Kodėl mes miegame?

Trečdalį savo gyvenimo pramiegame, tačiau miegą tyrinėjantys mokslininkai nežino kodėl. Kai kurie tyrinėtojai miegą laiko vienu iš didžiausių neišaiškintų mokslo paslapčių, nors visos gyvos būtybės vienaip ar kitaip miega.

“Esama įvairių teorijų, pradedant smegenų “palaikymu”, įtakojančiu atminties konsolidaciją, ir baigiant oksidacinio streso, patiriamo būdravimo metu, pašalinimu bei ilgaamžiškumo skatinimu, – sakoma pranešime, išplatintame Los Andželo Kalifornijos universiteto. – Nė viena šių teorijų nėra visuotinai pripažintos ir daugelis jų yra tarpusavyje nesuderinamos”.

Naujas tyrimas, atliktas Kalifornijos universiteto psichiatrijos profesoriaus ir šio universiteto Miego tyrimų centro direktoriaus Džeromo Sigelo (Jerome Siegel) parodė, kad pagrindinė miego funkcija yra palaikyti gyvūno aktyvumą ir sumažinti jam gresiančią riziką reguliuojant jo veiklos trukmę ir laiko pasirinkimą. Šis tyrimas publikuojamas žurnale “Nature Reviews Neuroscience”.

“Paprastai buvo manoma, kad miegas nepalankus galimybei išgyventi, nes miegantys gyvūnai tampa lengva plėšrūnų auka, negalėdami atlikti veiksmų, kurie užtikrintų galimybę išlikti”, – sako Sigelas. Tie veiksmai tai – valgymas, dauginimasis, rūpinimasis šeimos nariais, aplinkos stebėjimas siekiant išvengti pavojaus ir grobio ieškojimas.

“Buvo manoma, kad miegas galėtų atlikti kažkokią dar nenustatytą psichologinę ar neurologinę funkciją, kuri negalima gyvūnams būdraujant”, – sako jis. Tačiau atlikus įvairių gyvūnų miego laiko stebėjimus – pradedant ančiasnapiais ir jūrų vėpliais ir baigiant echidnomis – Sigelo vadovaujama mokslininkų komanda priėjo prie išvados, kad pasyvia būsena pasižymi daugelis rūšių, pradedant augalais ir baigiant mikroorganizmais. Šios rūšys būna ramybės būsenoje, o ne miega, nors daugeliu atvejų jos neturi nervų sistemos”, – sakoma parnešime.

Tai paneigia teoriją, jog miegas reikalingas smegenims, teigia Sigelas.

“Mes į miegą žiūrime kaip į ramybės būseną, kurią galima apibūdinti įvairiai, pradenat snaudimu ir baigiant žiemos miegu, ir kurią gali pakeisti nenutrūkstamos veiklos periodai visai be miego, pavyzdžiui migracijos metu, kai paukščiai gali skristi ištisas dienas nesustodami”, – sako jis.

Žiemos miegas yra vienas veiklos, reguliuojančios gyvūno elgseną, kad jis galėtų išgyventi, pavyzdžių. Mažas gyvūnas negali migruoti į šiltesnio klimato zoną žiemos metu, sako Sigelas. “Todėl jis užmiega žiemos miegu, šitaip sumažindamas savo energijos sąnaudas, o tuo pačiu maisto poreikį, taip pat pasislėpęs po žeme, jis tampa nepasiekiamas plėšrūnams”.

Miego trukmė nulemiama kiekvienos gyvūnų rūšies priklausomai nuo to, kada jis maitinasi, kiek energijos sunaudoja, koks naudingos veiklos ir rizikos santykis, koks jo migracijos poreikis, kaip rūpinasi jaunikliais bei kitų veiksnių, atskleidžia mokslininkai.

“Tačiau skirtingai nuo žiemos miego ir snaudimo, – sako Sigelas, – miegas gali greitai nutrūkti, tai yra, gyvūnai gali greitai pabusti ir tai yra unikalus gyvūnų sugebėjimas prisitaikyti, kuris leidžia palyginti sparčiai reaguoti į jutiminius signalus”.

Žmogaus miegas taip pat buvo tiriamas. Pasak Sigelo, įdomiausia tai, kad svarbiausia ne miego nulemtas negebėjimas reaguoti ar pažeidžiamumas, o greičiau sumažėjusi organizmo ir smegenų medžiagų apykaita, išlikus gebėjimui reaguoti į aplinką.

“Dažniausiai pateikiamas pavyzdys – tėvai pabunda kūdikiui vos kniurktelėjus, tačiau negirdi siautėjančios audros su perkūnija. Tai byloja apie miegančio žmogaus smegenų gebėjimą nuolatos apdoroti jutiminius signalus ir paskatinti visišką pabudimą dėl konkretaus dirgiklio per kelis šimtus milisekundžių”.

Žmogaus smegenys sudaro vos 2 procentus viso kūno svorio, tačiau jos sunaudoja 20 procentų energijos, sunaudojamos lėtai einant, o tai turi didžiulės apdaptacinės reikšmės.

Žmogui miegant ne tik tausojama energija. Miegas turi lemiamos įtakos išgyvenimui, pavyzdžiui, pasak Sigelo “sumažėja traumų rizika, sumažėja atsargų sunaudojimas ir sumažėja rizika būti pastebėtam plėšrūnų. Šis darviniškas požiūris galėtų paaiškinti su amžiumi susijusius žmogaus miego pokyčius, – teigia jis.

Jaunystėje miegame daug kiečiau dėl to, kad mūsų greita medžiagų apykaita miegant smarkiai sulėtėja ir dar dėl to, kad yra žmonių, kurie mus gina. Su amžiumi miego kokybė kinta, nes medžiagų apykaita sulėtėja ir mes tampame tais, kurie saugo kitus nuo pavojaus”.

Parengta pagal “Respublika”