Žmogus kilęs iš vandens beždžionės?

Ši teorija – viena iš neįprasčiausiai skambančių evoliucijos teorijų, nors suformuluota ji daugiau nei prieš 50 metų. Pasirodo, gali būti, jog žmonės yra kilę iš beždžionių-amfibijų, kurios pirma neteko kailio, pradėjo vaikščioti stačiomis ir išvystė dideles galvos smegenis. Visa tai paskatino gyvenimas vandenyje arba prie pat vandens.

Nors kai kurie akademinio pasaulio atstovai šią kontraversišką teoriją atvirai išjuokia, ji turi grupelę ištikimų šalininkų. Šią savaitę Londone vyksiančioje svarbioje konferencijoje šios teorijos šalininkai su idėjiniu lyderiu Deividu Atenborou (David Attenborough) priešaky išdėstys naujus argumentus šios teorijos naudai.

“Žmonės nuo kitų žmogbeždžionių skiriasi labai žymiai, – pažymi konferencijos “Human Evolution: Past, Present and Future” (“Žmogaus evoliucija: praeitis, dabartis, ateitis”) organizatorius Piteris Raisas Evansas (Peter Rhys Evans). – Mes neturime kailio, vaikštome stati, turime didžiules galvos smegenis, poodinį riebalų sluoksnį, žemyn besileidžiančias gerklas – visa tai būdinga vandens gyvūnams, o ne žmogbeždžionėms.

Standartinis evoliucijos modelis suponuoja, kad šie fiziologiniai skirtumai išsivystė skirtingu laiku ir dėl įvairių priežasčių. O štai vandens beždžionių teorijoje keliama prielaida, kad visi šie ypatumai žmogus organizme išlikę todėl, kad jo protėviai šimtus tūkstančių, o gal ir milijonus metų gyveno vandenyje arba visai greta jo, rašo “Guardian.co.uk”.

Pirmąsyk teorija buvo paskelbta 1960 m. britų biologo sero Alisterio Hardžio (Alister Hardy). Jis buvo įsitikinęs, kad iš pradžių medžiuose gyvenusios beždžionės nusileido gyventi ne į sausumos savanas, o į patvinusius upelius, apsemtus upių slėnius ar pajūrį.

Drėgnose vietose buvo labai gausu maisto. Kad išlaikytų galvas virš vandens, šie gyvūnai vandenyje pradėjo vaikščioti stačiomis – taip atsilaisvino rankos, pradėjusios naudoti primityvius įrankius (pvz., skaldyti ar kitaip atverti moliuskų kiautus). Gyvendamos vandenyje tokios beždžionės neteko kailio ir metams bėgant “užsiaugino” poodinį riebalų sluoksnį, kad būtų šilčiau vandenyje.

Vėliau prie šių pirmųjų teorijos postulatų mokslininkai pridėjo keletą papildymų, o naujausias argumentas šios teorijos naudai, anot Karališkosios Marsdeno ligoninės (Londonas) galvos ir kaklo fiziologijos eksperto P. Raiso Evanso, yra sinusai (veido daubos).

“Žmogaus sinusai yra ypatingai dideli, – atkreipia dėmesį tyrėjas. – Tai yra ertmės kaukolėje tarp skruostų, nosies ir kaktos. Tačiau kodėl mes jas turime? Kam mums jos? Sinusai atrodo beprasmiai, kol jų neįvertini iš evoliucinės perspektyvos. O tada tampa aišku: mūsų sinusai kadaise funkcionavo kaip plūdrumo priemonė, palengvinanti pastangas išlaikyti galvą virš vandens.”

Kiti paleontologai su šios teorijos argumentais nesutinka. Galbūt vienas kitas fiziologinis žmogaus požymis galėtų būti kildinamas iš gyvenimo vandenyje (jūroje), tačiau iš vandens kildinti tiek daug išorinių savybių – ir kailio nebuvimą, ir vaikščiojimą stačiomis, ir dideles smegenis, ir net sinusų paskirtį – to jau per daug.

“Manding, braidymas po vandenį šiuo metu yra visai gerai paaiškina, kodėl žmogus vaikšto stačias ir ant dviejų kojų, – sutinka Gamtos istorijos muziejaus Londone profesorius Chrisas Stringeris (Chris Stringer). – Tačiau visi vandens beždžionei priskiriami bruožai susiformavo labai skirtingais evoliucijos laikotarpiais.

Jei visi tie požymiai būtų gyvenimo vandenyje pasekmė, tada išeitų, kad žmonijos protėviai vandenyje pragyveno milijonus metų, o patvirtinimų tokiai hipotezei nesame radę. Ką ir bekalbėti apie tai, kad hipotetinėms vandens beždžionėms didžiulę grėsmę turėjo kelti krokodilai ir kiti vandens gyviai. Vandens pasaulis – labai pavojingas pasaulis.”

Visgi vandens beždžionės teorijos išpažinėjai tvirtina, kad vandens epochą Homo sapiens evoliucijoje liudija ne tik žmogaus fiziologija. Anot jų, šios teorijos naudai byloja ir mūsų smegenų biochemija.

“Dokosaheksaenoinė rūgštis arba DHR (angl. – docosahexaenoic acid, DHA) yra omega-3 riebalų rūgštis, kurios labai daug aptinkama jūroje sužvejotuose maisto produktuose, – pažymi Imperatoriškojo koledžo (Londonas) daktas Maiklas Krofordas (Michael Crawford). – DHR žinduolių smegenims suteikia impulsą augti.

Štai kodėl delfino smegenys didesnės nei zebro, nors jų kūnų dydžiai iš esmės panašūs. Delfinų maisto racione gausu DHR. Esminis momentas – be DHR praturtinto maisto tokių didelių smegenų neturėtume. Gudresni ir sumanesni tapome todėl, kad mūsų protėviai mito žuvimi ir gyveno vandenyje.”

“Maža to, kaip tik dabar akis į akį susidūrėme su iškilusiu pavojumi DHR šaltiniams – mažėjančiais žuvies ištekliais, – tęsia M. Krofordas. – Tai Homo sapiens rūšiai turės esminių pasekmių. Be reikiamo kiekio DHR ateityje mūsų laukia protinės negalios, psichinės ligos ir intelekto nykimas. Tai reikia pripažinti nedelsiant. Tai yra tikroji vandens beždžionės teorijos pamoka, kurią turime įsisąmoninti.”