Šių laikų mumijos

Niekas negyvena amžinai ir nieko nėra amžino – bent jau be labai didelių pastangų. Venesuelos valdžia, pažadėjusi savo tautiečiams išsaugoti lygiai prieš savaitę mirusio šalies prezidento Hugo Čaveso kūną amžiams stiklo karste, vienintelė žino, kokiu būdu tai padarys.

Mat nors pasaulyje yra daugiau valstybių vadovų, kurių palaikai jau dešimtmečius ilsisi stiklo karstuose prabangiuose mauzoliejuose, tokia „amžinybė“ tėra iliuzija, palaikoma šiuolaikinio mokslo.

Didžiausias priešas – laikas

Kad garsusis velionis atrodytų „kaip gyvas“, reikia ne tik labai daug chemikalų ir grimo, bet ir profesionalios priežiūros. Todėl natūralu, jog kiekviena valstybė, turinti „VIP mumijų“, turi ir savų jų išlaikymo paslapčių. Pavyzdžiui, amerikiečių naudojama metodika yra viena paprasčiausių – tai pakartotinis balzamavimas. Tik amžinybės jis, deja, neužtikrina.

Kaip visiems žinoma, palaikų balzamavimo procedūra yra būdas pristabdyti natūralų irimo procesą. Specialiu aparatu į arteriją suleidžiamas specialus chemikalų kokteilis, kurio pagrindą sudaro formaldehidas. Tuo pat metu iš venos išsiurbiamas bemaž visas kraujas. Dažnai dar naudojama speciali drėkinanti medžiaga, be kita ko, padedanti užpildyti tuščiąsias kūno erdves.

Nors ekspertai nežino, kokios būklės buvo Venesuelos prezidento H. Čaveso kūnas, kai jis mirė, spėja, jog būtent periodinės tokių chemikalų injekcijos gali būti naudojamos drėgmei balzamuotų palaikų audiniuose palaikyti. Na, o jeigu kur oda ir paruduos dėl dehidracijos, paslėpti dėmes padės grimas.

Venesuelos valdžia, specialistų paprotinta, greičiausiai jau apsidraudė ir padarė pomirtinę H. Čaveso kaukę. Ateityje jos gali prireikti kaip trafareto kitoms kaukėms gaminti – kartais jas tenka dėti ant mumijos veido tam, kad velionis vis dar atrodytų panašus į save.

Nors palaikų balzamavimo tiek kelioms dienoms, tiek daugeliui metų procesas iš esmės toks pat, antruoju atveju naudojami didesnės koncentracijos chemikalai. Taip pat tai nepalyginamai kruopštesnis, taigi ir gerokai lėtesnis darbas. Bet, deja, ne vienkartinis: kaip jau minėta, nėra tokio dalyko, kaip amžina konservacija, taigi periodiniai palaikymo darbai neišvengiami.

Po kiek laiko mumiją reikia vėl balzamuoti, priklauso nuo velionio sveikatos būklės jam gyvam esant ir svorio, taip pat aplinkos veiksnių – pavyzdžiui, ar palaikai iš karto buvo nugabenti į šaldytuvą. Bet kuriuo atveju kuo greičiau po mirties pradedama balzamavimo procedūra, tuo geriau. Idealus variantas – tą pačią dieną ar bent kitą rytą, o ne po kelių dienų, kaip greičiausiai buvo H. Čaveso atveju. Nors ir tai įmanoma.

Detektyvai su mumijomis

Valstybinės reikšmės mumijų balzamavimas ir išlaikymas – ir labai brangus, ir techniškai sudėtingas darbas. Tai kodėl Rusija, Kinija, Vietnamas, o dabar dar ir Venesuela ryžtasi tokioms išlaidoms? Istorikai mano, jog dėl tokios „mados“ kalta sovietų valdžia, pradėjusi kurti komunistinių dievukų panteoną. Režimas jau kadaise žlugo, tačiau pasaulyje vis dar atsiranda veikėjų, kuriuos sunku priskirti kokiai nors šiuolaikinių valstybių vadovų kategorijai. Politologai juos linkę vadinti paskutiniaisiais planetos diktatoriais, o pavaldiniai – guldyti juos į stiklo karstus.

Sovietų laikus prisimenanti karta žino, jog po mirties buvo balzamuotas Josifas Stalinas, ir tik pasikeitus valdžiai diktatoriaus mumija buvo palaidota. Tačiau mauzoliejuose vis dar guli Šiaurės Korėjos lyderių tėvo ir sūnaus Kim Ir Seno ir Kim Čen Iro palaikai. Kaip ir garsiausia visų laikų ir tautų mumija, jei taip galima sakyti, tradicijos pradininkas Vladimiras Leninas, miręs dar 1924-aisiais.

Dar buvo garsioji Evita – gražuolė aktorė, ištekėjusi už tuomečio Argentinos prezidento Chuano Perono. Tautos numylėtinė, iki šiol turinti jos dvasinės lyderės titulą, mirė 1952 metais nuo gimdos vėžio būdama vos 33-ejų. Evitos kūnas, kaip ir Lenino, buvo balzamuotas geriausio specialisto, kokį buvo galima rasti, ir savo darbą jis atliko nepriekaištingai. Tačiau 1955-aisiais Argentiną sudrebino pučas, Ch. Peronas buvo nuverstas ir priverstas bėgti, o į valdžią atėję kariškiai taip bijojo visą šalį apėmusio Evitos kulto, jog pasirūpino paslėpti jos mumiją.

Du dešimtmečius buvusios aktorės palaikai buvo slapta vežiojami po visą Argentiną, kol galiausiai palaidoti Italijoje, Milane, visai kitos moters vardu pažymėtoje kriptoje. Bet liko kelios vaškinės ir stiklo pluošto kopijos, kaip manoma, vis dar klajojančios po privačias kolekcijas.

Tikrosios gi Evitos mumija buvo ekshumuota 1971-aisiais – kai tik gauta žinių, kur ji visą tą laiką buvo – ir nuskraidinta į Ispaniją, kur tremtyje gyveno Ch. Peronas. Buvęs našlys ir jo trečioji žmona Izabelė palaikus laikė svetainėje ant specialios platformos iki pat 1973 metų, kai Ch. Peronas pagaliau grįžo į Argentiną ir vėl tapo prezidentu, o jo žmona užėmė viceprezidento postą. Tačiau po metų Ch. Peronas mirė, prezidentavimą į savo rankas perėmė Izabelė Peron. Būtent jos nurodymu Evitos kūnas buvo pargabentas į Argentiną, kurį laiką paguldytas greta jos buvusio vyro palaikų, o galiausiai palaidotas šeimos kape vienose Buenos Airių kapinėse.

Kol niekaip nesutariama, reikia palaidoti Leniną ar vis dėlto ne, bolševikų lyderio mumija lieka puikiausiu balzamavimo pavyzdžiu istorijoje, tikru sovietinio mokslo triumfu. Tad kai 1976 metais mirė Kinijos komunistų lyderis Mao Dzedunas, vietos specialistus ištiko šokas: lyg tyčia tai buvo metas, kai Kinijos ir Sovietų Sąjungos santykiai buvo smarkiai pašliję, taigi nebuvo galimybės paprašyti rusų mokslininkų pasidalyti Lenino palaikų balzamavimo formule.

Neturėdami išeities, kinai kreipėsi į gretimą Vietnamą, 1969-aisiais pas rusus užsakiusį savojo prezidento Ho Ši Mino palaikų balzamavimą, bet sulaukė neigiamo atsakymo. Todėl Mao Dzedunas galiausiai buvo balzamuotas pagal metodiką, kurios aprašymą jo gydytojas rado viename vakarietiškame medicinos žurnale Pekino bibliotekoje. Vienintelis dalykas, kurį kinai pakeitė formulėje, tai padidino formaldehido kiekį – kad kūnas geriau išsilaikytų.

Deja, rezultatas buvo šokiruojantis.

Kaip praėjus 18 metų po Mao Dzeduno mirties savo knygoje parašė balzamavimą atlikęs gydytojas, po procedūros velionio veidas tapo panašus į kamuolį, o kaklas tapo to paties pločio, kaip ir galva. Tik daugybė valandų švelnaus masažo ir labai daug grimo padėjo sugrąžinti Kinijos komunizmo tėvui daugiau mažiau normalią išvaizdą. Bet buvo paruošta ir vaškinė mumijos kopija – dėl viso pikto.

Konkurencingas verslas

Kas užsiims – ar jau greičiausiai užsiėmė – velionio Venesuelos lyderio H. Čaveso palaikų balzamavimu, kol kas neskelbiama. Tokį atsakingą ir sudėtingą, atsižvelgiant į aplinkybes (ilgą ir sunkią politiko ligą, taip pat laiką, praėjusį nuo jo mirties dienos), darbą būtų buvę logiška patikėti Rusijos specialistams. Juk kad išlaikytų Lenino kūną, jie buvo priversti sukurti balzamavimo technologijas, kurioms lygių nėra visame likusiame pasaulyje. Kaip ir nėra tokią solidžią praktiką turinčių ekspertų.

Sovietų Sąjungoje, o dabar ir Rusijoje, palaikų balzamavimu ir išsaugojimu užsiima speciali laboratorija, mūsų laikais vadinama Biomedicininių technologijų mokslinių tyrimų ir mokymų metodikos centru. Šios laboratorijos ekspertai ne kartą įrodė savo kvalifikaciją balzamuodami kitų valstybių lyderių palaikus: 1949 metais – „Bulgarijos Lenino“ Georgijaus Dimitrovo, 1952 metais – „Mongolijos Stalino“ maršalo Čoibalsano, 1953 metais – komunistinės Čekoslovakijos lyderio Klemento Gotvaldo, 1969-aisiais – jau minėto Ho Ši Mino Vietname, 1979 metais – pirmojo Angolos prezidento Agostinjo Neto, 1985 metais – Gajanos prezidento Lindono Forbso Bernhemo, 1995-aisiais – Šiaurės Korėjos lyderio Kim Ir Seno.

Tiesa, turi rusai ir konkurentų. Pavyzdžiui, balzamavimo specialistas iš Filipinų Frenkas Malabedas, išsaugojęs buvusio šalies diktatoriaus Ferdinando Markoso palaikus. Juolab kad 62 metų ekspertas jau pasiūlė Venesuelos vadovybei savo paslaugas.

Straipsnio autorius: Sergejus Stonkus