Numirėlių kalno paslaptis

Rusijoje, pačioje šiauriausioje Sverdlovsko srities dalyje, Komio Respublikos ir Chantų Mansių autonominės apygardos pasienyje, stūksantis Otorteno kalnas nuo seno turėjo prastą reputaciją…

Ir ne jis vienas. Greta stūksanti 1079 numeriu pažymėta viršukalnė vietos gyventojų mansių kalba vadinama Cholat Siachylu, arba Mirusiųjų kalnu. Aplinkui driekiasi atšiaurus kraštas – vien girios. Žiemą čia spaudžia iki 50 laipsnių speigai, o sniego priverčia tiek, kad nepraeis niekas. Tačiau vietiniai medžiokliai į šias vietas retai užsuka dėl kitos priežasties: kalnų masyvo papėdėse ne kartą žuvo žmonės.
Itin slapta byla

Kada Otorteno kalnui prilipo pražūtingos vietos vardas, nežino niekas. Tačiau žinoma, kada čia įvyko paskutinė tragedija – 1959-aisiais.

Tų metų vasarį ant kalno labai keistomis, paslaptingomis, net siaubą keliančiomis aplinkybėmis mirė grupė turistų. Devyni sveiki sportiški jauni žmonės, patyrę keliautojai. Versijų, kas jiems galėjo nutikti, būta visokių: gal apsinuodijo konservais, gal juos pražudė kamuolinis žaibas ar iš žemės išsiveržusios nuodingos dujos.

Egzotiškiausių hipotezių šalininkai net spėliojo, kad turistai atsitiktinai užklydo vietovėn, kur buvo bandomas „vakuuminis ginklas“. Mat visų žuvusiųjų oda buvo keisto rausvo, net oranžinio atspalvio, tarsi įdegusi, žuvusiesiems pasireiškė kraujoplūdis, buvo pažeisti vidaus organai. Kai kurie specialistai sako, jog kaip tik tokius sužalojimus ir turėtų sukelti vadinamoji vakuuminė bomba, kurios veikimo zonoje atsidūrusiesiems dėl vidinio slėgio pradeda trūkinėti kraujagyslės, o patekęs į sprogimo epicentrą žmogus tiesiog suplėšomas į gabalus.

Deja, nė viena iš svarstytų versijų taip ir nebuvo patvirtinta įrodymais. Tragedija ant Otorteno kalno liko paslaptimi ir teisėsaugos pareigūnams, ir anomalių reiškinių tyrinėtojams. Suprantama, prokuratūra buvo pradėjusi tyrimą, tačiau jis labai greitai buvo įslaptintas – kas gūdžiu sovietmečiu nieko nestebino. Praėjo net keturi dešimtmečiai, kol vėl tapo prieinami incidento ant Mirusiųjų kalno bylos dokumentai.

Diatlovo grupės legenda

Beveik prieš 54 metus, 1959-ųjų sausio 23 dieną, dešimt Uralo politechnikos instituto studentų iš Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas), vadovaujami patyrusio vedlio 23-ejų Igorio Diatlovo, išsiruošė į trijų savaičių žygį slidėmis po Šiaurės Uralą. Jie turėjo įveikti trečios – pagal ano meto klasifikaciją, aukščiausios sudėtingumo kategorijos maršrutą.

Kodėl studentai patraukė būtent į Otorteną, paaiškinti sunku. Galbūt suvilioti medžiotojų mansių baisių pasakojimų apie šią vietą, juk vien kalno pavadinimas reiškia „neik ten“.

Kaip išsiaiškino tyrėjai, I. Diatlovo grupė viską darė teisingai. Kadangi oras buvo tipiškas vietovei – 25–30 laipsnių žemiau nulio, iš kojų verčiantis vėjas, – jie pasinaudojo šviesiuoju paros metu įkopti į Cholat Siachylu kalno šlaitą ir ten, kiek didesniame nei kilometro aukštyje, nakvynei įsirengė stovyklavietę, kad ankstyvą rytą patrauktų į už maždaug 10 km esantį Otorteną.

Viename iš grupės fotoaparatų išliko kadras – paskutinis, – kuriame užfiksuota, kaip grupės nariai kasa sniegą, kad galėtų pastatyti palapinę. Ištyrę nuotrauką, ekspertai nustatė, jog tai buvo kokią penktą valandą popiet. Po to – daugiau nė vieno kadro, nė vieno įrašo dienoraščiuose. I. Diatlovo grupė tiesiog pradingo.

Pagal susitarimą, vasario 12 dieną I. Diatlovas turėjo išsiųsti telegramą į institutą ir patvirtinti, kad žygis vyksta sėkmingai. Žiniai neatėjus, niekas nesusirūpino – grupė buvo labai patyrusi. Pragaras užvirė tik vasario 20-ąją, kai aliarmą pakėlė studentų artimieji.

Jų maršrutu buvo pasiųstos net kelios paieškos grupės: savanoriai, vidaus reikalų ministerijos specialistų komanda, civilinės bei karo aviacijos lėktuvai ir sraigtasparniai. Galiausiai, vasario 26 dieną, ant Cholat Siachylu rytinio šlaito savanoriai rado palapinę su visa įranga ir maisto atsargomis.

Dar daugiau: ten buvo beveik visa avalynė, viršutiniai drabužiai, asmeniniai daiktai ir dienoraščiai – įrodymas, kad alpinistai ją paliko staiga ir visi iš karto. Vėliau kriminalistikos ekspertai nustatė, kad pavėjinė palapinės pusė buvo perpjauta iš vidaus dviejose vietose. Kaip tik tiek, kad žmogus galėtų laisvai išsprūsti išorėn.

Žemiau palapinės 500 m ruože metro gylio sniege liko aiškiai matomi žmonių pėdsakai – jie driekėsi į slėnį ir mišką. Pėdsakų (taip ir neišsiaiškinta, 8 ar 9 žmonių) analizė parodė, kad vieni jaunuoliai bėgo mūvėdami vien kojinėmis, kiti – veltiniais ar tik vienu batu. Arba visiškai basi.

Nei palapinėje, nei jos apylinkėse nerasta jokių kovos ar pašalinių žmonių pėdsakų.

„Stichinė jėga“, arba mįslė kriminalistams

Tik už pusantro kilometro nuo palapinės, pačiame miško pakrašty, buvo aptikta laužavietė. Prie jos gulėjo iki apatinių išrengtų dviejų I. Diatlovo grupės narių – 24 metų Jurijaus Dorošenkos ir jo bendraamžio Georgijaus Krivoniščenkos kūnai. Jų rankos buvo apdegusios. Greta stūksančio kedro šakos aplaužytos net 5 m aukštyje, tarsi į medį būtų lipta pasižvalgyti – ar dėl kitos priežasties.

Ant kamieno liko vyrų odos ir raumenų atplaišų. Už 300 m nuo laužo, palapinės pusėn, gulėjo paties I. Diatlovo lavonas. Paėjėjus dar 180 m – 23-ejų Rustemo Slobodino palaikai, už 150 m nuo jo – 22 metų Zinos Kolmogorovos kūnas.

Pastarieji trys lavonai gulėjo tiesia linija tarp laužo ir palapinės. I. Diatlovas – ant nugaros, galva į palapinę. Ranka jis buvo apglėbęs jauno berželio kamieną. R. Slobodino ir Z. Kolmogorovos pozos bylojo apie tai, kad jie šliaužė atgal į palapinę.

Teismo medicinos ekspertai nustatė, kad visi šie grupės nariai… sušalo. Ant kūnų neaptikta jokių sužalojimų, išskyrus smulkius įbrėžimus ir nubrozdinimus. Tik R. Slobodinui buvo skilusi kaukolė, bet mirė jis vis tiek nuo hipotermijos.

Prireikė dar dviejų mėnesių, kol pavyko rasti kitų keturių turistų palaikus.

Už 75 m nuo laužavietės griovoje po 4–4,5 m sniego sluoksniu gulėjo 21-erių Liudmilos Dubininos, Aleksandro Zolotoriovo (daug vyresnis – 37-erių, – jis laikytas keistuoliu ir nelabai pageidautas grupėje, bet priimtas I. Diatlovo draugų rekomendacijomis kaip itin patyręs keliautojas), 24-erių Nikolajaus Tibo-Brenjolio ir 25 metų Aleksandro Kolevatovo kūnai. Visas ketvertas mirė dėl daugybinių traumų: sulaužytų šonkaulių, suskaldytų kaukolių. Mergina nebeturėjo liežuvio (kurį greičiausiai nusikando).

Tačiau išoriškai visi atrodė sveiki. Šie faktai labai svarbūs dėl tokios archyvo dokumentuose esančios išvados: „Atliktas tyrimas nurodė, kad 1959 metais vasario 1 ir 2 dieną 1079-osios viršukalnės rajone kitų žmonių, be Diatlovo turistų grupės, nebuvo. Taip pat nustatyta, kad mansių tautybės vietiniai, gyvenantys už 80–100 km nuo tos vietos, rusų atžvilgiu nusiteikę draugiškai, suteikia turistams nakvynę, pagalbą ir pan. Vieta, kurioje žuvo grupė, žiemą mansių laikoma netinkama medžioklei ir elnininkystei.

Atsižvelgiant į tai, kad ant lavonų išorinių sužalojimų ir kovos pėdsakų nerasta, visi vertingi grupės daiktai buvo vietoje, taip pat atsižvelgiant į teismo medicinos ekspertizės išvadas apie turistų mirties priežastis, daroma išvada, kad turistų žūties priežastis – stichinė jėga, kurios įveikti jie negalėjo“.

Tokį tekstą pasirašė prokuroras kriminalistas Levas Ivanovas ir tyrimų skyriaus viršininkas.

Bet šis dokumentas nei anuomet, nei dabar neįtikina skeptikų. Kaip pusnuogiai ir praktiškai basi žmonės per gilų sniegą ir 30 laipsnių speigą nubrido kilometrą? Ir dar nešini N. Tibo-Brenjoliu, nes dėl tokios sunkios galvos traumos jis tiesiog negalėjo būti sąmoningas. Sulaužyti šonkauliai nebūtų trukdę L. Dubininai ir A. Zolotoriovui eiti, išskyrus faktą, kad merginai lūžęs šonkaulis buvo perdūręs širdį ir sukėlęs smarkų vidinį kraujavimą.

Tokios būklės įmanoma išgyventi 10–20 minučių, o tai reiškia, kad ji niekaip negalėjo pasiekti miško. Bet kažkokiu būdu du mažiau traumuoti vyrai mirtinai sušalo anksčiau, nei L. Dubinina nukraujavo.

Švytintys rutuliai ir radiacija

Kad ir kaip keistai skambėjo oficialios prokurorų išvados, to meto laikraščiuose galima rasti dar keistesnių žinučių.

Laikraščio „Tagilskij rabočij“ vasario 18 dienos numeryje buvo išspausdinta žinutė „Neįprastas reiškinys danguje“. Straipsnelio autorius – vienos kasyklos ryšio skyriaus viršininko pavaduotojas – rašė, kad 6 valandą 55 minutės vakaro vietos laiku rytuose-pietryčiuose 20 laipsnių aukščiau horizonto pasirodė švytintis rutulys. Objekto, judėjusio į šiaurės rytus, skersmuo prilygo mėnuliui. Maždaug 7 valandą greta jo kažkas plykstelėjo ir pasimatė labai ryški rutulio šerdis. Jis pats ėmė intensyviau spinduliuoti, jį apgaubė švytintis debesis.

Ilgainiui tas debesis pasklido po visą rytinę dangaus dalį. Netrukus įvyko dar vienas blyksnis. Debesis pamažu didėjo, jo centre tebekybojo švytintis taškas (čia didėjantis, čia mažėjantis). Rutulys judėjo į rytus, šiaurės rytus. Didžiausią aukštį – 30 laipsnių virš horizonto – jis pasiekė maždaug 7 valandą 5 minutės. Judėdamas šis neįprastas reiškinys danguje silpnėjo ir blyško. Manydami, kad jis kažkokiu būdu susijęs su kosminiu palydovu, įjungėme radijo imtuvą, tačiau jokių signalų neišgirdome.“

Ši publikacija laikraščio redaktoriui uždirbo griežtą nuobaudą iš partinių funkcionierių – už tai, kad niekam nepranešė apie incidentą ir išspausdino nepasitaręs. Tačiau žinutės visiškai pakako, kad žmonės imtų kuždėtis. Ir netrukus paaiškėjo, jog I. Diatlovo grupės paieškos dalyviai taip pat regėjo kai ką keisto – ugnies žiedą danguje, 20 minučių judėjusį link jų, o paskui pasislėpusį už vienos viršukalnių. Prieš dingstant žiedui jo centre atsirado žvaigždė, kuri palaipsniui augo, kol tapo dydžio sulig mėnuliu, o tada ėmė kristi iš žiedo žemyn.

Įvykio vietą apžiūrinėję prokurorai irgi turėjo ką papasakoti (tiesa, išdrįso tą padaryti tik jau mūsų laikais). Jie sakė, kad eglaitės miško pakraštyje buvo tarsi nudegintos kokiu lazeriu ar kokios žmonėms visiškai nežinomos energijos spinduliu, kuris veikė pasirinktinai, nes sniegas niekur nebuvo ištirpęs, kiti medžiai – nepažeisti. Lyg su I. Diatlovo grupės žmonėmis buvo susidorota ne su visais iš karto ir ne su visais vienodai.

Kai pirmosios ataskaitos apie alpinistų žūties tyrimą pasiekė partinius vadovus, tie akimirksniu priėmė sprendimą: nelaimės rajoną uždaryti turistams (šis draudimas atšauktas tik po trejų metų), visą informaciją įslaptinti (ekspertai buvo priversti pasirašyti pasižadėjimą tylėti), aukas palaidoti uždaruose cinko karstuose, o giminėms pasakyti, kad jų artimieji mirtinai sušalo.

Prokurorai pakluso: oficialus tyrimas buvo baigtas dar iki kovo. Tačiau neoficialiai jie toliau tęsė darbą. Ir pirmiausia kruopščiai ištyrė žuvusiųjų drabužius bei kai kuriuos organus ieškodami radiacijos pėdsakų. Rado – ant kelių drabužių fragmentų užfiksuota kiek stipresnė nei normali beta spinduliuotė. Tačiau versija, kad žmones galėjo pražudyti radiacija, nepasitvirtino. Geologai taip pat kruopščiai „iššukavo“ Otorteno kalną, jo apylinkes, tačiau padidėjusios spinduliuotės jų radiometrai neparodė.

Atmetė ekspertai ir versiją, jog Sverdlovsko sritį galėjo pasiekti radioaktyvių dulkių debesis iš Naujosios Žemės, kur nuo 1954-ųjų vykdyti branduoliniai bandymai ir paskutinis iš jų užregistruotas 1958 metų spalio 25 dieną. Vėliau buvo išsiaiškinta, kad vienas iš žygio dalyvių – A. Kolevatovas – dirbo su radioaktyviomis medžiagomis.

O J. Krivoniščenka dirbo Čeliabinske-40 (dabartiniame Oziorske), kur tebeveikia branduolinio kuro perdirbimo gamykla „Majak“, taip pat jis buvo Kyštymo miesto apylinkėse, kai ten 1957 metais sprogo branduolinių atliekų talpykla. Taigi spinduliuotės pėdsakai ant drabužių galėjo likti iš tų laikų.

NSO, cheminis ginklas ir kitos versijos

Kai kalnuose žūsta žmonės, visuomet atliekamas itin kruopštus tyrimas. Tačiau tragedija prie Otorteno buvo tokia neįprasta, kad išklausyti net patys neįtikimiausi ir tiesiogiai su turistų žūties diena nesusiję liudijimai. Pavyzdžiui, meteorologai papasakojo tyrėjams, kad vasario 17 dieną 6 valandą 50 minučių danguje stebėjo uodegotos žvaigždės judėjimą. Ta uodega neva buvo panaši į plunksninius debesis. Paskui žvaigždė nuo jos atsiskyrė, tapo ryškesnė už kitas žvaigždes ir ėmė pamažu plėstis. Galiausiai ji virto didžiuliu rutuliu, apgaubtu miglos. Paskui to rutulio vidury užsidegė žvaigždė, kuri suformavo kitą rutulį – bet jau nebe tokį ryškų. Didysis rutulys pamažu leidosi judėdamas iš šiaurės į rytus, virto išplaukusia dėme, o 7 valandą 5 minutės išvis išnyko.

Panašu į žinutę „Tagilskij rabočij“? Dar ir kaip. Bet panašios informacijos prokuratūrai perdavė ir kariškiai, ir už 50 km nuo tragedijos vietos stovyklavę studentai geografai… Keistenybės kaupėsi, ir galiausiai net sovietiniai prokurorai liovėsi šaipęsi iš idėjos, kad ugniniai kamuoliai danguje galėjo būti kažkaip susiję su NSO ir šiurpia turistų žūtimi.

Pagal oficialią versiją I. Diatlovo grupę pražudė šaltis, o pagal niekur oficialiai neskelbtą prokurorų nuomonę viskas greičiausiai įvyko maždaug taip.

Tą lemtinga vasario 1-ąją keliautojai pavakarieniavo ir sugulė miegoti. Po kurio laiko vienas jų išėjo į lauką savais reikalais (liko įrodymų) ir pamatė kažką, kas privertė visą grupę skubiai palikti palapinę ir bėgti įkalnėn.

Tas „kažkas“ greičiausiai buvo švytintis rutulys, kuris pamiškėje vis dėlto pavijo žmones. Trys jų patyrė itin sunkias traumas – tokias, teismo medicinos ekspertų nuomone, galėjo sukelti nebent galinga smogiamoji banga arba nuslinkusi sniego lavina, bet tik ne žmogus. (Kriptozoologai, kita vertus, mano, jog tai galėjo būti sniego žmogus – sužalojimai iš tiesų piršo mintį, kad kažkas didelis ir stiprus apkabino aukas ir suspaudė taip smarkiai, kad sutraiškė.)

Labai daug prokurorams padėjo dešimtasis žygio dalyvis Jurijus Judinas, dar sausio 28 dieną atsilikęs nuo grupės dėl ligos ir taip likęs gyvas.

Jis gerai žinojo, kas buvo kaip apsirengęs. Pagal jo liudijimus tyrėjai spėjo, jog dalis I. Diatlovo grupės narių dar kurį laiką tikrai galėjo kovoti dėl savo gyvybių – jie išrenginėjo mirusiuosius, kad sušildytų dar gyvus. A. Zolotoriovas, pavyzdžiui, vilkėjo L. Dubininos kailinukus ir kepurę. L. Dubininos viena pėda buvo apvyniota suplėšytomis J. Krivoniščenkos vilnonėmis kelnėmis. Ant N. Tibo-Brenjolio riešo rasti du laikrodžiai: vienas rodė 8 val. 14 minučių, antrasis – 8 val. 39 minutes.

Beje, J. Judinas vėliau prasitarė manantis, kad kariškiai stovyklavietę rado gerokai anksčiau nei savanoriai. Esą jam atsitiktinai teko pamatyti dokumentus, liudijančius, jog bylos tyrimas buvo pradėtas vasario 6-ąją – 14 dienų prieš paieškos grupei atrandant palapinę. O kai kriminalistai paprašė J. Judino identifikuoti visus rastus daiktus, tarp jų buvo audinio skiautė, panaši į karišką milinę, akiniai, sveikų slidžių pora ir vienos slidės nuolauža, kuriuos vaikinas regėjo pirmą sykį gyvenime.

Šie faktai paskatino kai kuriuos sąmokslo teorijų šalininkus manyti, jog su I. Diatlovo grupe galėjo būti susidorota tyčia šiems atsitiktinai atskleidus kažkokią karinę paslaptį. Galbūt kariškiai vykdė svarbų eksperimentą (pavyzdžiui, cheminio ginklo), kuris žlugo, o studentų alpinistų grupelė atsidūrė pačiame jo epicentre. Kas paneigs, kad buvo duotas įsakymas sunaikinti liudininkus? Netgi tikėtina, jog atvykę į stovyklavietę tariami likvidatoriai aptiko jau mirusius ir dar merdinčius alpinistus.

Nes atrodo, jog sprogimas – ar kažkas panašaus į jį – tris žmones nužudė ant kalno šlaito. Kitus du – prie laužavietės. Keturi dar buvo gyvi, bet smarkiai apšvitinti ir greičiausiai jau be sąmonės. O jeigu juos nunešė nuošaliau, sumetė į griovį pamiškėje, užvertė sniegu ir paliko numirti?

Įtikima versija, išskyrus vieną esminį neatitikimą: I. Diatlovo grupės žūties vietoje nerasta nė vieno pašalinio pėdsako.

Ufologai siūlo savą įvykio versiją. Atseit tikėtina, kad išbėgusius iš palapinės turistus apakino NSO skleidžiama šviesa. Ir žmones užliejo siaubo banga (kelių liudininkų, mačiusių palaikus, tvirtinimu, kai kurie jaunuoliai net buvo pražilę)… Anot NSO entuziastų, žinoma atvejų, kai stebėjusiesiems neatpažintus skraidančius objektus aptemdavo akys arba jie net laikinai apakdavo.

Jeigu patikėsime tokiais argumentais, galima suprasti panišką alpinistų pabėgimą iš palapinės. Po kurio laiko jauni žmonės ėmė atsipeikėti. Tačiau šviesa sutrikdė jų orientaciją. Galbūt tik fiziškai stipriausieji ėmė pamažu atgauti regėjimą – būtent jie ir šliaužė palapinės link. Deja, įveikti įkalnę jiems neužteko jėgų.

Nenatūrali žuvusiųjų odos spalva taip pat byloja apie tai, kad jie buvo apšvitinti. Ufologai tvirtina matę ir daugiau analogiškų atvejų. Jų išvada – turistus pražudė sprogęs NSO.

Taškas dar nepadėtas

Ieškant tragedijos priežasčių buvo prisimintas ir neįprastas reiškinys, neretai stebinantis Šiaurės gyventojus. Ilgomis poliarinėmis naktimis, kai danguje pasirodo šiaurės pašvaistė, kai kuriuos žmones apima keista būsena. Jie visiškai atsiriboja nuo išorinio pasaulio, įsiaudrinę kalbasi su nematomais pašnekovais arba šoka pagal jiems vieniems girdimą muziką. Dažnai klajoja it kokie lunatikai, nesirinkdami kelio – kartais tiesiog ima ir išeina iš namų į tundrą. Po kurio laiko atsipeikėję miglotai prisimena girdėję pasakiško grožio garsus ir paklusę Šiaurinei žvaigždei, kviečiančiai juos į tikruosius namus, protėvių žemę. Šį fenomeną vietiniai taip ir vadina – „Protėviu šauksmas“.

Ne kartą bandyta moksliškai paaiškinti tokį keistą šiaurės pašvaistės poveikį žmonių psichikai. Ir prieita prie išvados, jog kaltos gali būti jos skleidžiamos žemo dažnio elektromagnetinės bangos. Jų diapazonas – 8–13 hercų – beveik sutampa su galvos smegenų alfa ir beta bangomis.

Antra, tokius gamtos reiškinius, kaip šiaurės pašvaistė, lydi infragarsas. Žmogaus ausis jo negirdi, tačiau organizmas jaučia biologinį poveikį. Smegenys ir širdies kraujagyslių sistema savitai reaguoja į infragarsus, tad pasekmės organizmui gali būti nenuspėjamos.

Beje, „Skrajojančiojo olando“ – laivų, randamų be įgulos – fenomenas taip pat aiškinamas infragarso, kurį sukelia štorminis vėjas, poveikiu. Dėl jo žmonės jaučia nepaaiškinamą baimę, netgi siaubą, ir apimti panikos iššoka už borto tiesiai į jūrą. Galbūt kažkas panašaus nutiko ir 1959-aisiais turistams Urale?

Egzistuoja ir dar viena versija, siejanti liudininkų parodymus ir dokumentuotus įrodymus. Be to, ji visiškai žemiška, o ne kokia anomali. Nors irgi iš „X failų“ kategorijos. Pagal šią versiją, netoli Ototrteno kalno, kur nakvynei apsistojo alpinistų grupė, sprogo kažkokia raketa. Galbūt net branduolinė. Tai paaiškintų ir galingą smogiamąją bangą, ir spinduliuotę, ir keistą žuvusiųjų odos spalvą, ir paslaptingą švytėjimą danguje.

Deja, išsiaiškinti, ar panašūs bandymai buvo vykdomi Uralo kalnuose, lig šiol niekam nepavyksta. Nors paprasti vietos gyventojai mena, kad 6–7 dešimtmečiuose dangumi skriejančios raketos nebuvo retenybe ir tuose kraštuose. O 2007-aisiais specialios ekspedicijos dalyviai taigos glūdumoje, netoli I. Diatlovo grupės žūties vietos, rado kelias duraliuminines nuolaužas – įrodymą, jog čia galbūt buvo atliekami kažkokie kariniai eksperimentai. Bet tuo viskas ir baigėsi.

Kol kas.

Parengė Aistis Girnius