Akys juodos, akys degančios

Ekspertai nerado ant jo kūno nė vienos žaizdos, nė vieno įbrėžimo! Buvo nuspręsta, kad mirties priežastis – galingas bioenergetinis impulsas iš žmogaus akių, suardęs nervų ląsteles lokio smegenyse… Nieko antgamtiško čia nėra. Žmonės nuo seno tikėjo, kad ties mirties slenksčiu balansuojančio žmogaus žvilgsnis turi neįtikėtiną emocinę galią, galinčią nepataisomai pakenkti tiems, į kuriuos žvelgia.

 

Spiginančios akys

 

Daugeliui pažįstamas pojūtis, tarsi kažkas įdėmiai žiūrėtų į pakaušį. Vieno Amerikos universiteto mokslininkai nusprendė eksperimentais patvirtinti arba paneigti šį paplitusį prietarą, pasitelkę į pagalbą daugiau kaip 10 savanorių. Kiekvienas jų atsisėsdavo vidury kambario, o į jo pakaušį tam tikru metu žiūrėdavo (arba nežiūrėdavo) kitas žmogus. Ir ką gi? Pasirodo, 95 proc. atvejų svetimas žvilgsnis buvo juntamas pakankamai aiškiai. Dauguma jį apibūdino kaip akimirksnį trukusį spaudimą, tarsi vėjelio dvelksmą. Peršasi vienintelė išvada: žmogaus akis spinduliuoja tam tikrą energiją. Bet kokią? Ir ar visada ji tokia nekalta, tarsi lengvo vėjelio šuoras?

 

1925 metais anglų fizikas Č.Rosas atliko seriją eksperimentų: dalyviai turėjo žvilgsniu paveikti miniatiūrinę metalinę spiralę, pakabintą ant šilkinio siūlo. Ir daugeliui pavyko ją išjudinti! Tuo remdamasis mokslininkas spėjo, kad akis skleidžia elektromagnetines bangas. Imta ieškoti šių spindulių mechanizmo.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Savo hipotezę pasiūlė radiofizikas B.Kažinskis (1889-1962), daug metų paskyręs telepatijos tyrimams. Jam labai padėjo pažintis su V.Durovu. Trečiajame dešimtmetyje garsusis dresuotojas ne kartą jam demonstravo, kaip nuo įdėmaus žmogaus žvilgsnio gyvūnai vykdo mintimis perduotus įsakymus arba tarsi suakmenėja. Taip pavyko pastebėti vieną dėsningumą: vos vos nukreipus žvilgsnį nuo žvėries vyzdžių, jis bematant atsipeikėja.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Remdamasis panašiais stebėjimais, mokslininkas padarė išvadą, kad savotiškų elektromagnetinių bangolaidžių vaidmenį atlieka akių tinklainės stiebeliai, tiesiogiai susiję su smegenimis. Jų dėka, smegenų generuojama energija gali koncentruotis ir būti kryptingai spinduliuojama.

 

Haliucinacijos ar tikrovė?

 

Pasakojama, kad vienas pirmųjų paslaptingus akių spindulius užfiksavo paryžietis XIX a. dailininkas Pjeras Bučetas. Tai įvyko atsitiktinai. Vakare vyrukas nusigėrė taip, kad visą naktį bėgiojo nuo jį persekiojančių velnių su šakėmis rankose.

 

Ryte atėjęs į laboratoriją plyštančia galva, jis ilgai spoksojo į suverstas kasetes, nesugebėdamas atskirti, kurias reikia ryškinti, o kurios švarios. Galiausiai, į viską numojęs ranka, išryškino visas ir su siaubu pamatė, jog į jį stebeilija šlykštūs naktinių svečių snukiai. Bet tai nebuvo haliucinacija: iš negatyvų išėjo neva visai pakenčiamos „anapusinės“ nuotraukos…

 

Į pasaką panašus ir kitas pasakojimas. Septintojo dešimtmečio pradžioje buvęs amerikiečių jūreivis Tedas Seriosas atsitiktinai pastebėjo mintimis galintis apšviesti fotografinę juostą. Ir net daugiau – projektuoti savo minčių vaizdinius. Linksmindamas publiką jis leisdavosi fotografuojamas, bet vietoj girtuoklio fizionomijos išryškintoje juostoje atsirasdavo pastatai, peizažai…

 

Žvilgsnis gali užkrėsti virusu?

 

Panašiai mąsto ir kai kurie šiuolaikiniai mokslininkai. Remiantis viena hipoteze, „sudėtingos sandaros tinklainės stiebeliuose atsiranda kažkas panašaus į rentgeno biolazerį, veikiantį labai trumpais pliūpsniais“. Ar tik ne šis lazeris sukelia nelemtuosius apžavus ir kerus?

 

Paskutiniai vadinamųjų nuotolinių sąveikų srities tyrimai parodė, kad daugelis iš senovės prietarų ne tokie jau iš piršto laužti. Pavyzdžiui, bandymais įrodyta, kad tam tikro diapazono lazerio spindulys gali pernešti informaciją, gebančią per nuotolį užkrėsti virusais visiškai izoliuotą aplinką (net akliname stikliniame inde). Jei „regos spinduliai“ bent šiek tiek panašūs, į lazerio, labai gali būti, kad ir jie geba pernešti virusines ligas. Kitaip tariant, mūsų organizmui toli gražu ne tas pats, kur mes žiūrime ir kas žiūri į mus…

 

Žvilgsnio poveikis itin veiksmingas, kai minčių srautas nukreiptas giliau nei akys – į smegenis. Taip tvirtino garsusis V.Durovas, tos pačios nuomonės laikosi ir kai kurie šiuolaikiniai specialistai. Jie teigia, kad per akis smegenys gauna didžiausią dalį ne tik optinės, bet ir „telepatinės“ informacijos apie žmogų, su kuriuo bendrauja. Gal todėl mes po minutės kitos jau intuityviai jaučiame, koks tas dar ką tik nepažįstamas buvęs žmogus.

 

Moteriškos gudrybės

 

Senovėje manyta, kad vyzdžių dydis rodo gyvybinę galią: jie išsiplečia, kai organizmas kupinas jėgų, ir susitraukia, kai energija jį apleidžia (senstant, sunkiai sergant). Pastebėta, kad vyzdžiai smarkiai išsiplečia labai domintis seksualiniu partneriu. Tai savotiškas kvietimas, o gal ir magiškas poveikis geidžiamam objektui.

 

Suprasdamos vyzdžių reikšmę, moterys nuo seno griebdavosi visokių gudrybių, kad jie būtų didesni. Dar senovės Romoje, vėliau Italijoje ir Ispanijoje damos lašindavosi į akis labai nuodingų žolių – šunvyšnių syvų. Nuo augaluose esančio atropino vyzdžiai labai išsiplėsdavo, akys įgaudavo paslaptingo spindesio, tapdavo gilesnės. Hipoteze apie minčių priėmimą ir perdavimą žvilgsniu paaiškinama daug kas, taip pat ir juodų akių magija. Patrauklumo joms irgi suteikia vyzdžiai: jie susilieja su tamsia rainelės spalva, todėl akys atrodo labai didelės, tokios, apie kurias sakome: bedugnės, užburiančios, raganiškos…

 

O šit išsiplėtę vyzdžiai mirties akivaizdoje – mokslo kol kas neišaiškintas faktas…

 

Istorijoje žinoma daug atvejų, susijusių su paslaptingu žvilgsnio poveikiu. 55-erių kanadietį Styvą Makelaną per medžioklę užpuolė grizlis. Gulėdamas ant žemės vyriškis instinktyviai atkišo priekin ranką su peiliu, o nevilties ir įniršio kupiną žvilgsnį nukreipė žvėriui į akis. Ir keista – lokys sustingo vietoje. Medžiotojas neatplėšdamas akių gręžė žvėrį, nors žinojo, kad tik dar labiau kursto agresyvaus milžino įsiūtį. Ir staiga… lokys griausmingai suriaumojo ir negyvas dribo ant žemės.

 

Užsimerkiame iš malonumo?

 

Hipotezė apie telepatinį akų vaidmenį paaiškina daug ką. Mes sproginame akis nustebę ar iš netikėtumo, plačiai atsimerkiame, kai norime per jas gauti kuo daugiau informacijos – ir regimosios, ir telepatinės. Ir priešingai, nejučiomis prisimerkiame, kai norime atsiriboti nuo išorės pasaulio: kai nuobodu, esame pavargę, kai bandome susikoncentruoti. Neatsitiktinai žmogus užsimerkia ir nusuka akis, jausdamas kažkieno priekaištaujantį, smerkiantį žvilgsnį. Taip jis bando atsiriboti nuo svetimų emocijų ir apsaugoti savo smegenis nuo neigiamos informacijos.

 

Psichologai pastebėjo ir daugiau dėsningumų. Tarkim, kalbantis į akis dažniau žiūri tas, kuris pašnekovą laiko stipresniu, labiau prityrusiu, išmintingesniu. Jis tarsi atveria savo smegenis telepatinei įtaigai, ir prityrę žmonės pataria: jei norite geriau suprasti žmogų ar perduoti savo mintį neiškraipytą – žiūrėkite pašnekovui tiesiai į akis. Priešingai, jei norite apsaugoti pasąmonę nuo nepageidaujamo poveikio, geriau nežiūrėkite į akis tam, kuris atakuoja.

 

Įdomi detalė: moterys daug dažniau nei vyrai žiūri į akis ir atviro žvilgsnio nelaiko grėsme. Greičiau priešingai – moterims toks žvilgsnis yra susidomėjimo ir noro užmegzti kontaktą požymis. Kai kurie specialistai teigia, kad taip sutvarkė pati gamta: juk moteris turi pavergti partnerį, kad pratęstų giminę, be to, turi mokėti subtiliai bendrauti su naujagimiu – būtent akimis motina užmezga telepatinį kontaktą su savo kūdikiu, kol šis dar nemoka kalbėti.

 

Yra dar vienas paaiškinimas: vyrams būdingesnis loginis mąstymas, todėl svarbi žodžių prasmė, o moterims intuityviai svarbiau tai, kas slypi už žodžių.

 

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“


2500
3 Comment threads
1 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
0 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
as

kietai, reiks kada nors isbandyt :D

Paradigm Shift

Aš pats ne kartą mėginau gyvūnus kontroliuoti mintim žiūrint į akis, ar tarkim judint daiktus, šaukštus lankstyt ir galiu pasakyt jog savyje „išjungus“ prieštaravimus dažniusiai pavyksta.

valdis

Čia rašoma – „mokslininkas spėjo, kad akis skleidžia elektromagnetines bangas“. Akys šviesą paverčia elektriniais impulsais, o nervai perduoda juos į smegenis – va čia iš tikro sukuriamas, kitaip sakant „matomas“ vaizdas. O kad smegenys skleidžia įvairias bangas (netgi žmogui užsimerkus), tai jau įrodyta. Taip kad akys tėra tik „imtuvas“, padedantis smegenims surasti tą, su kuriuo jos užmezga „ryšį“.
O vyzdžiai išsiplečia tamsoje, kad į akis patektų daugiau šviesos. Tas pats nutinka ir žmogui mirus, nes rainelė atsipalaiduoja, kaip ir visi raumenys.
Beje, sakoma, kad norint žmogų pamilti, reikia ilgai žiūrėti jam į akis. Gal kas esate bandę?

Anonimas

„Beje, sakoma, kad norint žmogų pamilti, reikia ilgai žiūrėti jam į akis.“ – paistalai. Zmogus tai paskleides aiskiai neturejo jokio suvokimo, kas yra toji „meile“. Toks pasakymas primena – „jeigu miegosi su knyga po pagalve viska ismoksi, kas toje knygoje parasyta“.