgiame viso to ir perpasakoti. O jei ką ir pasakoja­me, perteikiame trimačio pasaulio vaizdais, reiškiniais ir sąvokomis, tuo pačiu surasdami labai tolimus, supaprastintus palyginimus. Mano supratimu, šiuo atveju dera prisiminti žinomą alegoriją apie dramblį ir keturis neregius.

 

Šių paprašė apibūdinti dramblį. Pirma­sis, palietęs dramblio pilvą, pasakė: „Dramblys – tai aukštai padėta cisterna”. Antrasis, apkabinęs dramblio koją, neginčijamu žinovo balsu tarė: „Dramblys – tai storas medis”. Trečiasis, palietęs straublį: „Dramblys panašus į smauglį”. O ketvirtasis tarėsi esąs suma­niausias ir gudriausias: „Ką jūs čia prasimanote?! Dramblys – tai gyvas, krutantis kopūstas!” Bet ne, ir šis palyginimas ne visai tiko.

 

Alegorijoje bent visos dramblio kūno dalys realios, tad ir palyginimai realūs, nors ir neišsamūs. O čia nėra su kuo nė palyginti! Šiuo atveju jau geriau tiktų pavyzdys, kai aklas negras, visą laiką gyvenęs atogrąžų Afrikoje, bandytų aprašinėti Grenlandijos sniegą. O man jau krebžda dar viena mintelė: pabuvę ties mūsiško gyvenimo ir mirties riba tikriausiai negalėjo suvokti to, kito pasaulio, pilnatvės. Jie tik pajuto, kad aname pasaulyje yra tas, ko pas mus nėra, ir nėra to, kas yra pas mus. Beje, pasakojome apie mirusių sielas, kurias nuklydusieji ten atpažino.

 

Ne, jie nebuvo visai tokie pat, nes ir atpažįstami neturėjo žemiškojo (fizinio) kūno. Bet gal jie sugeba laikinai „pasisavinti” žemiškąjį pavidalą, kad galėtų atpažinti naujai atvykę tamsiuoju tuneliu? Klausimai, klausimai… Jų be galo daug. Gyvenimo tęstinumo po fizinio kūno mirties fenomenalūs tyrinėjimai dar tik įpusėję. Ne, dar tik pradedami. Vargu ar tam užteks vieno žmogaus, dešimties ar šimto kartų amžiaus?

 

Grįžkime į tai, kuo pradėjome.

 

Daugelis pacientų prisipažįsta girdėję, kaip gydytojai ar kiti žmonės, stovėję prie lovų, teigdavę, jog jie jau mirę. Viena moteris liudijo: „Ligoninėje negalėjo nustatyti, kokia liga sergu. Gydantis daktaras mane siuntė pas rentgenologą, kad padarytų kepenų nuotrauką ir išaiškintų kas kaip. Prieš rentgenoskopiją reikėjo sulei- sti preparatą, kuris gali sukelti alergiją, todėl mažytę jo dozę išbandė ant mano rankos. Buvau linkusi į alergiją, bet šį kartą jokios reakcijos nebuvo.

 

Preparatą ėmė leisti į mano kūną reikalingu kiekiu. Vis dėlto visų nuostabai mano širdelė neištvėrė. Pajutau, kaip rentgenologas pribėgo prie telefono, stovėjusio ant palangės, ir surinko numerj. Girdėjau, kaip jis pasakė: „Daktare James, aš nužudžiau jūsų ligonę. Taip, misis Martin!” Betgi aš žinojau esanti dar gyva! Bandžiau pasijudinti ar kitaip duoti ženklą. Bet negalėjau nė mažojo pirštelio pakrutinti, nė mimika išreikšti… Kai subėgę medikai bandė mane gaivinti, suvokiau, kaip jie tarėsi, kiek ir kokių vaistų suleisti (taip ir šnekėjo profesionaliu žargonu: „kubikų”), bet nejaučiau, kai jie mane liesdavo. Net kai dūrė adata…”

 

Jaunuolis, ištrauktas iš automobilio nuolaužų ir greitosios pagalbos medikų pripažintas mirusiu, netikėtai atgaivintas, pasakojo: „Girdėjau, kaip moteriškas balsas avarijos vietoje tarė „jis miręs”, o vyriškas balsas patvirtino „su juo mums nebėr ką veikti”.

 

Panašaus pobūdžio pranešimai, pasiekiantys mane iš toliau ir labiau oficialūs, derinasi su kolegų, dirbančių su manimi ar tame pačiame mieste, pastebėjimais. Pavyzdžiui, vienas gydytojas prisiminė: „Vienai mano pacientei sustojo širdis, kai su anesteziologu ruošėmės ją operuoti. Stovėjau prie ligonės galvos ir pamačiau, kaip išsiplėtė jos akių vyzdžiai. Kurį laiką dar bandėme grąžinti moterį gyvenimui, bet nesėkmingai. Tada pasakiau: „Na, dar kartelį!” Širdis tarsi išsigandusi pradėjo pamažu spurdėti, plakti. Ligonė atsigavo. Po kurio laiko jos paklausiau, ką jautusi. Moteriškė atsakė, jog ničnieko, išskyrus žodžius: „Na, dar kartelį! Ir užteks”.

 

Ramybė ir atilsis

 

Daugelis žmonių junta tik malonius pojūčius. Po sunkios traumos vienas vyriškis neberodė jokių gyvybės ženklų. Papasakojo jis štai ką: „Gavęs traumą po akimirkos pajutau staigų nepakeliamą skausmą, kuris apėmė visą mane. Tarytumei ištirpau tame skausme. Liko keistas jausmas: rodos, sklandau tamsioje erdvėje. Diena pasitaikė labai šalta, bet ir to šalčio nebejutau. Buvo šilta ir jauku kaip niekad. Atsimenu, dar pagalvojau: „Ar tik nesu miręs?“

 

Moteriškė, kurią pavyko išplėšti iš mirties po širdies priepuolio, aiškino: „Pajutau visiškai neįprastą būseną. Kitaip tariant, nejaučiau nieko, išskyrus ramybę ir palengvėjimą. Nebeslėgė žemiški rūpesčiai. Nerimas, kurį gyvendama nuolat jausdavau, irgi atlėgo. Tad tariau sau: „Kaip gera ir ramu! Kad taip amžinai…” Ir stebėjausi: „O kur neatlyžtantis skausmas, kuris mane nuolat kamuodavo?”

 

Kitas žmogus: „Pažinau palaimingos vienatvės, didelės ramybės ir atilsio jausmą. Taip buvo puiku sieloj!”
Žmogus, miręs nuo žaizdų, gautų Vietname, pasakojo, jog po sunkaus sužeidimo patyrė didžiulį palengvėjimą. Mirties baimės nejuto, nes nesuvokė ją prisiartinus. „Skausmo visai nebuvo, ir aš niekad iki tol nebuvau toks laisvas. Man lengva ir – viskas o’key!”
triukšmas

 

Daugelyje pranešimų minimi įvairiausi, neįprasti pojūčiai mirštant ir net priešmirtinėje būsenoje. Kartais aidėdavo garsai – nepakeliami, itin nemalonūs. Štai vieno vyriškio vėliau padiktuotas pojūčių aprašymas. Klinikinė mirtis jį ištiko per pilvo ertmės operaciją: „Labai nemalonus zvimbiantis garsas ėjo tiesiog iš mano galvos. Jis pasiutusiai dirgino, tiesiog varė iš proto… Niekada, niekada nepamiršiu šio triukšmo!”

 

Kita moteris pasakoja, jog netekusi sąmonės tik ji viena (ir niekas iš aplinkinių) išgirdo garsų gaudimą, ne – zvimbimą, o gal viena ir kita. O ji tarytumei sukosi aplink save, kažkur lėkdama… Įdomu, kad daugelis pasakojusių visa tai apibūdina kaip riaumojimą, staugimą, šniokštimą, medžių ošimą, ūžimą, beldimą, žvangėjimą, čežėjimą, braškėjimą… Kartais garso efektai būna patrauklūs. Pavyzdžiui, žmogus, laikytas mirusiu, bet atgaivintas, prisipažino: „Girdėjau kažką panašaus į varpų skambesį tolumoje, jam atplaukiant per laukus ir pievas. Tarytumei tuos garsus atneštų vėjas – čia gaudžia stipriau, čia vėl nutolsta. O kartais skambėjo nelyginant japonų varpeliai…”

 

Kaip skamba japonų varpeliai, retas esame patyrę. Užtat galime įsivaizduoti, kaip skamba kaimo bažnytėlės varpai. Jie, turbūt, visur panašūs – ir šiaurės Prancūzijos lygumose, ir Lenkijoje (ir be abejo, Lietuvoje – vert.). Reanimuotasis pasakotojas knygos autoriui pridūrė: „Tai buvo vieninteliai garsai, tuokart pasiekę mane. Iš kur jie? Neturiu supratimo”.

 

Jauna moteris, vos nenumirusi nuo vidinio kraujavimo, prasidėjusio dėl kraujo krešėjimo sutrikimų, pasakojo, jog kolapso metu ji pradėjusi girdėti „kažkokią muziką – didingą, puikią”.

 

Tamsus tunelis

 

Dažnai vienu metu su garso efektais žmonės pasijunta labai greitai lekią kažkokioje erdvėje. Ją nusakant vartojami įvairiausi apibūdinimai. Man, liudijimų rinkėjui, teko girdėti, jog vieni ją įsivaizdavę kaip ilgą, tamsų tunelį, kiti – kaip urvą, treti – šulinį, ketvirti – dūmtraukį, penkti – nutekamąjį vamzdį, šešti – tamsų slėnį su blyškiais šešėliais, septinti – tarpeklį, aštunti – kažką panašaus į cilindrą, devinti – uždarą erdvę, dešimti – tiesiog kiaurymę… Žodžiu, vartojamos skirtingos sąvokos, bet tai netrukdo pastebėti, kad visi pasakotojai skirtingais palyginimais stengėsi išreikšti tą patį.
Susipažinkime su dviem pasakojimais, kuriuose ryški tamsaus tunelio idėja.

 

„Tai atsitiko, kai buvau vos dešimties metų. Dabar jau įžengiau į 37-uosius. O atrodo, kad viskas buvo vakar. Atmintin tas nutikimas įsirėžė be galo ryškiai, su visomis smulkmenomis. Niekad, jau niekad to nepamiršiu! Pavasarį taip sunkiai susirgau, jog mane paskubom atvežė į artimiausią ligoninę. Daktarai iškart griebėsi narkozės. Kodėl – nežinau, nes buvau pernelyg mažas. O vėliau persirgtomis ligomis nebesidomėjau.

 

Buvo tie laikai, kai ligoninėse dar naudodavo eterį. Prie mano nosies prispaudė aštriai kvepiantį tamponą ir – o, Dieve! – (man vėliau apie tai prasitarė) mano širdelė liovėsi plakusi. Nors ir buvau narkozės būklėje, manyje išliko kai kurie jutiminiai pojūčiai, gal kiek ir prislopinti. Pirmiausia mane pasiekė skambantis, itin ritmingas triukšmas: brrrnung-brrnng-brrrnung! Po to pajudėjau ir ėmiau vis greičiau skrieti ilga, tamsia erdve. Nelyginant, – atsiprašau, ką dabar pasakysiu, – būčiau atsidūręs tuščiame kanalizacijos vamzdyje ar į jį panašaus daikto viduje. Judėjau, lėkiau į nežinią ir visąlaik girdėjau: brrrnung-brrnng…„

 

Kitas žmogus, sunkiai sirgdamas, irgi buvo taip arti mirties, kad jo akių lėliukės išsiplėtė. Atsigavęs ir sustiprėjęs jis pasakojo:

 

„Atsidūriau nepaprastai tamsioje, tiesiog juodoje tuštumoje. Tuštumą, kurią jutau, sunku žodžiais išreikšti. Ir ne tik todėl, kad tai tuštuma. Ji kažkuo keista. Jaučiausi judąs vakuume pirmyn per tamsą. Kur – nežinau, kokiu tikslu – juo labiau. Tiktai suprantu, kad judu. Rodos, skrieju tuščiaviduriame, beoriame cilindre. Šitai jausti yra keisčiau negu keista. Ir cilindre esi, ir dar kažkur. Perpus!”
Trečias žmogus, atsidūręs ant mirties slenksčio, savo pasakojimą grindžia religiniais motyvais:
„Netikėtai atsidūriau labai tyliame ir tamsiame slėnyje. Panašu, jog jo dugnu driekėsi kiek pilkšvesnis, pelenų spalvos takas, o gal kelias. Ir aš juo ėjau… Vėliau, kai pasveikau, man toptelėjo mintis: Šventajame Rašte yra posakis mirties šešėlių slėnis. Vadinasi, aš ten jau buvau! Ten!”

 

Antrą straipsnio dalį skaitykite čia.


Facebook komentarai
11 komentarų "Mirtis ir kas mūsų laukia po jos (I dalis)"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
dana

zinau tik viena…gimimas ir mirtis-tas pats kelias tuneliu i sviesa…skirtumas tik tas,kad gimdami einame i sviesa,kuri baugina..del to naujagimiai dazniausiai verkia..,o zmogus mirdamas (dar pries mirty,jei jis mirti ruosiasi nuo senatves) -neverkia,o dziaugiasi,aisku vel niuansai,jei nera per daug prisirises prie zemisko gyvenimo ar dar kazko nespejes sioj zemej atlikti…kalbu apie senukus,kurie visada zinojo.kad sioj zemej yra laikini-jie mirsta su sypsena,nes jie gryzta „namo“-ten is kur atejo…

surinkejas

ka prisidirbsite tas ir lauke jusu kazkada ant durniaus paraviau siela nesuprasamas ka padariau dabar moku atidirbineju surenku jusu krituses sielas patys mane susirandate kas yra mirtis tai palaima galeciau mirti mirciau bet turiu praeiti visas pakopas dabar esu 7lygio sielu surinkejas kiek ju yra nezinau bet vargas man atiduociau viska kad tik atsiimciau atsipirkciau bet deje atgalinio proceso nera kas yra kritusiu pasaulis tai zinau kas yra sviesa ir kelei ten kertas bet man ten nera praejimo saugokites ir saugokite savo sielas joks kunigas ar egzozistas jums nepades tai kad yra tamsa yra ir sviesa sviesoje visalaika geriau

atlantas

ka tu cia pezi?

Jaunelis

P.S. Siulau visiems puslapio lankytojams visiskai ignoruoti aa ir nereaguoti i jo uzgaulius komentarus,netekes demesio pats pasitrauks.

Jaunelis

Straipsnyje rasoma kas vyksta taip vadinamoje tarpineje busenoje,tarp gyvybes ir mirties.Kas nutinka „visiskai“ numirus taip ir nepaaiskejo,TEN is kur jau niekada negryztama.

la.benas

Įdomu buvo, laukiam dar ;)

napalmas

tikek ir tu,bus lengviau gyvent.mirt nors nebijosi.juk dauguma gyvena vien todel,kad bijo mirt.

aa

Cia situ sudu daugiau zmoniu tiki negu skrydziu i menuli? sekmes gyvenime tuomet…

aa

bl… ka :D?

Ishiki

Tik idomu ka tokie zmones veikia tokiose portaluose? Bando uzpildyt savo visiska nesuvokima ir nepilnavertiskuma tokiomis kalbomis ir kitu pasmerkimu? :) Ar tiesiog pasamone pati prasosi gailescio is tu zmoniu, kurie suvokia, kad suvokti realybe tavo prota blokuoja aplinka ir dabartine visuomene. Butu idomu suzinoti. :)

gakeris

Kas tau darosi jau prie keliu straipsniu savo erozijas skleidi jog čia viskas tik šudas šudas. Būk suaugęs gerai ?

wpDiscuz