Toplico ežero paslaptis

60-ies Amerikos mokslininkų grupė iš Austrijos Štirijos žemės valdžios gavo leidimą pradėti darbus po vandeniu legendomis apipintame Toplico ežere.

Gaubia paslaptis

Oficialiai kalbama apie šio vandens telkinio Alpių Negyvuosiuose kalnuose, už 15 kilometrų į šiaurės rytus nuo kalnų kurorto, dugno kartogramos sudarymą, tačiau ekspedicijoje dalyvaujantys mokslininkai tikisi kilstelėti paslapties šydą, gaubiantį nacistų lobių, kurie, kai kuriais duomenimis, paslėpti būtent šiame ežere, istoriją.

Tai bus, rasi, jau 200-osios aukso paieškos, nes, ekspertų nuomone, šio ežero dumblas gali slėpti dešimtis vertingų lobių. Tiesa, kyla pagrįstas klausimas: kodėl iki šiol jie taip ir nerasti? O gal gandai apie nesuskaičiuojamus turtus – tik graži legenda?

Maksimalus Toplico ežero gylis siekia 103 metrus, jo ilgis – keli kilometrai, o plotis – ne daugiau kaip 400 metrų. Entuziastingų lobių ieškotojų susidomėjimas šia vietove gerokai papildo vietos iždą, nors valdžiai jau nusibodo traukti iš ežero bangų paskendusius avantiūristus. Antra vertus, susirūpinta ir ežero gyvūnija, kuriai smalsuoliai nardytojai daro nepataisomą žalą.

Dugne – lobis?

“Šis vandens telkinys seniai pelnė blogą šlovę. Žmonės kalba, kad jį saugo slaptoji tarnyba – smogikai iš buvusių esesininkų, budriai sergintys “neliečiamą” nacistų palikimą.

Daugelis ekspertų, tyrinėjančių Trečiojo reicho istoriją, jau keliasdešimt metų gana aktyviai diskutuoja apie gerai paslėptą Hitlerio kariaunos auksą.

Viena iš daugybės versijų, – kad daugelis krauju aplaistytų nacistų turtų, prisigrobtų įvairiose užkariautose šalyse ir Antrajam pasauliniam karui baigiantis kažkur išgaravusių, yra prakeikti. Ypač aktyviai grobė ir plėšikavo liūdnai pagarsėjęs “juodasis ordinas (SS)”, rengęs aukščiausią mistinę kastą.

Vienas pagrindinių argumentų tokios prielaidos naudai – neabejotinas ir nesilpstantis Trečiojo reicho vadovų domėjimasis okultiniais mokslais ir disciplinomis. Jie kūrė įslaptintas, niekam nežinomas draugijas ir institutus, siuntė ekspedicijas į Himalajus ir Tibetą, tikėjo sielų persikūnijimu ir rimtai gilinosi į astrologiją.

Magija, astrologija, šundaktarystė nacistinėje Vokietijoje įgavo valstybinės politikos statusą. Šalyje buvo leidžiama aibė astrologinių ir mistinių laikraščių, žurnalų, okultinės disciplinos net buvo dėstomos universitetuose. Tikėjimas magiškomis jėgomis apogėjų pasiekė karo metais.

Tačiau nepaisant visų saugumo priemonių, kurių ėmėsi naciai, bent apytikriai žinoma, kur palaidoti svarbiausi jų lobiai. Tai yra paieškų ratas gana ribotas. Ir kas iš to? Net pasitelkus moderniausią paieškų techniką rezultatai nuliniai – iki šiol nieko nerasta.

Susipynė politika ir okultizmas

Egzistuoja ir kitoks požiūris: nacistų turtų nerandama ne tik todėl, kad jie užkeikti, bet ir todėl, kad šios svetimos vertybės kruopščiai saugomos jau dešimtis metų. Negana to, ta apsauga visą laiką keičiasi, nusenusius sargybinius keičia nauja, jaunoji nacistų karta.

Kad tai ne iš piršto laužta versija, liudija ir nenuginčijami faktai: daugelio žmonių, bandžiusių įminti nacistinio aukso paslaptį, nebėra tarp gyvųjų.

Toplico ežeras, kalba žmonės, slepia vieną žinomiausių pasaulio lobių. Net oficialioji valdžia neignoruoja kalbų, jog tariami turtai išties egzistuoja, juolab tuo neabejoja nuotykių ieškotojai, kurie, kaip atrodo, seniai atsisakė ramaus gyvenimo ir kartais pasirengę atsisakyti net gyvybės, siekdami juos užvaldžiusio tikslo.

Žinomas prancūzų istorikas Roberas Šaru rašo, jog kalbant apie šiuos turtus sunku atskirti, kur politika, kur okultizmas, – taip glaudžiai viskas susipynę, o pati legenda apie nepasiekiamą auksą gimė paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo valandomis. Esą 1945 metų balandį maždaug tūkstantis sunkvežimių, į kuriuos buvo sukrautos reicho gėrybės, pasuko į Austrijos kalnų rajonus, nepaprastai įslaptinto paskirties punkto link.

Pats ten buvau

O prabėgus vos keliems mėnesiams po Pergalės dienos, buvęs leitenantas Francas Gotlichas, dalyvavęs nacistų turtų slėpimo Austrijos teritorijoje operacijose, per vieną paviešintų kvotų padarė sensacingą pareiškimą: “Rusai kaliniai užkasė ir paskandino 30 dėžių su auksu, retais brangakmeniais ir kitais prabangos dalykais… Žinau tai, nes pats ten buvau.”

Signalas buvo duotas, ir į Austrijos platybes plūstelėjo nuotykių ieškotojų banga. O pats F.Gotlichas po šio prisipažinimo netrukus buvo rastas negyvas kalėjimo kameroje. Tai buvo pirmoji, bet toli gražu ne paskutinė mirtis. Nuo tos dienos iki šiol žuvo dešimtys žmonių, užvaldytų troškimo rasti nacistų auksą. Deja, šito padaryti dar niekam nepavyko…

Parengta pagal “Vakaro žinių” priedą “Geras!”