Mitologiniai akmenys

Akmenys su įdubimais, primenančiais žmogaus (antropomorfinius) ar gyvūnų (zoomorfinius) pėdsakus, žinomi beveik visuose žemynuose – Europoje ir Azijoje, Afrikoje ir Amerikoje.

 

Paprastai tų pėdsakų gylis – keli centimetrai. Kartais jų kontūrai atrodo neryškūs, o kartais tokie aiškūs, kad net matyti menkiausios pėdos įdubos.

 

Dažniausiai akmenyje randamas vienas pėdsakas, bet yra tokių riedulių, kurie paženklinti dviem ar net trim kojos ar letenos atspaudais.

 

Tai šventųjų pėdsakai?

 

Jei kalbėsime apie antropomorfinius pėdsakus, tai dažniausiai basų kojų žymės, nors kartais atrodo, kad akmenį lytėjo apauta koja. Dauguma pėdsakų – natūralaus dydžio (suaugusio vyro, siaura moters ar maža vaiko pėdutė), bet pasitaiko ir labai didelių.

 

Apie “pripėduotus” akmenis sudėta ir vėlesnių, – jau budizmo ir krikščionybės laikais – legendų. Jų esmė tokia: pėdsakus akmenyje paliko Buda, Kristus, Mergelė Marija, angelai ar šventieji, kurie arba nusileido iš dangaus, arba į jį kilo, o akmenys lydėsi po jų kojomis.

 

Bet yra ir tokių akmenų, ant kurių, kaip teigiama, pėdsakus paliko šėtonas. Ir tai joks prieštaravimas – naujoji religija pritaikė pagoniškus kultus ir “pašventino” akmenis, o kai kur sugebėjo įveikti pagonišką palikimą, prakeikdama tokius akmenis kaip velnio neštus ir pamestus.

 

Apeigų elementai?

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Visa tai – legendos. O ką sako mokslininkai? Kas iš tikrųjų paliko pėdsakus akmenyje? Ar jie rankų darbo, ar vis dėlto tai gamtos kūrinys?

 

Prieš atsakant į šį klausimą reikėtų pasigilinti į akmenį. Jo sudėtis nevisad vienalytė. Dažnai rieduliuose būna kitos spalvos ir struktūros intarpų, kurie kinta, veikiami vėjo, ir tuomet atrodo, kad tai natūralūs pėdsakai, tereikia juos šiek tiek pakoreguoti. Bet kam
prireikė užsiimti tokiais darbais?

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Beje, yra ir daugiau pėdsakų, tarkim, paslaptingų ženklų ant sienų – delnų įspaudų, tiesa, daug retesnių nei pėdų, kryžių, apskritimų, pasagų, rodyklių, trapecijų, trikampio formos ar netaisyklingų įdubų. Su jomis irgi siejama daug padavimų, tad galima spėti, kad abi akmenų rūšys buvo dalis to paties kulto.

 

Tuo pat metu visus akmenis su ženklais reikia laikyti ne atskirais pagonybės laikų magiškų apeigų paminklais, bet bendro kulto elementais, ypač turint galvoje, kad dauguma jų rasta senovės šventyklose.

 

Kultinių akmenų geografiją galima apibrėžti nenurodant konkrečių šalių: akmenys buvo plačiai garbinami ten, kur prieš tūkstantmečius viešpatavo Didysis ledynas. Tai jis dardėjo per kalnus, ardydamas akmens uolienas ir tempdamas įkandin savęs didelius ir mažus akmenis, kurie žemėje rado naująją tėvynę, kur jie buvo paženklinti ir tapo istorijos dalimi – šventaisiais religijos simboliais.

 

Kada susiformavo akmenų kultas? Mokslas jų sudievinimo užuomazgų įžvelgia neolito pradžioje ir bronzos amžiuje – tuomet rieduliai atstodavo altorius pagonių šventovėse. Greičiausiai altoriaus vaidmenį vaidindavo taures primenantys akmenys, bet su gilesne įduba, į kurią sutekėdavo gyvūnų kraujas (medus, pienas, alus), kai būdavo aukojama pagonių dievams, meldžiama sėkmingos medžioklės (vėliau – derliaus, prašoma apsaugoti nuo gyvulių kritimo ir pan.).

 

Tuo pat metu reikia pasakyti, kad akmenys su zoomorfiniais pėdsakais galėjo būti medžiotojų, o vėliau – gyvulių augintojų garbinimo objektas. Akmenis su įspaustomis pėdomis priimta sieti su Saulės kultu. Šviesulys duoda gyvybę viskam, kas gyva, keliaudamas po pasaulį ir palikdamas “pėdsakus” ant akmenų.

 

Mirusiųjų kultas?

 

Tuo pat metu gaji teorija, siejanti paženklintus akmenis su protėvių, mirusių žmonių kultu. Etnografai ir kraštotyrininkai akcentuoja tokį senovėje paplitusį paprotį – po kurio nors šeimos nario mirties akmenyje būdavo iškalamas jo pėdos atspaudas, o akmenį įmesdavo į vandenį.

 

Vietos gyventojai šį paprotį aiškindavo taip: mirusysis neturi vėl grįžti į namus – išėjusiųjų vieta danguje, todėl tegul kuo greičiau eina į rojų. Saulės kultas greičiausiai egzistavo pagonių religijos klestėjimo laikais, o protėvių kultas susiformavo vėliau, itin paplito Viduramžiais ir išliko iki mūsų laikų.

 

Tai riboženkliai?

 

Galutinė šventųjų akmenų kulto rekonstrukcija – ateities dalykas. Šiandien galima kalbėti apie versijas, kurių yra kelios, – juk per ilgą “akmens gyvenimą” kai kurios kulto detalės kito, o patiems rieduliams teko atlikti skirtingas funkcijas. Pavyzdžiui, akmenys su juose iškaltais riboženkliais galėjo skirti genčių ar kunigaikštysčių ribas, tarnauti kaip rodyklės. Tuo tarpu zoomorfiniai įspaudai galėjo byloti apie garbinamą gyvūną – genties totemą.

 

Praskleisti garbinamų akmenų paslaptis gaubiantį šydą padeda ir jų vardai. Riedulius su pilkuose šonuose išskobtais ženklais ar lygut lygutėlius, bet stulbinančius savo dydžiu, vietos gyventojai paprastai puikiai pažįsta, net jei šie kėpso kur miško tankmėje už kelių kilometrų.

 

Senbuviai, pasakodami padavimus apie vietos akmenis, neretai vadina juos vardais – Šventasis, Karalius, Perkūnas, Lietaus dievas ir panašiai, ir šie vardai tiesiogiai atskleidžia akmenų ryšį su pagoniškomis šventovėmis.

 

Akmenų tyrinėtojai kol kas turi daugiau klausimų nei atsakymų. Neabejotina viena: šventųjų akmenų kultas buvo persmelkęs visą kultūrą iki krikščionybės ir darė įtaką naujai religijai, pakeitusiai pagonybę. Nuo pjedestalų nuversti ir užmiršti dievai niekur nedingo. Kas žino, gal tasai dulkėtas akmuo pakelėje prieš tūkstančius metų simbolizavo kokią dievybę…

 

Parengta pagal “Respublikos” priedą “Brigita”

Rekomenduojami video:


2500
2 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
0 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
ram

moletu etnokosmologijos centre yra visa kolekcija.

VA

Gal kas zinot Lietuvoj tokiu? butu idomu apziuret

Taip pat skaitykite