Septynmetis berniukas kuris troško žudyti

Laurie Ferris atskleidžia savo skausmą, širdgėlą ir baimę, gyvenant su vaiku, turinčiu psichinę ligą ir kaip ji pamažu padėjo sūnui nugalėti savo demonus.
Kai tik įjungiau mobilųjį telefoną, jis pradėjo skambėti. Skambino auklė Andrea. Ji isteriškai klykė. Negalėjau suprasti, ką ji sako. Vieninteliai žodžiai, kuriuos supratau, buvo: „Tuojau pat atvažiuokite!“

Su vyru išbėgame iš prekybos centro ir lekiame prie mašinos, bijodami pagalvoti apie tai, ką rasime, sugrįžę namo. Net baisiausias sapnas nebūtų manęs paruošęs tam, ką pamačiau tą šiltą vasaros vakarą prieš dvejus metus. Įėjome į namus, visur buvo kraupiai tylu. Prisimenu, kad ant grindų visur buvo išmėtyti žaislai ir drabužiai, sudaužyti stiklai, apverstos kėdės, sienos ištepliotos išmatomis. Aš pašaukiau, bet niekas neatsiliepė.

Ištikta šoko, aš užbėgau laiptais aukštyn ir radau savo septynmetį sūnų Jacką, nuogą gulintį savo lovoje. Maldavau jo pasakyti, kas atsitiko. Jis negalėjo atsakyti. Jis buvo katatonijos būsenos, negalėjo užmegzti akių kontakto ir nevaldomai drebėjo.

Tada išgirdau silpną kūkčiojimą, sklindantį iš mūsų miegamojo. Vyras liko su sūnumi, o aš nubėgau ieškoti Andreos ir savo penkiametės dukters Jessicos. Bandžiau atidaryti miegamojo duris, bet jos buvo užrakintos iš vidaus. Tada aš pamačiau didelius įlenkimus, likusius po to, kai buvo bandyta jas išlaužti, ir pradėjau rėkti.

Kai durys atsidarė, buvau šokiruota, pamačiusi drebančią, išplėstomis akimis Andrea. Už jos ant lovos gulėjo duktė, susirangiusi po antklode ir verkianti. „Mamyte, jis nenorėjo mūsų skaudinti“, – verkė ji.

Per nuolaužas ir betvarkę koridoriuje aš lėtai ėjau atgal į Jacko kambarį. Aš spoksojau į jo mažą kūnelį ant lovos ir bandžiau sugalvoti žodžius, kurie jį pasiektų. Tokių nebuvo. Tai nebuvo mano sūnus. Jo tiesiog čia nebuvo.

Kitą dieną nuvežėme Jacką į ligoninę. Skaudančia širdimi savanoriškai užpildžiau dokumentus, kad mano mažąjį berniuką paguldytų į rakinamą palatą vaikų psichiatrijos skyriuje. Buvo nepakeliama. Jam čia ne vieta, bet jam ne vieta ir namuose.

Visada žinojau, kad mūsų sūnus kažkoks kitoks. Nuo dvejų metų atrodė, kad jis netilpo savo kūne. Jo hiperaktyvumo ir agresijos lygis netilpo į jokias lenteles. Atrodė, kad jis amžinai juda: tai nekreipia į nieką dėmesio, tai nepaprastai jautrus triukšmui, prisilietimui ir skausmui.

Kol jam sukako ketveri, jo būklę begales kartų vertino geriausi gydytojai. Mums pasakė, kad Jackas yra sudėtingas vaikas, kuriam pasireiškia įvairių psichinių būklių požymiai. Jie pasiūlė gydymą, bet mes nenorėjome, kad jis gertų vaistus.

Jackui buvo penkeri, kai jis man pasakė, kad galvoje girdi balsus, liepiančius jam daryti blogus dalykus. Arba labai blogus dalykus. Laikiau jį apkabinusi, kai jis apsikabino mano kaklą ir smarkiai suspaudė. „Jaučiuosi viduje visas įsitempęs, – sušnibždėjo man į ausį. – Jaučiuosi, lyg turėčiau tave nužudyti, bet aš nenoriu.“ Klausytis to buvo ne tik baisu, bet ir sunku. Mes su vyru sutikome pradėti Jacko gydymą vaistais. Tada neįsivaizdavau, kuo viskas baigsis.

Gyvenimas tapo kaip geležinkeliukas. Vieną minutę jis buvo mieliausias ir labiausiai mylintis vaikas pasaulyje. Kitą akimirką jis spjaudėsi, spardėsi ir įsiutęs mėtė į mus daiktus.

Kartais jis stovėdavo vietoje ir be sustojimo daužė galvą, lyg norėtų atsikratyti kažkokių minčių. Bet vienas liūdniausių dalykų buvo matyti, kaip jis kiekvieną kartą atgailaudavo. Man, kaip mamai, buvo labai sunku girdėti, kaip mano mažasis berniukas sako „atsiprašau“ už tai, kad yra toks ir kad nėra galios, galinčios padėti jam pasikeisti.

Kartą po vieno ypač žiauraus epizodo jis užsidengė veidą rankomis ir pasakė: „Aš nenoriu tavęs skaudinti, mamyte. Aš tiesiog tai darau.“ Po to jis apsiverkė.

Tuo metu Jackui buvo labai sunku mokykloje. Su patarėjų pagalba jam buvo leista integruotis kartu su kitais vaikais, bet buvo sunku. Be to, visą laiką Jackas lankėsi pas daugybę specialistų, jam buvo atliekami magnetinio rezonanso tyrimai, siekiant nustatyti, kas sukelia tuos protrūkius.

Aš skaičiau visas knygas, kokias tik radau apie dėmesio trūkumo hiperaktyvumo sutrikimus (ADHD) ir kitas ligas. Mes išbandėme įvairias dietas, terapijas. Niekas nepadėjo.

Laikui bėgant, ši įtampa atsiliepė ir mano santuokai, ir visai mūsų šeimai. Jacko priežiūra buvo alinanti. Mūsų šeimos gyvenimas apsiribojo tuo, kad reikėjo tiesiog išgyventi dar vieną dieną. Iki jam sukako septyneri, reikalai taip pablogėjo, kad mes vos pajėgėme su tuo susidoroti.

Mūsų namuose gyventi baimėje tapo normalu. Aš paslėpiau visus virtuvinius peilius. Tomis naktimis, kai vyras dirbdavo, mes su dukra miegodavome kartu, užsirakinusios duris, siekdamos apsisaugoti nuo nepažįstamojo, gyvenančio mano sūnaus kambaryje.

Vieną vakarą, plaudama kriauklėje indus, lango atspindyje aš pamačiau, kaip jis stovi man už nugaros, nukreipęs į mane peilį. Aš išlikau rami – taip aš elgdavausi tokiose situacijose – ir atsargiai paėmiau peilį jam iš rankų. Paskambinau jo psichiatrui, jis pasakė, kad, jei tai pasikartos, mes turime pagalvoti apie stacionarą.

Kitą dieną aš valiau jo kambarį ir radau grafišką piešinį, kur Jackas mane nušauna. Puslapis buvo prikeverzotas piktų keiksmažodžių. Dabar galėjau aiškiai įsivaizduoti, kokie garsai ir siaubas buvo jo galvoje. Sėdėjau ant jo lovos, ir staiga prasiveržė visi jausmai, visos emocijos, kurias slėpiau paskutinius penkerius metus. Aš pradėjau raudoti.

Kai po kelių savaičių sekė paklaikęs Andrea skambutis, supratau, kad mes priėjome kelio galą. Auklės ir sesers užpuolimas peržengė visas ribas. Nei mūsų šeima, nei Jackas nebebuvo saugūs, ir 2008 m. birželio mėnesį mes nuvežėme savo septynerių metų sūnų į psichiatrinę ligoninę. Tai buvo siaubinga.

Sunku žodžiais nusakyti, ką mes išgyvenome per tuos mėnesius, kai Jackas ten gulėjo. Bet geri dalykai atsitinka, kai mažiausiai jų tikiesi – po pusės metų aš išgirdau apie nepaprastą psichologą, kuris mano, kad mintys yra energija ir kad mes primetame kitiems tai, ką mes galvojame.

Jis mums paaiškino, kad mūsų sūnus, jo žodžiais tariant, yra „energetiškai jautrus vaikas“, kurį ypač veikia neigiamos mintys. Išmokęs kontroliuoti savo protą, jis galės kontroliuoti savo veiksmus. Tai manęs neįtikino, bet tuo metu mes buvome pasirengę išbandyti bet ką, taigi susitarėme susitikti.

Per kelis pirmus seansus Jackas išmoko keletą pratimų, kurie padeda jam atpalaiduoti kūną ir mintis atspindinčiomis mintimis. Jis pradėjo žodžiais reikšti savo išgyvenimus ir atsiverti dėl dalykų, kurie jį trikdo. Aš sužinojau, kad prausimasis po dušu kelia jam stresą, nes jis negali pakęsti bėgančio vandens garso.

Laikui bėgant, Jackas tapo ramesnis, pradėjo geriau jaustis. Po kokių šešių mėnesių jis galėjo užmegzti ir išlaikyti akių kontaktą. Dar po šešių mėnesių jis išmoko suvaldyti savo mintis ir kontroliuoti pyktį.

Pamažu mes pradėjome atpratinti jį nuo medikamentų ir su nuostaba stebėjome, kaip jis prisitaikė prie šeimos gyvenimo kaip bet kuris kitas normalus vaikas. Jeigu pati nebūčiau visko išgyvenusi, netikėčiau, kad įmanomas toks pasikeitimas.

Jau dveji metai, kai mes stebime, kaip dingsta žiaurus Jacko elgesys, jis išmoko kontroliuoti savo mintis. Šiandien jis gyvena namuose ir nebegeria jokių vaistų. Mes seniai išėmėme spynas iš savo kambarių durų, ir aš daugiau nebebijau savo sūnaus.

Kartais jis klauso savo senų minčių, bet jis greitai supranta, ką daro, ir pasikeičia. Gyvename šia akimirka ir suprantame, kad viskas gali pasikeisti. Bet šiuo metu aš atgavau savo sūnų. Svarbiausias dalykas, kurio aš išmokau, – niekada neatsisakyk savo vaiko. Sužinojau, ką reiškia iš tiesų mylėti.