Įsiskūnijimas: mūsų energetinė anatomija

Ištrauka iš Williamo Collinge knygos: „Subtilioji Energija”

Viena iš keturių energijų, kurią pripažįsta Vakarų mokslas ir kuri labiausiai siejama su mūsų energetine anatomija, yra elektromagnetizmas. Mūsų elektromagnetinės savybės buvo tiriamos, naudojant magnetometrus ir kitus prietaisus, apie kuriuos sužinosite vėliau, ir šie instrumentai parodė, kad elektromagnetiniai reiškiniai yra susiję su mūsų kūne esančiais energijos taškais bei kanalais. Naujasis neuromagnetikos mokslas teigia, kad mes esame magnetinės būtybės.

Magnetito kristalai prasiskverbia pro mūsų smegenų ląsteles ir kankorėžinė liauka, „karališkoji liauka”, kuri reguliuoja visą endokrininę sistemą ir yra tiesiai po kaukolės vainiku, tampa magnetostatiškai jautri. Magnetito yra ir visame kūne, štai dėl ko atsiranda magnetinis ryšys tarp mamos ir vaiko tikrąja šių žodžių prasme.

Kaip teigia subtiliosios energijos tyrinėtojas, medicinos mokslų daktaras Robertas Beckeris, mes iš tikrųjų turime magnetinį pojūtį, ir jis laiko tai esant mūsų smegenų veiklos pagrindu. Galima lengvai įsivaizduoti, kaip vaikas ir mama gali būti magnetinio rezonanso būsenoje, nes jie evoliucionavo vienas kito energijos lauke.

Gyvūnai magnetinį pojūtį panaudoja praktiškai — kad išliktų. Populiari Disnėjaus filmų tema — kaip apleisti ar pasiklydę naminiai gyvūnėliai atranda kelią namo per nežinomą teritoriją. Be to, visiems žinoma, kad gyvūnai — pavyzdžiui, migruojantys paukščiai ar žuvys — grįžta į savo perėjimo ar neršimo vietas ir gali keliauti ilgus atstumus, kadangi jų smegenyse yra magnetinio lauko receptoriai. Yra teorija, kad šie gyvūnai sugeba prisiderinti prie magnetinio žemės lauko ir taip nustato vietą ir kryptį.

Ar magnetinis pojūtis paaiškina, kodėl kai kai kurie žmonės geriau orientuojasi erdvėje nei kiti? Dar labiau intriguoja kitas klausimas: kokį vaidmenį šis pojūtis gali atlikti mūsų asmeninių santykių energetikoje? Turint galvoje mūsų žinias apie subtiliojo suvokimo galimybes, magnetinis pojūtis gali būti tik pirmas iš daugybės tokių sugebėjimų, kuriuos dar atras ateityje. Šitame ir kituose skyriuose dažnai bus kalbama apie mūsų magnetinę prigimtį.

Mūsų gyvybinė energija

Koks skirtumas tarp gyvo žmogaus kūno ir ką tik mirusio? Magnetito turi abu, jų kraujo sudėtis vienoda, nervų sistema dar veikia, o kaulų, raumenų ir organų struktūros nepakitusios. To, kas pakito mirties momentu, fizikiniai mokslai negali pavadinti materialios tikrovės dalimi. Aišku viena: pranyko paslaptinga, gyvybę teikianti jėga.

Be jokios abejonės, gyvenimas yra prisotintas energijos, esančios už elektromagnetizmo, už fizikinio suvokimo ribų. Pirmame skyriuje rašiau, kiek daug vardų turi gyvybę teikianti jėga, supanti mus, įsiskverbianti į mus ir įkvepianti mums gyvybę. Šį kartą kalbėsim apie gyvybinę energiją.

Vakarų kultūra šią gyvybę teikiančią jėgą linkusi laikyti nesuvokiama, ir tradicinėje medicinoje apie ją sąmoksliškai nutylima. Antra vertus, pasaulio čiabuvių kultūros ilgą laiką praktikavo, bandydamos suvokti visus būdus ir niuansus, kaip ši gyvybę teikianti jėga pasireiškia mumyse.

Kitos kultūros jau seniai suvokė, kad mes visų pirma esame energetinės būtybės ir kad be fizinės energijos turime ir energetinę. Energetinės anatomijos atlaso sudarymas yra įdomus išbandymas, nes jis reikalauja modernaus mokslo ir pasaulio dvasinių tradicijų sąjungos. Kuo daugiau mokslas sužino tyrinėjimų keliu, tuo labiau jo samprata priartėja prie to, ką kitos tradicijos mokė ištisus amžius.

Mūsų gyvybinė energija nėra tik beformė, atsitiktinių energijų samplaka. Ji yra aiškiai matomas laukas, supantis mūsų kūnus. Tai dar viena sritis, kur mūsų kalba neturi atitikmenų, kadangi mes stengiamės nutiesti tiltą tarp fizikos ir metafizikos.

Biolaukas

Akimirkai įsivaizduokite, kad sėdite bokso varžybose. Vos už poros žingsnių nuo jūsų — grumtynių įkarštis, o jūs sėdite taip arti, kad net galite pajusti nuo boksininkų sklindančią energiją. Dabar įsivaizduokite, kad sėdite paskutinėje balkono eilėje, labai toli nuo įvykių sūkurio. Ar taip pat stipriai jausite nuo boksininkų sklindančią energiją? Dabar įsivaizduokite, kad stebite įvykį per televiziją, dar labiau nutolę nuo gyvos patirties.

Kaip ir kiti energijos laukai, žmogaus energijos laukas stipriausias būna šaltinyje ir silpsta, didėjant nuotoliui. Šiuo požiūriu, jo savybė nesiskiria nuo kitų laukų, kuriuos pripažįsta fizika. Kiti mūsų energijos lauko pavadinimai yra: „biolaukas”, „bioplazminės energijos kūnas” arba „aura”. Jūs, aišku, prisimenate pažįstamus žmones, kurie spinduliuoja stipresnę energiją nei kiti, tarsi jų energijos laukas būtų didesnis ar galingesnis. Iš tikrųjų kalboje turime daug išsireiškimų šiam reiškiniui pavadinti — apibūdindami tokį žmogų sakome, kad jis spinduliuoja energija arba tiesiog turi daug energijos.

Dar viena mūsų lauko savybė, būdinga kitiems laukams, yra poliariškumas — teigiamas ir neigiamas, šiaurė ir pietūs. Richardas Pavekas iš Biolauko tyrimų instituto teigia, kad: „Poliariškumas tarp rankų ir skirtingų kūno vietų yra ekvivalentiškas elektromagnetinių laukų poliariniam skirtingumui”. Daugelis energija gydančių tradicijų (taip pat ir Paveko Šen terapija) dešinę ranką laiko duodančiąja, o kairę — imančiąja. Randolphas Stone’as 1950-aisiais sukūrė ištisą gydymo energija mokyklą, pavadintą „poliarine terapija”.

Regėjimas yra tikėjimas

Visi biolauko tyrinėjimo ekspertai sutaria, kad vidinė dalis, kuri yra už dviejų-keturių colių nuo odos paviršiaus, yra geriausiai matoma ir turi tokią pačią formą bei kontūrus kaip ir fizinis kūnas. Sakydamas „matoma”, turėjau galvoje tam tikrą apšvietimą ir tam tikrą stebinčiojo paruošimą.

Mes visi galime tą lauką pamatyti ir jūsų pirmasis įspūdis vos tik pamačius bus, be abejo, labai pritrenkiantis, kokį pats patyriau pirmą kartą. Prisimenu, kaip sėdėjau didelėje viešbučio susitikimų salėje ir klausiausi kursų, kuriuos vedė hileris Mietekas Wirkusas. Dalyviai sėdėjo prie priešingų sienų, maždaug penkiasdešimties pėdų atstumu. Šviesos buvo prigesintos, o langai uždengti tamsiomis užuolaidomis. Kai žiūrėjau į priešais sėdinčius žmones, atpalaidavau akis, stengiausi nemirksėti ir neįsmeigti žvilgsnio.

Vėliau mano akys labai pavargo, jos tarsi „pasidavė” ir nebenorėjo nieko matyti. Tą akimirką, kai pasidaviau, pradėjau matyti švytinčią aurą, poros colių atstumu gaubiančią kitus žmones. Kai tik stengdavausi ją geriau pamatyti, ji pranykdavo, bet kai visiškai atsipalaiduodavau, ji vėl atsirasdavo.

Kodėl galėjau ją išvysti, man paaiškino taip: kai akys pavargsta ir nustoja kontroliuoti regėjimo procesą, atsiveria „trečioji akis”, mūsų intuityvinis sugebėjimas, padedantis matyti subtiliąsias energijas. Nuo to laiko aš pradėjau matyti augalų ir medžių auras — tam nereikėjo didelių pastangų, jas ypač lengva pamatyti prieblandoje.

Auros nuotrauka?

Ar žmogaus aura gali būti nufotografuota? Dabar technologija taip išsivystė, kad žmogaus energijos lauko aspektus fiksuoja ir nuotraukos, ir vaizdo aparatūra. Ši įranga susideda iš bioultragarso sensorių, kuriuos reikia laikyti delnuose, ir specialios kameros ar vaizdo aparato. Tačiau juostoje būna užfiksuota ne tikroji aura, o elektromagnetinis laukas. Labiausiai domina vaizdo užfiksavimo galimybės, nes ateityje jos gali turėti diagnostinę vertę, kadangi vaizdo aparatūros pagalba galima matyti lauko spalvos ir dydžio pokyčius, priklausomai nuo nuotaikos ir minčių pokyčio, gydymo, kai uždedamos rankos, akupunktūros, maldos ir kitų intervencijų.

Kaip jau anksčiau aiškinau, technika neturi tokių imtuvų, kaip turime mes, žmonės, ir todėl negali suvokti subtiliųjų energijų, kurios peržengia fizikos ribas. Žmogaus aura nėra vien tik elektromagnetinis laukas. Ji susideda iš energijų, kurios nėra elektromagnetinės ir nepriklauso fizikinei dimensijai.

Laukų laukas

Mūsų energijos laukas turi keletą subtiliųjų sluoksnių, vadinamų „subtiliaisiais kūnais”, kurie talpina vienas kitą tarsi pulkelis matrioškų. Kalbant apie kitus subtiliosios energijos aspektus, žodynas yra netikslus ir kai kuriuos terminus įvairūs mokytojai vartoja skirtingai. Subtiliųjų kūnų seką (pradedant nuo odos į išorę) aiškiaregiai ir hileriai dažniausiai įvardina taip:

„Eterinis kūnas” (Anglijoje „šviesoraščio laukas”) yra fizinio kūno formos, ir manoma, kad jis atlieka liejiminės formos funkciją, kurios pagalba susiformuoja fizinis kūnas. Kitaip dar vadinamą „vitaliniu sluoksniu” ar „terminiu kūnu”, jį galima pamatyti infraraudonųjų spindulių kameromis. Antrasis kūnas yra „emocinis”, dažniausiai apibūdinamas kaip mus supantis emocijų ir jausmų laukas. Trečiasis yra „mentalinis kūnas”, kitaip vadinamas „kauzaliniu kūnu”, kuriame tarpsta mintys, mąstymo procesai ir vizualiniai įvaizdžiai. Ketvirtasis yra „astralinis kūnas”, siejamas su širdimi ir intuicija. Penktasis yra „eterinė forma”, kurioje glūdi informacija, padedanti tobulai susiformuoti eteriniam kūnui. Šeštasis yra „dangiškasis kūnas”, o septintasis „keterinis kūnas”, ir jie abu yra siejami su dvasine harmonija.

Tikrai nebūtina suprasti visas subtiliųjų kūnų ezoterines smulkmenas. Svarbu, manau, suvokti, kad fizinis kūnas yra apgaubtas ir persunktas energijos lauku, kuris lemia įvykius fiziniame lygmenyje.

Kad biolaukas įtakoja reiškinius, vykstančius fiziniame lygmenyje, įrodo gydymo energija tyrimai, pvz., terapinis prisilietimas — gydymo būdas, kada gydantysis paliečia ligonį tik energijos lauku, o ne fiziniu kūnu. Tokie hileriai dažnai teigia, kad naudodami šią techniką, jie jaučia ir mato energijos lauko pokyčius. Be to, mato pokyčius, kuriuos sukelia mūsų nuotaikos ir mintys.