NPO – Neatpažinti plaukiojantys objektai

Dažnas nors truputį susidūręs su ufologija žino terminą „neatpažintas skraidantis objektas“ (NSO), rečiau kas žino apie kitą ufologijos terminą „neatpažintas plaukiojantis (povandeninis) objektas“ (NPO).

 

Apie neatpažintus plaukiojančius objektus vėl prakalbėta, kai 2012 metais, Baltijos jūroje buvo rastas keistas darinys, kurį daug kas palaikė nuskendusiu NSO. Vėliau žinoma, buvo nustatyta, jog tai yra karo laikų statinys skirtas minoms ir povandeniniams laivams medžioti. Tai gi, šiame straipsnelyje pasigilinsime į NPO paslaptis.

 

Kas gi yra NPO? Tai yra objektai stebimi Žemės hidrosferoje, t.y. vandens terpėje matomas objektas ar šviesa, kurių prigimtis lieka neaiški, net ištyrus visas įmanomas aplinkybes. Terminas NPO buvo įvestas kaip analogas NSO, tik skirtumas tas kad NSO matomi atmosferoje, o NPO hidrosferoje, o šiaip iš esmės apibrėžia panašius reiškinius.

 

Sovietų karo vadovybė, buvo labai sunerimusi dėl NPO pasirodymų, tad buvo išleistas specialus dokumentas, kurį pasirašė pagrindinio karinio jūrų laivyno štabo vadas, viceadmirolas Saakinas. Dokumentas vadinosi „Metodinės nuorodos organizuojant anomalių reiškinių stebėjimą ir jų poveikį aplinkai bei technikai, kariniame jūrų laivyne“. Dokumentas buvo išplatintas visoms įmanomoms karo laivyno instancijoms ir buvo naudojamas privaloma tvarka.

 

Buvę karinio jūrų laivyno vadovas, admirolas Vladimiras Černavinas teigia jog tokio pobūdžio pranešimai būdavo tokie dažni, kad net reikėjo įsteigti atskirą padalinį kuris užsiimtų tokios informacijos kaupimu bei tyrimu. Ši grupė kas savaitę pateikdavo admirolui savo ataskaitas. Visai neseniai šie duomenys buvo išslaptinti ir tapo prieinami plačiąja visuomenei. Apibrėžiant šių tyrimų medžiagą, galima prieiti išvados jog: 50 proc. tokių susitikimų būta vandenynuose; 15 proc. susiję su ežerais. Likę 35 procentai susiję su kitais vandens telkiniais. Tai gi jei dar panardytume po šių tyrimų statistiką tai sužinotume jog 44 proc. šių įvykių buvo stebėti Atlanto vandenyne, 16 proc. – Ramiajame vandenyne, 10 Viduržemio jūroje, likę 30 procentų kituose vandens telkiniuose.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Trys neatpažintų plaukiojančių objektų rūšys

 

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

Kvakeriai. Nereikia šių kvakerių painioti su religiniu kvakerių judėjimu. Ufologijoje kvakeriais vadinami, neatpažinti plaukiojantys, o tiksliau povandeniniai objektai, dažnai persekiojantys povandeninius laivus. Šį persekiojimą paprastai lydi specifinis garsas primenantis varlės kvarkimą, būtent dėl šio garso jūreiviai ir pavadino šiuos NPO kvakeriais.

 

Šaltojo karo metu šis reiškinys buvo ne kartą tirtas kariškių ir mokslininkų. Buvo manoma jog tai yra mažų gabaritų povandeniai laivai, JAV šnipai, kad tai stacionarios šnipinėjimo stotys ir panašiai. Tiek TSRS tiek JAV jūrų laivynas manė jog tai priešiškos pusės karinė technika. Su kiekvienais metais plėtėsi NPO veiklos ir pasirodymų sritis. Šiais laikais jie sutinkami visose įmanomose jūrose ir vandenynuose. Per tą laiką išaiškėjo, jog tai nėra stacionarios sekimo stotys, nes kvakeriai persekiodavo povandeninius laivus, kurį laiką sekdami juos. Pastebėta jog kvakeriai niekada nekelia grėsmės povandeniniams laivams. Jie tiesiog seka jiems iš paskos kurį laiką, o tada dingsta nežinoma kryptimi.

 

Kai kurie mokslininkai mano jog kvakeriais gali būti ne ateivių laivai, bet nežinomi gyvūnai su neįprastai aukštu intelekto lygiu. Šis versijos laikosi Peterburgo mokslininkai priklausantys Jūrų institutui prie Rusijos mokslų akademijos. Jie mano, jog kvakeriais gali būti gigantiško dydžio ungurių ar kalmarų porūšis, kurių palaikus laiks nuo laiko jūra išmeta į krantą.

 

Įdomu tai, jog kvakerių reiškinys buvo laikinas. Daugiausia tokių susidūrimų užfiksuota 1975 – 1980 metais, tačiau nuo 1990 metų, nebuvo užfiksuota nei vieno oficialaus pranešimo apie susidūrimą su šiuo keistuoju NPO.

 

Raketos vaiduokliai. Tokie pranešimai apie šį NPO tipą žinomi nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Ypač gausu jų buvo Švedijoje 1946 metais. Tada šimtai žmonių pranešinėjo apie neatpažintus skraidančius objektus kuri paneria į vandenį. Objektai paprastai būdavo apibūdinami kaip raketos. Kiek karinės pajėgos beieškojo ežeruose, jūrose, upėse panirusių objektų, nebuvo rasta nei vieno.

 

Tad juos ir praminė Raketomis vaiduokliais. Pradžioje pranešimai apie raketas vaiduoklius, būdavo laisvai prieinami spaudai, nebuvo jokio draudimo apie juos rašyti. Tačiau iškėlus idėja, jog tai rusų bandymai su liūdnai pagarsėjusios V-2 raketos brėžiniais, perimtais iš vokiečių po karo, buvo uždėtas draudimas spaudai apie šiuos įvykius rašyti. Tačiau idėja apie rusų bandymus nebuvo nei patvirtinta nei paneigta jokių objektyvių įrodymų.

 

Šviečiantys ratilai vandenyje. Maždaug tuo pačiu metu kai pasirodė pranešimai apie kvakerius, pasigirdo ir pranešimų apie šviečiančius ratilus vandenyje. Tos šviesos paprastai būdavo baltos arba žalios spalvos, nors pasitaikydavo ir kitokių atspalvių. Kartais tie ratilai turėdavo ir „stipinus“. Dažnai sukdavosi aplink savo ašį. Užfiksuoti šių NPO diametrai yra įvairūs, nuo kelių metrų iki kelių kilometrų. Tokios šviesos, dažniausiai būna matomos ant vandens paviršiaus, nors gana dažnai švytėjimas sklisdavo ir iš po vandens paviršiaus. Retais atvejais būdavo kalba ir apie keistą rūką virš šviesos ratilų.

 

Taip pat būta pranešimų ir apie ratilus esančius virš vandens, tokiu atveju paprastai objektai būdavo keli, per daug nenutolę vienas nuo kito. Apie šviečiančius ratilus paprastai praneša jūrininkai plaukiojantys Indijos vandenyne, Kinijos jūroje bei Persijos įlankoje. Iš kitų vietų pranešimai būdavo itin reti, bet mūsų laikais jie ateina iš pačių įvairiausių vietų.

 

Apie vandenyje matomus šviesos ratilus užsimenama ir viduramžių tekstuose. Europos jūrininkų tarpe, pamatyti tokius ratilus buvo laikoma blogu ženklu, rytuose gi buvo laikomasi priešingos nuomonės, tai yra laimės ženklas. Kinijos jūrininkai šiuos ratilus paprastai vadindavo „Budos ratais“, europiečiai gi šiuos ratilus vadindavo „Velniška karusele“.

 

Keli liudijimai apie NPO

 

1909 metais, rugpjūčio 22 dieną, tokius ratilus stebėjo laivo gydytojas D.F. Derbekas. Jis po laivo kiliu išvydo greitai didėjantį žaliai baltą šviesos plėmą. Plėmas greitai apsupo visą laivą ir kurį laiką judėjo kartu su juo. Po kurio laiko, ojėktas, greit ėmė tolti ir per pora minučių pasiekė horizontą.
1925 metais prancūzų eskadrinio minininko „Prussen“ komanda papasakojo, jog jų laivas buvo apsuptas daugybės šviesos ratilų. Ratilų buvo daug, tačiau jų dydis buvo tik maždaug ketvirtis metro. Jie gana greitai kildavo į jūros paviršių. Artėjant link paviršiaus jie plėtėsi, o išnėrę išsisklaidydavo į visas puses tuo pačiu išaugdami į 100 metrų viršijantį gigantą.

 

1949 metų lapkričio 14 dieną, JAV laivyno trečiojo rango kapitonas Dž. R. Bodleras netoli Litle-Coin prie kairiojo laivo borto pastebėjo šviečiantį ratą, kurio diametras buvo maždaug 400 metrų. Kapitonas įsakė atsitraukti nuo šviesos. Tuoj pat šalia iš dešinės pusės atsirado kitas šviečiantis ratas. Dar po 30 minučių pasirodė ir trečias.

 

1967 birželio 20 dieną, argentinietiško laivo „Naviero“ komanda, pranešė jog maždaug 120 mylių nuo Brazilijos pakrantės, penkiolika minučių stebėjo greta laivo judantį melsvai baltą, trisdešimties metrų, šviečiantį objektą, kuris vėliau paniro po vandeniu ir dingo.

 

1973 metais netoli Indonezijos tarybinio laivo „Anton Makarenko“ komanda apie 50 valandų stebėjo po vandeniu judėjusį šviesos ratą. Laivo kapitonas E.V. Lysenko, pasakojo, jog pradžioje virš vandens pasirodė šviečiančios dėmės. Jų vis daugėjo. Tada šviesos dėmės išsitiesė į linijas iki pat horizonto. Nuo kapitono tiltelio galima buvo stebėti 12 mylių atstumą ir visas jis buvo nusėtas šviečiančiomis dėmėmis. Vėliau linijos pradėjo judėti. Linijos tarsi rato stipinai ėmė suktis aplink laivą.

 

1980 metų kovo 6 dieną Aravijos jūroje buvo užfiksuotos povandeninės baltos šviesos, nusitęsiančios iki pat horizonto. Šviesų diametras buvo apie 15 metrų. Šį reiškinį jūrininkai stebėjo maždaug pusantros valandos.

 

1988 metais pietų Atlantikoje povandeninio JAV laivo radarai užfiksavo netoli laivo esančius povandeninius objektus, prilygstančius pusei laivo dydžio. Objektai tai priartėdavo, tai dideliu greičiu atsitraukdavo. Po kurio laiko NPO nuplaukė šalin, įspūdingu 300 km/h greičiu. Toks judėjimo greitis minimas ne kartą, matant šiuos objektus. Ne vienas liudininkas teigė jog judėjimo greitis buvo apie 300 km/h.

 

1994 metais, Baltijos jūroje nuskendo keltas „Estija“. Žuvo apie 900 žmonių. Iki šiol lieka neaišku kodėl įvyko ši katastrofa. Tai gi spekuliacijų iš paranormalių reiškinių srities čia irgi netrūksta. Gregorijus Grobovojus, iškėlė savo hipotezę apie tai. Jis teigia, jog prieš keltą staiga pasirodė NPO. Kapitonas bandydamas išvengti susidūrimo pasuko „Estiją“ į šoną, tačiau korpusas tokio staigaus posūkio neišlaikė ir lūžo. Grobovojus teigia, jog turi išsigelbėjusių keleivių liudijimų, kurie teigia, jog prieš katastrofą, priešais keltą matė NPO. Tai anot liudininkų buvo sferinio pavidalo objektas, kurio diametras buvo apie penkis metrus.

 

Susidūrimas su ateiviais po vandeniu

 

Yra nemažai liudijimų, jog jūrininkai bei narai, po vandeniu susiduria ne tik su NPO, bet ir su keistomis būtybėmis, kurias ufologai identifikuoja, kaip ateivius iš kosmoso. Ufologai ypač vertina vieną nutikimo liudijimą. Šis liudijimas priklauso V. Demjakovui, kuris dar tarybiniais laikais buvo karinio jūrų laivyno narų generalmajoras. 1982 metais jo kariai narai, po vandeniu, susidūrė su keistais padarai, kurių ūgis buvo apie tris metrus. Padarai vilkėjo sidabrinius apgulančius kostiumus. Bandant sučiupti padarus, trys kariūnai žuvo. Buvo nuspręsta jog čia buvo susidurta su ateiviais iš kosmoso.

 

1925 metais, Džordžas Papašvilis, nardydamas ežere kurio pavadinimas yra Žaliasis, įplaukė į povandeninę olą. Jis ten aptiko keistus skeletus, kurių ūgis buvo apie trys metrai. Kaukuolės buvo tokios didelės, jog į akiduobę lengvai tilpo Papašvilio kumštis.

 

Vienas seniausių užrašytų NPO paminėjimų priklauso Kristoforui Kolumbui. 1492 metų spalio 11 dieną, esant Sargaso jūroje, jo komanda stebėjo švytintį ratilą kuris pakilo iš gelmių. Apie tai buvo užrašyta ir laivo žurnale. Iš to laikmečio kronikos žinoma, jog ispanai pasirodę Amerikoje, buvo ištikti siaubo, kai vienoje Majų šventykloje aptiko milžino kaulus kurių ūgis buvo apie tris metrus. Žinoma, to laikmečio kronikos, dažnai daug ką pagražindavo, tad tikėtina, jog jokių kaulų iš tiesų nebuvo rasta.

 

Ką sako mokslininkai?

 

Okeonografijos profesorius iš Hamburgo universiteto Kurtas Kalle išanalizavo 70 pranešimų apie paranormalius švytėjimus vandenynuose užfiksuotus per pastaruosius 60 metų. Jis priėjo išvados jog skirtingų laivų įgulos šį reiškinį aprašo praktiškai identiškai. Buvo iškeltos kelios versijos, jas dabar trumpai ir aptarsime.

 

Švytintys vandens gyvūnai pasižymintys bioliuminoscencija. Vandenyne egzistuoja begalė tamsoje švytinčių gyvūnų: jūrų velnias, kai kurie kalmarai ir taip toliau. Mokslui taip pat žinomi ir gyvūnai vadinami dinoflagelatais, fitoplanktono rūšis, gebantys sukurti trumpus šviesos blyksnius. Šis blyksnis būna toks ryškus, jog norint laisvai galima būtų skaityti knygą. Šie visi gyvūnai susibūrę į būrius gali šviesti jūros paviršiuje. Tačiau ši teorija turi ir savo trūkumų, nes pranešimuose minima, jog NPO judėdavo labai dideliu greičiu, kurio negalėtų išvystyti joks vandens gyvūnas. Taip pat, mokslui nežinoma priežastis, kodėl ir kaip šie gyvūnai turėtų susijungti į tokias sudėtingas figūras.

 

Kita hipotezė teigia jog NPO yra ne kas kita kaip slaptai išbandoma nauja karinė technika. Ši teorija susilaukė nemažai šalininkų ypač tarp sąmokslo teorijų gerbėjų. Tačiau teorija nebuvo patvirtinta jokiu naujos panašios karinės technikos atsiradimu.

 

Dar viena teorija kalba apie povandeninę civilizaciją. Tokios istorijos žinomos nuo gilios senovės ir šiais laikais paprastai vystomos rašytojų fantastų. Profesorius Aivenas T. Sandersonas iškėlė šią hipotezę. Jis teigė jog ši povandeninė civilizacija tokiu būdu bando kontaktuoti su žmonija. Žinoma, ši teorija, yra visiškai hipotetinė, nes neturi jokio rimtesnio pagrindimo.

 

Buvo iškelta dar viena panaši hipotezė. Ji teigia jog kitų planetų civilizacijos Žemės vandenynų gelmėse yra įkūrusios savo bazes. Tokios bazės gerokai palengvintų Žemės stebėjimą, nes nereikėtų skraidyti į kosmosą, viskas vyktų vietoje. Hipotezės deja kolkas nepavyko niekam patvirtinti, nes vandenynai kolkas per mažai ištirti, kad galėtume ką nors rimto šioje srityje teigti. Žinoma ir atmesti šios teorijos negalime, taip pat dėl duomenų trūkumo. Kaip ten bebūtų, dalis ufologų laikosi nuomonės, jog vandenynų gelmėse yra daug tokio pobūdžio bazių. Juk po vandeniu tikrai daug lengviau pasislėpti nei kosmose.

 

Jau minėtas Kurtas Kalle susiejo povandeninį švytėjimą su seisminėmis zonomis vandenyno dugne. Ši hipotezė teigia jog nedidelis žemės drebėjimas vykstantis po vandeniu gali sukelti konusines bangas. Kada banga pasiekia vandens paviršių dalis bangos yra atspindima atgal, o kita dalis kyla į viršų. Iš čia ir atsiranda švytėjimas. Kalle negalėjo paaiškinti kaip tokia banga gali sukelti švytėjimą, tačiau jis vistiek mano jog taip sukuriamas besisukančių šviesų fenomenas.

 

NPO sąryšis su NSO

 

Kai kuriais atvejais NSO yra stebimas prie vandens ar net panyrantis į vandenyną, ar net pakylantis iš jo. Tokių liudijimų taip pat yra gausu.

 

NSO neriantys po vandeniu. Nuo penktojo praeito šimtmečio dešimtmečio, Skandinavijoje ir kitose šiaurės Europos šalyse, buvo daug pranešimų apie cigaro formos NSO, kurie panerdavo po vandeniu. Vėliau šitokio pobūdžio pranešimai ėmė rastis ir iš kitų pasaulio šalių. A. Sandeseno knygoje „Nematomi rezidentai“ aprašyta daugiau nei trisdešimt tokio tipo nutikimų. Laivų įgulos pranešinėjo apie NSO kurie nerdavo į jūras, ežerus, upes, prieš tai atlikę sudėtingus manevrus virš laivų. Ne kartą karinės pajėgos ieškojo tų objektų po vandeniu, bet nieko nebuvo rasta.

 

1969 metų liepos mėnesį, laivo „Sparrow“ kapitonas, Atlanto vandenyne, stebėjo objektą skrendantį 200 metrų aukštyje virš laivo. Objektas buvo elipsės formos, 25 metrų ilgio. Objektui skrendant virš laivo, dingo radijo ryšys. NSO nutolęs nuo laivo maždaug penkias mylias ėmė leistis ir paniro po vandeniu. Kurį laiką toje vietoje matėsi švytėjimas.

 

NPO išneriantys iš vandens. Yra nemažai liudijimų kada NSO išnerdavo iš vandens, paprastai tokie NSO atlikdavo manevrus virš laivų, o po to nuskrisdavo savais keliais. Kartais tokie NSO išnerdavo net iš po trijų metrų storio ledą dengiantį vandens paviršių. Keista tai jog lede nelikdavo stambių nuolaužų, nors jos krisdavo nuo objekto.

 

1965 metų rugpjūčio mėnesį, sovietų garlaivio „Raduga“, plaukiančio Raudonojoje jūroje, įgula stebėjo, kaip už dviejų mylių nuo laivo iš po vandens išnėrė 60 metrų diametro NSO kuris pakibo 150 metrų aukštyje. Paskui objektą pakilo vandens stulpas, kuris vėliau nukrito į atgal į jūrą. Po kelių minučių NSO nuskrido link Raudonosios jūros centro.

 

Tai gi, kas yra NPO vis dar lieka neaišku. Mokslininkai kelia įvairias hipotezes, kartais skambančias net labai fantastiškai. Reikia tikėtis, jog ilgainiui šis fenomenas bus išaiškintas, kas žino, gal T. Sandersonas buvo teisus, ir galų gale paaiškės, jog mes išties turime reikalą su dar neatrasta, greta mūsų gyvenančia civilizacija? Laikas parodys.

 

Straipsnio autorius: Gabrielius E. Klimenka, paragraf 78

 


Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.

Rekomenduojami video:


2500
4 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
3 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
qulka
Raganius

Tai va kur “ateiviai” gyvena :D

45545

ateiviai

Ben

Karines technikos hipoteze ir negali buti patvirtinta naujos karines technikos atsiradimu, nes niekas niekada neatskleidzia naujausiu kariniu technikos pasiekimu, jie isaiskeja tik prasidejus karui, o jei karo nera jie lieka islaptinti kol nepasensta ar neisrandama daug tobulesne iranga.

Taip pat skaitykite