Žmonių vidiniai laikrodžiai

Jei išjungsite kompiuterį, išmesite laikrodį ir nebetikrinsite laiko mobiliajame telefone, vis tiek jausite, kaip eina minutės, valandos ir dienos. Smegenys pačios jaučia laiką. Anksčiau buvo manoma, kad centrinėje nervų sistemoje yra atskira zona – laikmatis.

 

Kaip rodo naujausi eksperimentai, laiko pojūtis smegenyse yra decentralizuotas. Kiekvienu konkrečiu atveju jis prisuka atskirus „laikrodžius“ įvairiose vietose. Tai evoliucijos mechanizmas, susiformavęs per milijonus metų. Beje, laiko pojūtis būdingas ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams.

 

Edinburgo universiteto specialistai pagamino dirbtines gėles su cukrumi viduje ir tyrė, kaip laiką skaičiuoja kolibriai. Kai paukšteliai geria nektarą iš tikrų gėlių, reikia laiko, kad nektaro atsargos augaluose atsikurtų.

 

Todėl škotų mokslininkai dirbtines gėles „užtaisydavo“ su pertraukomis: kai kuriose gėlėse cukraus sirupo atsargos būdavo papildomos kas 10 min., kitose – kas 20 min. Paukščiai greitai suprato, kiek reikia laukti, kol bus galima grįžti prie tų pačių gėlių.

 

Džordžijos universiteto mokslininkai nustatė, kad žiurkės taip pat puikiai susidoroja su laiko skaičiavimu. Jos gali išmokti paėdusios palaukti dvi dienas ir tik paskui bėgti prie lovelio ir gauti atlygį ėdalu. Anksčiau buvo manoma, kad žmonių ir gyvūnų smegenyse yra atskira zona, atsakinga už laiko intervalų atskaitą.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Paprastai ši funkcija būdavo priskiriama bazaliniams ganglijams, arba smegenėlėms; buvo manoma, kad vienoje iš šių zonų generuojamos reguliarios impulsų sekos, veikiančios kaip laikmatis. Ši idėja gerai paaiškindavo laiko „greitėjimą“ (žiūrint įdomų filmą arba draugiškai šnekučiuojantis, poilsiaujant) ir jo „sulėtėjimą“ stresinėse situacijose, per nuobodžias paskaitas ir pan.

 

Tačiau bendro laikmačio modeliu, tarkime, niekaip nebuvo galima paaiškinti, kaip atsakinga už laiką sritis užveda iškart kelis laikrodžius: darbo diena baigsis po šešių valandų, pasitarimas prasidės po pusvalandžio, vidurdienį reikia paskambinti mamai, o po dviejų pavalgyti… Norėdami išsiaiškinti, kaip smegenys skaičiuoja laiką, Minesotos universiteto neurofiziologai atliko eksperimentą su makakomis rezus.

 

Kitaip nei bandymuose dalyvaujantys savanoriai, beždžionės nesupranta, kas yra sekundės ir minutės, ir niekaip negalėtų pasižiūrėti į valandas telefone arba laikrodyje. Eksperimentuotojai treniravo beždžiones kartą per sekundę nuo vieno taško monitoriuje nukreipti žvilgsnį į kitą. Naudodamosi tik vidiniu laiko pojūčiu makakos per tris mėnesius išmoko judinti akis reikiamu greičiu.

 

Tuomet mokslininkai pamėgino stebėti šimtų neuronų aktyvumą smegenų žievės akių judesių valdymo centre ir nustatė, kad neuronai, atsakingi už akių judesius, „įjungė“ savo laikmatį. Vadinasi, laiko pojūtis yra užšifruojamas neuronuose, tiesiogiai atsakinguose už vieną ar kitą veiksmą, spėja mokslininkai.

 

Kadangi per parą gyvename pagal kelias laiko skales vienu metu – kartą per parą gulamės miegoti, kelis kartus per dieną valgome, tam tikru laiku einame į darbą ir planuojame įvairios trukmės darbus – galima daryti prielaidą, kad neuronų grandinių, kurios stebi laiką, mūsų smegenyse yra gana daug. Laiko, reikalingo konkrečiam uždaviniui atlikti, skaičiavimas tikriausiai yra daug efektyvesnis negu laiko atskaita vienintelėje struktūroje.

 

Bet kaip būtent neuronai reguliuoja savo aktyvumą, pritaikydami jį prie reikalingo ritmo, kol kas yra mįslė. Kaip jau 2000 metais teigė neurobiologas Dinas Buonomanas (Dean Buonoman) iš Kalifornijos universiteto, laikas užkoduotas pačiame neuronų elgesyje.

 

Laiko suvokimas tikrai priklauso nuo smegenyse vykstančių biocheminių procesų. Kai kurie nerviniai mediatoriai, pvz., dopaminas, kontroliuoja pulsuojančius neuronus. Narkotinės medžiagos, skatinančios staigų dopamino išsiskyrimą, pavyzdžiui, kokainas arba metamfetaminas, keičia smegenų būklę ir kartu laiko suvokimą sekundžių ritmu. 2007 m.

 

Kalifornijos universiteto bendradarbiai paskelbė rezultatus eksperimento, kuriame dalyvavo sveiki žmonės ir narkomanai. Mokslininkai klausė savanorių, kiek sekundžių, jų manymu, trunka tyla tarp dviejų skambučių, kurie pasigirsdavo kas 53 sekundės.

 

Sveiki žmonės pertrauką vidutiniškai įvertindavo 67 sekundėmis (šiokį tokį tarpsnio pailginimą galima paaiškinti psichologiniais veiksniais: tyla, nepažįstamų žmonių buvimas patalpoje, įtemptas laukimas). Žmonės, vartojantys stimuliatorius, manė, kad praėjo 91 sekundė. Taip buvo eksperimentu patvirtinta, kad medžiagos, pasižyminčios dopaminui priešingu poveikiu, subjektyviai suspaudžia laiką.

 

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“, Milda KUNSKAITĖ


Facebook komentarai
1 komentaras "Žmonių vidiniai laikrodžiai"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
VA

Tai iseina kad visi tarciokai gyvena ilgiau, ar bent jiems taip atrodo.

wpDiscuz