Kas slypi už Vatikano sienų?

Kas slypi už Vatikano sienų? Arba faktai, kurių galbūt nežinojote apie šį miestą-valstybę.

 

Vatikano miestas-valstybė turi mažiau nei tūkstantį piliečių (veikiau apie 350) ir užima tik 0,44 kvadratinio kilometro plotą, tačiau jo biudžetas vis tiek skaičiuojamas milijonų milijonais, o istorija yra sudėtingesnė nei daugumos „tikrų“ valstybių. Ir, žinoma, Vatikano sienos saugo daugybę paslapčių – ar bent jau plačiai neafišuojamų faktų.

 

Su velniu nejuokaujama

 

Poetas Šarlis Bodleras kartą yra pasakęs, jog didžiausias pokštas, kurį yra pavykę iškrėsti šėtonui, – tai įtikinti pasaulį, kad jis neegzistuoja. Tačiau Vatikane, net ir mūsų dienų, velnio egzistavimu niekas net neabejoja.

 

Velionis popiežius Jonas Paulius II savo valdymo metais asmeniškai atliko tris egzorcizmus. Dabartinis popiežius Benediktas XVI intensyviai plečia katalikų kunigų egzorcistų gretas visame pasaulyje. Garsusis tėvas Gabrielė Amortas, vyriausiasis Katalikų Bažnyčios egzorcistas (oficialiai dvasininkas yra Romos vyskupijos egzorcistas, bet nuo 1994 metų dar vadovauja ir Tarptautinei egzorcistų asociacijai), tvirtina, jog vien tik Italijoje Bažnyčios vardu dirba daugiau kaip 350 egzorcistų.

 

Pats tėvas Gabrielė asmeniškai moko vyskupus, kaip atskirti apsėdimą nuo psichikos ligos, nors, sako, kad pastarojo negalavimo kamuojami žmonės švęsto vandens ir kryžiaus kartais bijo labiau nei apsėstieji.

 

Nusikaltėlių rojus?!

 

Vatikane vienam piliečiui tenka 1,5 nusikaltimo – tokia yra statistika ir ji reiškia, kad Vatikane nusikalstamumas yra didžiausias pasaulyje.

 

Ne, Vatikane reziduojantys kardinolai ir vienuolės naktimis tikrai neplėšia bankų. Dėl visko kaltas turizmas: neišsenkantys lankytojų iš įvairiausių pasaulio kampelių srautai daro Vatikaną tikru kišenvagių rojumi.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Situaciją komplikuoja ir tai, kad Vatikanas neturi nė vieno veikiančio kalėjimo ir tik vieną teisėją. Taigi didžioji dauguma Šventojo Sosto papėdėje sučiuptų nusikaltėlių tiesiog palydimi per sieną į Italiją pagal tarp dviejų valstybių sudarytą oficialią ekstradicijos sutartį.

 

Tiesa, Vatikanas vis dėlto turi teisės kodeksą (jis pagrįstas Italijos kodeksu, išskyrus kai kuriuos pataisymus straipsniuose, susijusiuose su abortais bei skyrybomis). Ir už kai kuriuos smulkius nusikaltimus teisia prasižengėlius vietoje. Dažniausiai tai būna vagišiai, įsisukę į Vatikano neapmuitinamų prekių parduotuves, ir dažniausia jiems tenkanti bausmė būna laikinas draudimas lankytis tose vietose, kuriose jie nusikalto.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Aišku, negalima teigti, kad Vatikane nepasitaiko kitokių nusikaltimų, tik vagystės. Štai 2007-aisiais metais, pavyzdžiui, ten pirmąkart istorijoje buvo nuteistas darbuotojas, ant kurio darbo stalo rastas maišelis su keliasdešimčia gramų kokaino.

 

Nuodėmių atleidimas – ne visiems

 

Ar žinojote, kad yra nuodėmių, kurių neturi teisės atleisti net jūsų parapijos vyskupas?
Nors paprastas katalikų kunigas gali duoti išrišimą net tokios rimtos nuodėmės kaip žmogžudystė atveju, yra penkios labai specifinės nuodėmės, kurias atleisti gali tik Apaštalinė penitenciarija.

 

Šis ypač slaptas tribunolas, kalbama, susirenka labai retai, nors egzistuoja jau 830 metų. O 2009-ųjų sausį nutiko beprecedentis įvykis: pirmą kartą istorijoje Penitenciarijos nariai surengė spaudos konferenciją, kad informuotų visuomenę apie savo darbą. Tada ir paaiškėjo, kad tris iš tų penkių baisiųjų nuodėmių gali padaryti tik dvasininkas.

 

Taigi, jeigu kunigas atskleidė išpažinties paslaptį, jeigu išpažintį panaudojo seksualinių veiksmų siekimui, arba jeigu asmuo, tiesiogiai dalyvavęs aborto procedūroje, nori tapti kunigu, jo bylą turi svarstyti Apaštalinė penitenciarija. Tik tribunolas tokiu atveju gali suteikti ir išrišimą.

 

Likusias dvi nuodėmes galime padaryti bet kuris iš mūsų. Pirmoji nuodėmė – tai Eucharistijos išniekinimas. Katalikų Bažnyčios akyse tai itin sunkus nusikaltimas, nes pagal jos tikėjimą duona ir vynas yra Kristaus kūnas ir kraujas. Antrosios nuodėmės nė aiškinti nereikia, nes ja laikomas bandymas nužudyti popiežių.
Apaštalinės penitenciarijos posėdžių laikas ir tikslas laikomi paslaptyje, nes jie iš esmės yra ta pati išpažintis, tik atliekama kiek kitokia forma. Nusidėjėlis niekada neminimas tikruoju vardu, o kaip jam išpirkti savo nuodėmę, galutinį žodį taria vyriausiasis penitenciarijus kardinolas Fortunatas Baldelis. Kaip visi suprantame, keliomis „Sveika, Marija“ šiuo atveju neišsisukama.

 

83 kilometrai slaptų dokumentų

 

Garsieji slaptieji Vatikano archyvai iš tiesų nėra tokie jau slapti. Bent jau nuo 1881 metų, kai popiežius Leonas XIII suteikė mokslininkams leidimą juo naudotis.

 

Šiandien Vatikano archyvas dar labiau prieinamas. Pavyzdžiui, kiekvienas prašalaitis gali perskaityti popiežių laiškus, parašytus per pastarąjį tūkstantį metų. Yra tik viena nedidelė sąlyga: archyvo lankytojas privalo tiksliai žinoti, ko ieško. Kai bibliotekos lentynų bendras ilgis viršija 83 kilometrus, joks bibliotekininkas neleis jose raustis.

 

Kalbant apie laiškus: vienas garsiausių iš tų, kurie saugomi Vatikane, greičiausiai yra Anglijos karaliaus Henriko VIII reikalavimas anuliuoti jo santuoką su Katerina Aragoniete, į kurį popiežius Klemensas VII atsakė neigiamai. Bet monarchas, kaip mums visiems labai gerai žinoma, vis tiek išsiskyrė ir po to vedė iš naujo dar penkis kartus, dėl ko Roma nutraukė ryšius su Anglijos Bažnyčia.

 

Svarbiausia neatsilikti nuo gyvenimo

 

Ne visiems žinoma, kad popiežius reguliariai siuntinėja savo pamokslus SMS žinutėmis tiesiai į šią paslaugą užsisakiusių tikinčiųjų mobiliuosius telefonus. Bet tokių abonentų išties yra daugybė visame pasaulyje.

 

Be to, 2009 metais Vatikanas internete, „YouTube“, įdiegė oficialų kanalą, kuriuo transliuojamos Šventojo Tėvo kalbos įvairiomis progomis bei kitos ceremonijos.

 

Vatikanas net sukūrė specialią programėlę „iPhone“ telefonams, kurioje galima keliomis kalbomis rasti brevijorių – maldyną, taip pat kasdienių šv. Mišių maldas.

 

Tačiau šiuolaikinio Vatikano entuziastingas požiūris į modernias technologijas neapsiriboja vien tik mobiliojo ryšio telefonais ir internetu: kovodamas su klimato kaitos padariniais, jis ant popiežiaus Pauliaus VI auditorijos stogo įrengė ekologiškos energijos šaltinį – saulės kolektorius.

 

Vienintelė gvardija pasaulyje

 

Nors ir atsako už popiežiaus saugumą, šiandien garsioji Vatikano šveicarų gvardija labiau panaši į papuošalą, atrakcija, skirta turistams akims paganyti, nei funkcionali armija. Tačiau ne visada taip buvo.
XVI a. šveicarai kariai garsėjo kaip nesulaikoma jėga. Jie buvo žinomi kaip tikri alebardos meistrai ir jų mokėjimas naudotis šiuo ieties bei kirvio hibridu buvo išties mirtinas. Taip pat šveicarai buvo neprilygstami pėstininkai, dažnai sutriuškindavę priešo raitelių legionus.

 

Kartą prieš gerus 500 metų popiežius Julijus II turėjo galimybę savo akimis išvysti šveicarų armijos nuožmumą mūšio lauke, ir, ilgai negalvojęs, pasamdė kelis karius kaip asmens sargybinius.

 

Nuo tų laikų šveicarai gvardiečiai yra prisiekę ištikimybę Šventajam Sostui ir ne kartą aukojo dėl jo gyvybes. Pavyzdžiui, per Romos nuniokojimą 1527-aisiais, kad jau minėtas popiežius Klemensas VII galėtų pabėgti iš Amžinojo miesto, galvas padėjo trys ketvirtadaliai jo gvardiečių.

 

Dabartiniam popiežiui tarnauja apie šimtą alebardininkų (tai vienintelė išlikusi šveicarų gvardija pasaulyje). Laimė, jie didžiąją laiko dalį leidžia pasipuošę Renesanso laikų kostiumais stovėdami garbės sargyboje. Ir jei kada pamojuoja alebardomis, tai tik per oficialius paradus bei ceremonijas. Tikrai Šv. Petro įpėdinį saugantys gvardiečiai vilki į akis nekrentančiais šiuolaikiniais kostiumais ir yra ginkluoti moderniais ginklais.

 

Kodėl nėra vicepopiežiaus?

 

Nors Vatikanas faktiškai ir yra valstybė, jos valdymo struktūra gana specifinė mūsų laikams.
Kai tik kardinolas yra išrenkamas popiežiumi, tampa paskirtuoju Katalikų Bažnyčios vadovu ir Dievo vietininku žemėje visam likusiam savo gyvenimui. Aišku, popiežius turi teisę pasitraukti iš Šventojo Sosto, bet tokia tikimybė labai jau menka (nuo pastarojo popiežiaus atsistatydinimo praėjo daugiau kaip 500 metų).

 

Be to, šiuolaikinei medicinai vis sparčiau žengiant į priekį, net labai rimtomis ligomis sergantys žmonės gyvena ilgiau. Taigi natūraliai kyla klausimas: kas nutiktų, jeigu popiežius ne mirtų, tačiau dėl sveikatos būklės nebegalėtų eiti savo pareigų? Atsakymas – niekas tiksliai nežino. Teoriškai popiežiaus, kaip valstybės galvos, pareigas galėtų perimti bet kuris kardinolas. Tačiau yra apeigų, kurias turi teisę atlikti tik Šventasis Tėvas. Vadinasi, Vatikane gerokai sumažėtų mišių ir kitų religinių ceremonijų, kol popiežius pasveiktų arba iškeliautų Amžinybėn.

 

Tikėjimu pagrįsta ekonomika

 

Vatikanui išsilaikyti kasmet reikia kelių šimtų milijonų JAV dolerių. Tarp daugybės jo finansinių įsipareigojimų – atstovybių įvairiose šalyse išlaikymas, popiežiaus kelionių po visą pasaulį išlaidos, senovinių katedrų išlaikymas, taip pat labai dosnus finansavimas, skiriamas mokykloms, bažnyčioms, sveikatos priežiūros įstaigoms.

 

Iš kur Vatikanas gauna tiek daug pinigų? Patys katalikai per savo parapijas paaukoja Vatikanui sumą, prilygstančią maždaug 100 mln. JAV dolerių. Tačiau aukų dėžutės nėra vienintelis pajamų šaltinis – anaiptol. Miestas-valstybė taip pat užsidirba grynųjų iš knygų, muziejų, pašto ženklų ir suvenyrų krautuvėlių.

 

Tiesa, visų šių pajamų irgi dažniausiai nepakanka. Pavyzdžiui, 2007-ųjų pabaigoje buvo pranešta, kad Vatikano biudžete atsivėrė 13,5 mln. JAV dolerių skylė. Labiausiai dėl to buvo kaltas prieš pasaulinę finansų krizę nusilpęs Amerikos doleris. Tačiau prisidėjo ir itin nuostolingas tapęs oficialusis Vatikano laikraštis „L’Osservatore Romano“. Supratęs, kad būdamas toks nuobodus, koks yra, leidinys netrukus praras paskutinius skaitytojus, popiežius paprašė jo redaktoriaus spausdinti daugiau nuotraukų ir leido, be tradicinių religinių reikalų, apžvelgti ir pasaulio naujienas.

 

Lotynų kalba – net bankomatuose

 

Vatikano bankas yra vienintelis bankas pasaulyje, leidžiantis savo bankomatų klientams atliekamoms operacijoms pasirinkti lotynų kalbą. Tačiau tai tėra smulkmena, neatskleidžianti viso Vatikano atsidavimo šiai kalbai masto.

 

Popiežius Benediktas XVI yra ypač užsidegęs prikelti lotynų kalbą naujam gyvenimui – kalbama, jog daugelyje neoficialių susitikimų jis linksta su pašnekovais bendrauti lotyniškai (kaip kad amžiną atilsį jo pirmtakas Jonas Paulius II mėgdavo pasikalbėti lenkiškai).

 

O tuo, kad lotynų kalba neatsiliktų nuo modernių laikų, rūpinasi Vatikano Lotynų kalbos fondas, verčiantis į senąją kalbą visas šiuolaikines frazes. 2003-iaisiais fondas išleido atnaujintą lotynų kalbos žodyną, kuriame buvo tokios frazės kaip „piko valanda“ (tempus maximae frequentiae) ir „indų plovyklė“ (escariorum lavatory).

 

Deja, su tokiais vertimais galima ir prisižaisti iki labai rimtų pasekmių. Ne taip seniai ieškovai iš JAV pateikė Vatikanui ieškinį, kaltindami sąmokslu pedofilija įtariamam kunigui apsaugoti. Tačiau ieškinys įstrigo keliems ilgiems mėnesiams, nes Bažnyčios ekspertai kategoriškai nesutiko su tuo, kaip kaltintojai į lotynų kalbą išvertė kai kuriuos teisinius terminus.

 

Straipsnio autorius: Sergejus Stonkus

Rekomenduojami video:


2500
3 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
0 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
lolita

O kad popiezius pats atsisake savanoriskai-abejoju.

Jaunelis

Antras atvejis per 600 metu tikrai nepaneigia fakto,kad sis reiskinys yra retas.

lialia

Na ta šiame straipsnyje nurodyta aplinkybė, kad popiežiaus savanoriško posto atsisakymo tikimybė yra labai maža, nes paskutinis toks įvykis įvyko prieš beveik 600 metų, PANEIGTA.
2013-02-11 popiežius Benediktas XVI paskelbė, kad 2013-02-28 dėl amžiaus savanoriškai atsisako Katalikų bažnyčios vadovo posto.

Taip pat skaitykite