Finansinė Vatikano imperija ir jos paslaptys

Neaprėpiami turtai, paslėpti nuo žmonių akių, slaptos stulbinamo masto finansinės operacijos, bendradarbiavimas su vos ne puse pasaulio žvalgybų, paslaptingi plepių dalykinių partnerių nužudymai, sakralinės visatos paslaptys, ateivių paieškos. Tai nėra eilinio pasaulinio Dano Browno bestselerio sinopsis. Tai trumpiausia mitų apie Vatikaną apžvalga.

 

Atrodytų, kad visa tai panašu į mitus apie pasaulinį žydų sąmokslą arba, tarkime, „raudonąją grėsmę“. Tiesa, yra kai kurių skirtumų: Vatikanas šimtmečius pats suteikia konspirologams peno audringoms fantazijoms. „Ideologinės galios“ (pasaulyje šiuo metu yra apie 1,2 milijardo katalikų), fantastiškų turtų, sukauptų smulkios teokratijos (joks pasaulio muziejus negali lygintis su tuo, ką Vatikanas gali pasiūlyti turistams), ir viduramžiško slaptumo, supančio net kasdienę Vatikano veiklą, kombinacija – turtinga dirva spekuliacijoms.

 

XX amžiuje viduramžių legendos buvo pakeistos kitais įtarimais ir kaltinimais. Pavyzdžiui, neva Antrojo pasaulinio karo metu būtent per Vatikaną Adolfas Hitleris į užsienio bankus nukreipdavo Europoje prisivogtus turtus, įskaitant auksą ir Europos žydų meno kolekcijas. Šventasis sostas, suprantama, neigia, kad yra su tuo susijęs, o dokumentų, patvirtinančių tai, nepakanka.

 

Tačiau pakanka realesnių kaltinimų bei dabartinių skandalų, susijusių su teokratijos finansais.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Vienas iš pagrindinių taikinių – 1942 metais įkurtas Vatikano bankas (Instituto per le opere di Religione – IOR), turbūt pats neskaidriausias finansinis institutas pasaulyje. Šventasis sostas atsisako jo veiklą reguliuoti Europos reguliavimo normomis ir kruopščiai saugo bet kokią informaciją apie jį. Pirmieji žurnalistai į šio banko būstinę pateko tik praėjusiais metais, tačiau įrašinėti ar fotografuoti jiems buvo uždrausta.

 

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

Netgi jo aktyvų vertinimai skiriasi mažiausiai keliais kartais: rimti laikraščiai rašo tai apie 1 milijardą eurų, tai apie 6 milijardus. Geltonoji spauda ir konspirologų tinklaraščiai primena daugiamilijoninius mafijos ir narkotikų kartelių pinigų srautus ir kalba apie gerokai didesnį operacijų mastą.

 

Patvirtinimai? 1982 metų skandalas, kai tuometinį Vatikano banko vadovą Paulių Kazimierą Marcinkų įtarė esant susijusį su Banco Ambrosiano bankrotu. Šis bankas plovė Italijos mafijos pinigus. P. Marcinkus išvengė teismo Italijoje, pasinaudojęs diplomatine neliečiamybe. Bet pati istorija apaugo detektyvinėmis detalėmis: Banco Ambrosiano vadovas Roberto Calvi neva buvo slaptos masonų ložės „Propaganda Due“ narys, o vienas iš pagrindinių finansininkų buvo nužudytas samdomo žudiko (konspirologų literatūra tvirtina, kad pastarasis buvo susijęs su CŽV ir turėjo Mirties Bučinio pravardę). Ši istorija tapo filmo „Krikštatėvis-3“ siužeto dalimi.

 

Atsirado ir pareiškimų, kad per Vatikano banką CŽV finansavo antikomunistinius judėjimus – lenkų „Solidarumą“ ir Nikaragvos somosistus (beje, neva ir jų prokomunistinius oponentus sandinistus finansavo tais pačiais kanalais).

 

1990-aisiais kilo skandalas, susijęs su į Vatikano banką Nepriklausomos Kroatijos valstybės, marionetinės šalies, 1941–1943 metais kontroliuotos Italijos, nukreiptais pinigais iš valstybės iždo. Remiantis amerikiečio Emersono Bigelow 1946 metų ataskaita, nuo kurio slaptumo grifas buvo nuimtas 1997 metais, kroatų administracija neva pervedė į Vatikano banką 350 milijonų Šveicarijos frankų „saugojimui“.

 

Į finansinius skandalus įsivėlė ir pasitraukiančio popiežiaus Benedikto XVI tarnyba. 2009 metais Italijos valdžia pradėjo tirti Vatikano banko pervedimus. Buvo įtariamas 180 milijonų eurų plovimas. Areštuoti 23 milijonų eurų vertės banko aktyvai.

 

Atsakydamas Benediktas XVI 2010 metais išleido pranešimą, kuriame anonsavo specialaus instituto, skirto prižiūrėti visas katalikų finansines institucijas, įskaitant Vatikano banką, sukūrimą. Italijos valdžia įvertino Šventojo sosto gestą ir nutraukė areštą. 2012 metais Benediktas XVI atleido Vatikano banko vadovą Ettore Gotti Tedesci.

 

2012 metais nutiko dar keletas nemalonumų. Visų pirma, italų žurnalistai iškasė asmeninius popiežiaus susirašinėjimus ir pradėjo Vatikano kaltinimų korupcija, nepotizmu, finansiniu neskaidrumu ir kitomis nuodėmėmis kampaniją. Nutekėjimo šaltinis – Benedikto XVI kamerdineris Paolo Gabriele, pavogęs pontifiko laiškus. Benediktas XVI į skandalą sureagavo santūriai, jis pareiškė, kad kaltinimai perdėti ir sukuria melagingą Šventojo sosto vaizdinį. Spalį Vatikano teismas nuteisė P. Gabriele 18 mėnesių kalėjimo. Tačiau jau gruodį popiežius jam suteikė malonę.

 

Antra, krizės ir fiskalinių problemų kamuojama Italijos valstybė ryžosi nesuvokiamam žingsniui – apmokestinti bažnyčios turtą. Kalbama apie maždaug 100 tūkstančių nekilnojamojo turto objektų. Lėšų iš mokesčių įvertinimai skiriasi: žiniasklaida ir valdžia kalba apie 0,6–2,2 milijardo eurų per metus, Vatikanas – ne daugiau 100 milijonų eurų.

 

2013 metai prasidėjo nuo naujų problemų. Sausį Vatikano teritorijoje nustota priimti bankų korteles. Priežastis paprasta: Vatikano bankas taip ir nesuderino savo veiklos su tarptautiniais kovos su pinigų plovimu reikalavimais. Tai neleido Vatikanui atsidurti baltajame sąraše, kuriame yra šalys, kovojančios su pinigų plovimu ir teroristinių organizacijų finansavimu.

 

Popiežių buhalterija

 

Tačiau Vatikanas nepatenka ir į juodąjį sąrašą. Skandalai stebuklingai nutyla ir užsimiršta, aiškių atsakymų į kaltinimus neatsiranda, nėra ir nusikaltimų įrodymų. Paviršiuje išlieka nykūs dalykai, tokie kaip biudžetas, pajamos, išlaidos. Jais remiantis, realus Vatikano finansinis turtas nutolęs nuo visų mitų. Metinis Šventojo sosto biudžetas 2011 metais sudarė vos 326,4 milijono dolerių, o pajamos nepadengė išlaidų: deficitas – 18,4 milijono.

 

Pagrindinis pajamų šaltinis – tikinčiųjų aukos: 69,7 milijono dolerių. Pagrindinis donoras – Jungtinės Valstijos. Amerikiečiams tenka 30 proc. visų aukų. Toliau – Italija, Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Airija, Brazilija ir Pietų Korėja (krikščionybės įtaka šioje Rytų Azijos šalyje labai didelė). Šia prasme Vatikanas primena kitą po visą pasaulį išsiskirsčiusią religinę organizaciją, gyvenančią iš tikinčiųjų aukų. Ši organizacija taip pat suteikia daug peno konspirologams. Tai yra 15 milijonų žmonių ismailitų bendruomenė, kurios vadovas Aga Khanas IV, gyvenantis Prancūzijoje, yra vienas turtingiausių pasaulio žmonių.

 

Kita sudėtinė biudžeto dalis – pelnas iš Vatikano banko investicijų – 60,6 milijono dolerių. Toliau – pajamos iš teritorinių katalikų junginių – 32 milijonai. Pajamos iš muziejų ir suvenyrų gamybos (113 milijonai dolerių) yra pakankamai didelės, bet jos neįtrauktos į Šventojo sosto biudžetą. Šie pinigai nukreipiami į atskirą miesto valstybės Vatikano biudžetą.

 

Išlaidų dalis tenka 2832 žmonių, dirbančių Šventajam Sostui, darbo užmokesčiui, administracijos ir diplomatinių misijų funkcionavimui, katalikų kongregacijų ir bažnyčių organizavimui, laikraščio išlaikymui, radijui, leidyklai ir televizijai. Dalis aukojimų taip pat skiriama labdaringai veiklai.

 

Palyginti su kitų nekomercinių organizacijų biudžetais, Vatikano biudžetas ne toks jau ir didelis. Katalikų Notr Damo universitetas JAV turi metinį 500 milijonų dolerių biudžetą, o universiteto fondai vertinami 3,5 milijardo dolerių. Iš viso Romos katalikų bažnyčios JAV, remiantis „The Economist“ duomenimis, išlaidos 2010 metais sudarė 171,6 milijardo dolerių.

 

Jokio prieštaravimo čia nėra. Masė katalikų organizacijų yra nepriklausomi subjektai ir turi savo biudžetus. Kai kurie jų viršija paties Vatikano biudžetą. Katalikų bažnyčia – turtingiausia organizacija, bet šie turtai paskirstyti po visą pasaulį, o ne sutelkti Vatikane. Todėl ir bažnyčios bei Vatikano turtų sugretinimas – vienas iš visų mitų apie nežmoniškus Šventojo sosto turtus šaltinių.

 

Užtat akivaizdus kitas prieštaravimas – tarp milžiniškų aktyvų ir smulkučių finansinių srautų. Jeigu būtų galima rimtai kalbėti apie kultūrinių Vatikano muziejų ir bibliotekų turtų įvertinimą, būtų kalbama apie mažiausiai 500 milijardų dolerių. Kai kurie žmonės ragina Šventąjį sostą atsisakyti savo meno kolekcijų. Pavyzdžiui, žmogus, vardu Alberto Jesus Escudero iš Ispanijos, per „Facebook“ surinko 40 tūkstančių parašų, kad Vatikanas turėtų išparduoti Vatikano muziejų turtus, o už gautus pinigus pamaitinti badaujančius Afrikos vaikus.

 

Žinoma, nieko panašaus naujasis pontifikas nepadarys. Parduoti Mikelandželo freskas, italų Renesanso meistrų paveikslus, senovės Graikijos ir Romos skulptūras nebus pasiryžta. Bet naujam popiežiui tikrai teks pasistengti sutvarkyti finansinius bažnyčios reikalus.

 


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
too aa

O biblijoje raso, kad Dievui reik susimoket uz tikejima i ji?

:D

o tu neklausinek,o mokek :DDDDDD

grazka

Kartais geriau ir nezinoti

opc

gaila, kad panasus straipsniai ir lieka tik straipsniais… UAB Baznyciai jau senai neturi nieko bendra su savo skelbiamos religijos mokymais

kengura

Gerai čia :D „UAB Bažnyčia“. Betkokiu atveju, mes galim tik žinoti, bet prieš juos esam bejėgiai.