Prezidento žudiko byla

JAV prezidentas Džonas F. Kenedis buvo nužudytas lygiai prieš 49-erius metus, tačiau šūviai, 1963-iųjų lapkričio 22 dieną nuaidėję Dalase, Teksaso valstijoje, iki šiol lieka viena didžiausių praėjusio amžiaus paslapčių.
Istorijos vadovėliuose rašoma, kad Amerikos prezidentą nužudė 24 metų šaulys vienišius Li Harvis Osvaldas.

Tačiau šia versija nuo pat pradžių buvo abejojama. Dar ir šiandien 70 procentų amerikiečių netiki, jog Dž. F. Kenedžio žudikas buvo tik vienas.

Velnio advokatė ar liudininkė?

Teorijų apie tai, kas iš tikrųjų nutiko Dalase tą vėsų lapkričio rytą prieš beveik penkis dešimtmečius, ir taip jau yra daugiau nei įmanoma įsisąmoninti. Bet neseniai prie jų prisidėjo dar viena.
Džudita Veri Beiker, buvusi L. H. Osvaldo meilužė, išleido 600 puslapių atsiminimų knygą, kurioje tvirtina, jog jis tiesiog negalėjo nužudyti prezidento.

Moteris į bendrą konspiracijos teorijų katilą įmetė tikrą bombą. „Li Osvaldas buvo didvyris, – prisiekinėja ji. – Galiu jus patikinti: kai tik sužinosite, kas iš tikrųjų tą padarė, pagaliau suprasite, kas perėmė mūsų valstybės valdymą ir kodėl mes šiandien esame tokioje situacijoje, kokioje esame.“
Knygos „Aš ir Li: kaip pažinau, įsimylėjau ir praradau Li Harvį Osvaldą“ autorė gyvena užsienyje – kaip pati aiškina, saugumo sumetimais. Tačiau praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje ji buvo tikra vunderkindė, amerikietiškojo mokslo viltis. Vos 19-os Džudita jau vykdė sudėtingus vėžio tyrimus – tiesa, ne tam, kad rastų vaistą nuo onkologinių ligų, o kad padarytų jas dar mirtinesnes.

Su L. H. Osvaldu ji pasakoja susipažinusi 1963 metais, kai atliko internatūrą Amerikos vėžio draugijoje.
„Buvau jo meilužė, – atskleidžia Dž. V. Beiker, nesileisdama į smulkmenas. – Mylėjau jį, o jis mylėjo mane – tikiu tuo visa širdimi.“ Taip pat tvirtina, kad pripažintas prezidento Dž. F. Kenedžio žudikas dalyvavo tame pačiame slaptame vėžio tyrinėjimų projekte, kaip ir ji. Projekto tikslas buvo likviduoti tuometį Kubos prezidentą Fidelį Kastrą biologinėmis priemonėmis – viena injekcija sukelti jam greitai plintantį vėžį.

Dž. V. Beiker, su L. H. Osvaldu paskutinįkart kalbėjusi likus vos kelioms dienoms iki įvykių Dalase, atkakliai tvirtina meilužį buvus itin slaptą žvalgybos agentą. Anot moters, būtent iš jo išgirdusi apie ruošiamą pasikėsinimą į prezidentą. L. H. Osvaldas piktadarius neva bandė sustabdyti, tačiau prieš jį patį nuo pat pradžių buvo ruošiamas sąmokslas, turint tikslą pakišti jį kaip žudiką.
„Yra užtektinai informacijos, kad Kenedis buvo nušautas iš priekio“, – pabrėžia Dž. V. Beiker, primindama, jog knygų saugykla, iš kurios lango neva šaudė L. H. Osvaldas, šūvio metu jau buvo prezidentui už nugaros.

Į Rusiją su meile

Moterims L. H. Osvaldo biografijoje ne kartą tenka pagrindinis vaidmuo. Vieną jų – ir galbūt net svarbesnį nei galima pamanyti, – kadaise atliko amerikiečio žmona rusė.

Ne paslaptis, kad tiriant Dž. F. Kenedžio nužudymą labai rimtai buvo svarstoma ir vadinamojo rusiško pėdsako versija. Kadangi L. H. Osvaldas pustrečių metų gyveno Sovietų Sąjungoje, buvo priežasčių įtarti jį buvus KGB agentą, kuriuo sovietai pasinaudojo juodam darbui atlikti.

Bet 1963-iaisiais patys rusai ne ką mažiau suko galvas dėl sukrečiančio buvusio „globotinio“ poelgio – ypač tie, kuriems teko asmeniškai bendrauti su L. H. Osvaldu.

Vienas tokių žmonių buvo KGB atsargos pulkininkas Olegas Nečiporenka, dabar turintis savą nuomonę apie L. H. Osvaldo poelgio motyvus.

Su būsimu prezidento Dž. F. Kenedžio žudiku pulkininkas paskutinįsyk bendravo du mėnesiai iki pasikėsinimo. O paskui, išėjęs į pensiją, pradėjo nepriklausomą įvykių Dalase tyrimą: paaukojo daugybę metų dokumentų paieškoms KGB archyvuose bei užsienyje atliktų Amerikos prezidento nužudymo tyrimų studijoms. Viską, ką buvęs kagėbistas sužinojo, galiausiai sudėjo į knygą „Trys kulkos prezidentui“.
Vakaruose vyrauja nuomonė, kad sovietų specialiosios tarnybos užverbavo buvusį jūrų pėstininką L. H. Osvaldą ir išsikvietė į Sovietų Sąjungą specialiai tam, kad paruoštų jį, kaip agentą, misijai. Bet O. Nečiporenka tai kategoriškai neigia. Jo aiškinimu, L. H. Osvaldas pats iš kuklių santaupų, siekusių pusantro tūkstančio dolerių, nusipirko kelialapį į Maskvą, pats gavo vizą. Ir atvykęs į šalį iškart užvedė su gidu kalbą apie tai, kaip norėtų likti Sovietų Sąjungoje. Gidas, kaip ir derėjo, informavo apie tai saugumą.

L. H. Osvaldo likimas buvo sprendžiamas pačiose aukščiausiose instancijose. Kol įsitikino, kad jis tikrai nėra amerikiečių šnipas, darbo iki kaklo turėjo ir sovietų žvalgyba, ir kontržvalgyba. Bet po ilgo specialiųjų tarnybų tyrimo buvo padaryta išvada, kad L. H. Osvaldas – žmogus, kurį būtų labai sunku užprogramuoti kokiam nors poelgiui. Kaip, deja, ir nuspėti jo reakciją vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis. Anot O. Nečiporenkos, amerikietis priklausė nestabilios psichikos žmonių kategorijai: buvo neurotiškas, netgi linkęs į isteriją. Bet, kita vertus, jeigu nuspręsdavo siekti kokio tikslo, galėdavo tam mobilizuoti visas savo galias ir sugebėjimus.

Su tokiu stebėtinu atkaklumu L. H. Osvaldas siekė leidimo likti Sovietų Sąjungoje. Kai rusai iš pradžių atsisakė suteikti jam pilietybę, persipjovė venas. Sovietų vadovai persigando skandalingų atgarsių visame pasaulyje – juk žmogus atvyko iš taip toli kurti socializmo, o jo gerus norus paniekino! – todėl leido L. H. Osvaldui pagyventi Minske.

Perbėgėlį įdarbino radijo technikos gamykloje, skyrė algą, butą – kaip aniems laikams, gana padoriai aprūpino. Savaime suprantama, Baltarusijos KGB nepaleido amerikiečio iš akių, nes jis vis dar buvo įtariamas šnipas. Tačiau pats L. H. Osvaldas, atrodė, puikiai jautėsi naujojoje tėvynėje: jau po metų vedė Sovietų Sąjungos pilietę, susilaukė pirmosios dukters. Tik santykiai su žmona Marina Prusakova nesiklostė. Nors mergina – 19-metė vidaus reikalų ministerijos pareigūno dukterėčia – pati veržėsi bendrauti su užsieniečiu, buvo viena problema: anot O. Nečiporenkos, L. H. Osvaldas atsiskleidė kaip mėgėjas pasmurtauti šeimoje ir dažnai keldavo prieš sutuoktinę ranką. Nepaisant to, situacija buvo kontroliuojama. Baltarusijai neseniai išslaptinus KGB dokumentus paaiškėjo, kad buvo net klausomasi, apie ką L. H. Osvaldas kalbėdavosi su žmona lovoje. Poros bute Minske, miegamojo sienoje, buvo įrengta speciali akutė, per kurią gretimame bute sėdintis agentas viską stebėdavo ir užrašinėdavo kiekvieną žodį.

Repeticija su generolu

Tai, kad perbėgėlis buvo sekamas kiaurą parą, daugeliui L. H. Osvaldo biografijos tyrinėtojų yra geriausias įrodymas, jog KGB nebuvo jo užverbavusi. L. H. Osvaldas veikiau buvo marionetė kažkieno rankose nei visavertis slaptasis agentas – juolab kad rusai labai greitai nustatė, jog tokiam darbui jis neturi tinkamų savybių.

Atrodo, jog sovietai geriau už patį L. H. Osvaldą žinojo, ko jis nori ir ko jam reikia. KGB puikiai žinojo, kad šis žmogus niekada neturėjo nieko panašaus į tikrą šeimą, normalius namus, taigi juos jam ir suteikė: atvykęs į Sovietų Sąjungą būsimasis prezidento žudikas dovanų gavo visiškai naują pasaulį.
Deja, maždaug po pustrečių metų ta dovana įgriso. Per tą laiką L. H. Osvaldas iki soties atsikando socialistinio gyvenimo kasdienybės Minske, jo veržimasis kurti socializmą ataušo ir jis ėmė prašytis išleidžiamas atgal į JAV.

Siekė to taip pat atkakliai, kaip dar neseniai kovojo dėl leidimo likti Sovietų Sąjungoje: kai kilo sunkumų dėl vizos žmonai, pradėjo rašyti laiškus Amerikos senatoriams, maldaudamas padėti grįžti namo. Žodžiu, sukėlė tokią sumaištį, kad niekam nešovė į galvą jam trukdyti.

Bet namuose L. H. Osvaldas buvo pasitiktas nesvetingai: tiek FTB, tiek CŽV žiūrėjo į jį kaip į šnipą. Tėvynainiams atrodė nesuvokiama, kaip sovietai galėjo priimti perbėgėlį amerikietį, o paskui lyg niekur nieko vėl išleisti jį iš šalies, jo neužverbavę.

Kai visa ta košė užvirė Dalase, tik paprasti amerikiečiai buvo sukrėsti fakto, kaip nežinia iš kur atsiradęs buvęs jūrų pėstininkas galėjo šauti į prezidentą. Aukštesniuose sluoksniuose abipus Atlanto L. H. Osvaldas buvo net labai gerai žinoma persona. Kaip teigia O. Nečiporenka, vien tik Sovietų Sąjungoje juo užsiėmė aštuonios organizacijos. Iš JAV pusės jų buvo ne ką mažiau: ambasada Maskvoje, Tarptautinis Raudonasis Kryžius, Pagalbos vargstantiems amerikiečiams draugija, Karinių oro pajėgų saugumo tarnyba (armijoje L. H. Osvaldas tarnavo aviacijos bazėje), FTB, CŽV…

Rusas pulkininkas sako, jog dabar, išanalizavus L. H. Osvaldo gyvenimą ir visus išsišokimus, iš karto matyti, kad polinkis naudoti jėgą galėjo išprovokuoti jį net ir tokiai smurto akcijai, kaip prezidento nužudymas. Bet anuomet sovietai nežinojo, kad tarnaudamas armijoje L. H. Osvaldas buvo agresyvus kitiems kariams. O amerikiečiai nežinojo apie L. H. Osvaldo „žygius“ namų fronte Minske ir mušamą žmoną; nežinojo, kad kartą jis vienam pažįstamam pareiškė sukonstravęs savadarbį sprogmenį ir dabar ieškąs jam parako ar kitos sprogstamosios medžiagos – gal tas žino, kur rasti (šis prašymas sukėlė KGB didžiulį galvos skausmą – laimė, sprogmenų amerikietis taip ir nerado ir savo „bombą“ galiausiai išmetė).

Beje, grįžęs namo L. H. Osvaldas irgi iškrėtė kai ką, apie ką sužinota tik post factum. Pasirodo, likus metams iki Dž. F. Kenedžio nužudymo jis išbandė šautuvą, iš kurio paleis kulką į prezidentą. Buvusio jūrų pėstininko taikiniu tapo atsargos generolas, vadovavęs profašistinei organizacijai. L. H. Osvaldas tąsyk prašovė, šaulio ieškojusi policija iki jo taip ir neprisikasė, taigi šis faktas tapo žinomas tik papasakojus žudiko našlei Marinai Osvald. (Moteris taip pat prasitarė, jog vyras jai yra rimtai pasiūlęs: „Nori, aš nupirksiu tau pistoletą ir mudu užgrobsime į Kubą skrendantį lėktuvą?“)
Sudėjus visus šiuos faktus į vieną, mintis, kaip keistuolis L. H. Osvaldas galėjo tapti žudiku, jau nebeatrodo tokia nerealistiška, – sako buvęs kagėbistas O. Nečiporenka.

„Pradėjus prezidento Dž. F. Kenedžio nužudymo tyrimą, buvo atsiradę daug versijų, kad jis (L. H. Osvaldas) yra CŽV agentas, FTB agentas, KGB agentas… Bet išstudijavęs jo psichologiją ir charakterį, gali pasakyti vienareikšmiškai: su tokiomis savybėmis jo negalėjo naudoti jokios specialiosios tarnybos – na, nebent kokiems smulkiems darbeliams… – sako atsargos pulkininkas. – L. H. Osvaldas visiems buvo it dantų skausmas.“

Rusiškas „detonatorius“

O. Nečiporenka asmeniškai su L. H. Osvaldu bendravo du kartus. Nuo 1961 iki 1965 metų ir nuo 1967 iki 1971 metų rusas buvo KGB rezidentūros Meksike karininkas, dirbo po priedanga konsulinį darbą sovietų ambasadoje. Pirmąsyk jis amerikietį pamatė 1963 metų rugsėjo pabaigoje, kai tas atėjo į pasiuntinybę prašyti Sovietų Sąjungos, kur jau gyveno, vizos: pripasakojo, kaip jį medžioja FTB, slaptosios tarnybos.

„Tada mes apie jį nieko nežinojome, – prisiminė O. Nečiporenka. – Taigi pasakiau, kad vizos duoti negalime, nes jis – Amerikos pilietis ir vizos turi prašyti ten, kur gyvena. Galėtume padaryti išimtį ir pasiųsti užklausimą, tačiau tai užtruktų 3–4 mėnesius, o atsakymas vis tiek ateitų į JAV.“ Toks atsakymas L. H. Osvaldą labai nuvylė. Ir jis, kaip netrukus paaiškėjo, nužingsniavo į Kubos ambasadą – prašytis įleidžiamas į Laisvės salą. Prisigyrė, kaip Sovietų Sąjunga pasiruošusi duoti jam savo vizą, jeigu jis skris per Kubą.

Kitą dieną, pasak O. Nečiporenkos, prašytojas ir vėl prisistatė į sovietų ambasadą: „Aiškino, kad negali susirasti padoraus darbo – neva FTB jį persekioja, jis priverstas vaikščioti ginkluotas. Ir tada išsitraukė revolverį… Sakė, jeigu jo gyvybei iškils grėsmė, ginsis. Bet negrasino nei prezidentui, nei FTB. Tiesiog išsakė abstraktų pastebėjimą. Dar per pokalbį išvakarėse jis man pasakė, jog gali būti, kad jeigu negaus vizos, viskas baigsis blogai jam pačiam.“

Po penkių dienų blaškymosi tarp ambasadų žmogus, vadinęs save Osvaldu, pradingo. O. Nečiporenkos teigimu, vyras elgėsi kaip isterikas, jo rankos drebėjo. „Kai įvyko žmogžudystė ir pamatėme jį per televiziją, pirmiausia, ką pagalvojome, tai, kad jis jokiu būdu negalėjo šaudyti būdamas tokios būklės, – prisiminė kagėbistas. – Tik pradėjęs tyrinėti jo asmenybę supratau, kad jis sugebėdavo kažkuriam laikui susikaupti ir net būti labai žiaurus.“

Kai dėl motyvų, pastūmėjusių L. H. Osvaldą žudyti, jų, O. Nečiporenkos spėjimu, buvo keletas: „Osvaldas buvo nepatenkintas tvarka JAV, kaltino Amerikos valdžią dėl savo nesusiklosčiusio gyvenimo… Jį paliko žmona, jis dėl to išgyveno.“

KGB karininkas mano, kad visas šis negatyvas išsiliejo lapkričio 21 dieną, penktadienį, kai L. H. Osvaldas atėjo pas Mariną pasiūlyti jai vėl gyventi kartu, bet sulaukė griežto ne.

„Tikėtina, jog „detonatoriumi“ tapo ir tai, kad Marina paklausė, kaip būtų galima pamatyti prezidento Kenedžio kortežą, kai tas važiuos per miestą, – O. Nečiporenka neatmeta ir tokio varianto. – Nes Osvaldas puikiai žinojo, kad itin artimas Marinos draugas, su kuriuo ji susitikinėjo prieš ištekėdama, buvo labai panašus į prezidentą.“

Per daug nesutapimų

Nors Dž. F. Kenedžio mirties aplinkybes oficialiai tyrusi vadinamoji Voreno komisija nusprendė, kad 1963-iaisiais nebuvo jokio sąmokslo nužudyti Amerikos prezidentą – šį nusikaltimą L. H. Osvaldas įvykdė visiškai vienas, – tokia išvada visiems pasirodė pernelyg skubota.

Per pastaruosius dešimtmečius daug kas bandė logiškai įrodyti, jog vienišo snaiperio teorijai prieštarauja visi faktai. Vieni paskutinių tą prieš maždaug penkerius metus padarė italai.

Italijos karinių pajėgų generalinio štabo specialistai atliko šautuvo „Carcano 91/38“ – tokio pat, iš kokio L. H. Osvaldas nušovė prezidentą Dž. F. Kenedį, ekspertizę. (Kodėl toks tyrimas parūpo būtent italams? Dėl to, kad ginklas buvo pagamintas 1940 metais fabrike Italijos Ternio mieste.) Armijos snaiperis sugebėjo iš „Carcano“ paleisti tris šūvius per 19 sekundžių. Greičiau jam niekaip nepavyko, nors ekspertai padarė išvadą, jog teoriškai tai buvo galima padaryti ir per 15 sekundžių. Tačiau į Dž. F. Kenedį buvo iššauta triskart per 7 sekundes.

Balistinė ekspertizė atskleidė ir daugiau faktų, verčiančių abejoti teiginiu, jog L. H. Osvaldas išsivertė be bendrininkų.

Kad ir atstumas, iš kurio buvo nušautas JAV prezidentas. Ekspertų nuomone, dvi kulkos, pataikiusios į Dž. F. Kenedį, buvo paleistos iš skirtingo nuotolio: pirmoji – iš 80 metrų, antroji – vos iš 30 metrų. Trečiosios kulkos, pataikiusios į šaligatvio plyteles, skeveldra sužalojo atsitiktinio stebėtojo skruostą.
Yra ir daugiau nesutapimų tarp 1963-iųjų ir 2007-ųjų ekspertizių. Pirmiausia, kulka, pervėrusi Dž. F. Kenedžiui gerklę ir sunkiai sužeidusi Teksaso gubernatorių Džoną Konalį, buvo rasta ant pastarojo neštuvų ligoninėje beveik be jokių pastebimų deformacijų. Tuomet italai nustatė, jog standartinė šautuvo „Carcano“ 6,5 kalibro kulka, pervėrusi du mėsos gabalus, „pastebimai deformuojasi“. Tai leidžia įtarti, jog ant neštuvų rastas šaudmuo, Voreno komisijos ataskaitoje taip ir pramintas – „Stebuklinga kulka“, galėjo būti pakištas jau po pasikėsinimo.

Apie antrąją kulką, pataikiusią prezidentui į galvą, komisijos ataskaitoje parašyta: „subyrėjo“. Bet Italijos ekspertai tvirtina, jog iš „Carcano“ šautuvo paleistoms kulkoms taip nutinka itin retai. O kai nutinka, jos jokiu būdu nepalieka kiaurymės, kokią Dž. F. Kenedžio galvoje rado skrodimą atlikę medikai.
Beje, iškart po JAV prezidento nužudymo Italijos vyriausybės įsakymu buvo sudaryta speciali ataskaita apie „Carcano“ šautuvą. Ją perdavė CŽV rezidentui Romoje, šis savo ruožtu persiuntė dokumentą Voreno komisijai. Įdomu tai, kad tas rezidentas buvo Viljamas Harvis, prieš paskyrimą į Italiją vadovavęs CŽV daliniui, atsakingam už Vašingtonui neįtinkančių užsienio lyderių (tokių, kaip Fidelis Kastras ar Kongo premjeras Patrisas Lumumba) likvidavimą. Savo delikačioms užduotims vykdyti šis CŽV skyrius dažnai samdydavo Amerikos italų mafijos narius. Keli mėnesiai iki savo mirties prezidento Dž. F. Kenedžio nurodymu V. Harvis buvo atleistas iš šių pareigų ir išsiųstas dirbti į Romą.

Šie faktai suteikia peno naujiems apmąstymams. Vadinasi, negalima atmesti galimybės, jog tiesa apie paslaptingiausią praėjusio šimtmečio žmogžudystę vis dar slypi kažkur slaptųjų tarnybų archyvuose.

Parengė: Aistis Girnius