Jeremeicevo skalikas

Jau antrus metus mažas Jeremeicevo miestelis, stūksantis pačiame Rusijos glūdumos viduryje, naktimis negali ramiai miegoti. Laikrodžiui išmušus vidurnaktį, visi gyventojai jau būna sugūžėję į namus ir sandariai uždarę duris.
“Svarbu ir šviesas išjungti. Jį prie šviesos traukia – galvoja, kad tai mėnulis,” išmintimi apie šiurpų siaubūną dalinasi Ilja Vladimiravičius Artrusovas – miestelio seniūnas, buvęs policijos viršininkas ir užkietėjęs medžiotojas.

Skalikas – tai prieš dvejus metus naktimis miestelio gatvėse ir miško prieigose pradėjusi pasirodyti šuns pavidalo būtybė, kuri ne vieną jau nusiuntė į ligoninę, du sudraskė mirtinai, o likusiems įvarė baimės tiek, kad vakarais gatvės lieka visiškai tuščios.

Gyventojai apibūdina skaliką kaip labai didelį šunį, pilku kaip vilko kailiu ir masyvia galva. “Iš pradžių visi manė, kad tai pasiutlige sergantis vilkas, kuris atklydo iš miškų. Šia liga sergantys gyvūnai praranda savisaugos instinktą ir nebevengia žmonių. Tačiau galiu pasakyti – tai ne vilkas. Esu jį matęs, ir jis daug masyvesnis. Galvos forma taip pat labai išskirtinė. Ji daug didesnė, nasrai daug platesni, ausys nuleipusios,” savo įspūdžius pasakoja Artrusovas.

Keli kiti gyventojai apibūdino skaliką kaip meškos ir šuns hibridą dėl jo masyvumo. Kitas išskirtinis požymis – raudonos akys. Miestelio seniūnas juokiasi, kad pats to nematęs ir, greičiausiai, tai tik baimės padarytas poveikis. “Žmonės dabar jau įsitikinę, kad tai demonas, todėl nenustebčiau, jei atsirastų teigiančių, kad tas išpera ir ragus kaip velnio turi.”

Juokas ar ne juokas, tačiau faktai kalba už save. Praeitą savaitę, balandžio 22 d. miško prieigose medžiotojai rado antrą per dvejus metus mirtinai sukandžiotą vaiką. “Vaikai mėgsta ten žaisti. Yra pasidarę supynes, karstosi po medžius, kasa bunkerius, žaidžia karą…” pasakoja velionio berniuko tėvas.

Pirmo berniuko, kuris žuvo nuo skaliko sužalojimų, kūnas buvo rastas netoli tos pačios vietos, prie Blasko upelio 2012 metų rugsėjį. Teismo ekspertizės parodė, kad abu vaikai mirė nuo sužalojimų galvoje ir nukraujavimo. Pirmajam berniukui trūko vienos rankos.

“Tai siaubinga, kas čia vyksta. Negalvokit, kad mes nebandėme visko, kad tai sustabdytume. Vyko jau ne viena medžioklė kartu su pareigūnais iš kitų apygardų. Po antro berniuko žūties buvome pasikvietę profesionalius seklius ir zoologus, kad šie padėtų užkirsti kelią galimiems išpuoliams… Tačiau kol kas – viskas veltui,” sako Artrusovas.

Vienas iš minėtųjų zoologų – Maskvos veterinarijos draugijos pirmininkas Fiodoras Chastyčius – pasakojo: “Mums buvo parodyti pėdsakai. Atradome plaukų mėginių. Išklausėme visų apibūdinimų. Kol kas negaliu pasakyti, koks konkrečiai tai gyvūnas, nes panašu, kad tai būtų kelių plėšrūnų mišinys. Pėdsakai vilko, plaukai meškos. Aš visiškai sutrikęs.”

Medžiotojai taip pat neturi nieko konkretaus atsakyti, uždavus klausimą apie skaliką. Vienas medžiotojas, nepanorėjęs viešinti savo pavardės, teigė, kad yra sužeidęs skaliką vienoje iš daugelio medžioklių. “Nors tada nebuvome išėję ieškoti būtent jo. Medžiojome šernus. Tai buvo po pirmojo berniuko – Mišos – žūties, ir žmonės buvo truputį aprimę, ilgai skaliko nematę.

Ir staiga, netoli upelio, lauko gale aš jį pamačiau. Tada mačiau tik pirmą kartą, bet jau buvau susidaręs vaizdą iš ankščiau girdėtų pasakojimų. Iš pradžių sustingau pamatęs tą masyvų snukį. Jo dantys buvo iššiepti. Gėda pasakyti, bet drebėjau. Bijojau, kad jei nepataikysiu, jis tikrai mane užpuls. Ir tikrai ranka sudrebėjo, tačiau aš jį kliudžiau.

Jis garsiai sustaugė. Kulka, kaip spėju, kirto netoli nugaros, virš krūtinės. Nuo tokio šūvio bet kuris kitas gyvūnas pabėgtų tik labai netoli, jei nekristų vietoje, o jis nuskuodė į miškus. Ieškojome kelias dienas su šunimis, bet jo neradome. Keista, bet ir kraujo beveik nebuvo…”

Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.