Išvaryti iš miego karalystės

Specialistai visiškam miego nebuvimui turi mokslinį pavadinimą – chroniškas kolestitas. Tai itin retas reiškinys. Juk visi žino, kad žmogus negali išgyventi be miego, o kankinimas nemiga yra vienas žiauriausių. Bent jau taip tvirtina tie, kas tai patyrė. Paradoksalu, tačiau yra žmonių, kuriems nemiga nesukelia jokių nepatogumų. Nes jie paprasčiausiai negali užmigti.

 

Poilsis supamojoje kėdėje

 

Praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje Naujojo Džersio (JAV) pakraštyje gyveno senas keistuolis Alas Herpinas. Tuo metu jam buvo apie 90 metų. Gyveno lūšnoje, sulipdytoje iš lapų ir šakų. Greta rikiavosi daugybė panašių “statinių”, kuriuose glaudėsi benamiai vargšai.

 

Tokie pat kaip ir Alas. Vis dėlto jo lūšna buvo ypatinga. Joje nebuvo nei lovos, nei čiužinio – nieko, ant ko įmanoma miegoti. Ir tam Alas turėjo priežastį – per visą ilgą savo gyvenimą jis nė karto nesudėjo bluosto.

 

Alą tyrė dešimtys daktarų, savaites rengė pamaininius budėjimus, tačiau rezultatas pritrenkė net juos. A.Herpinas iš tiesų nemiegojo, bet ir nenumirė, nors pagal visus medicinos kanonus negalėjo nemirti.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Išgyvenęs iki 90-ies senolis pergyveno daugumą daktarų, kas naktį keliavusių į sapnų karalystę. Protiniais sugebėjimais A.Herpinas smarkiai girtis negalėjo, užtat sveikata niekad nesiskundė.

 

Žinoma, vyras po dienos darbų pavargdavo, ir nors miegoti negalėjo, tiesiog atsisėsdavo į savo mėgstamą supamąjį krėslą ir skaitydavo tol, kol pasijusdavo atgavęs jėgas. Po tokio poilsio jis ir vėl būdavo kupinas jėgų.

 

Nors daktarai jokių sutrikimų Alo organizme taip ir nerado, pats Alas chronišką nemigą linkęs aiškinti savo motinos žodžiais. Dar gyva būdama ji kartą pasakė, jog sūnus neužmiega todėl, kad prieš pat gimdymą ji labai skaudžiai parkrito. Kaip tai galima susieti su vyro negalia, neaišku. Tačiau jokio kito paaiškinimo iki šiol nepavyko rasti.

 

Nemigos priepuoliai

 

Panašių atvejų būta ne vienas. Tarp žmonių, kentusių nesibaigiančią nemigą, buvo ir Deividas Džonsas iš Indianos valstijos Andersono miestelio. 1895 m. gruodžio 11 d. vietos laikraščio numeryje galima rasti tokią publikaciją: “D.Džonsas atkreipė į save visos medicinos dėmesį tuo, kad dar prieš dvejus metus sugebėjo nemiegodamas išgyventi 93 paras, o pernai – net 131.

 

Šiuo metu jam prasideda įprastas nemigos priepuolis, kuris, paties Deivido manymu, truks dar ilgiau nei praėjusieji. Prieš tris savaites jį imta be pertraukos stebėti. Jei skaičiuotume ir šiandien dieną, jis nemiega jau 20 parų. D.Džonsas ir valgo, ir bendrauja įprastai, yra aktyvus ir užsiėmęs darbais.

 

Jis nesijaučia nė kiek pavargęs, kaip, beje, ir po 131 dienos nemigos pernai. Pats vyras sako, kad jaučiasi taip, lyg daugiau niekada negalėtų užmigti. Bet priduria, kad savo nemigos priežasčių niekaip paaiškinti nesugeba.”

 

To paties leidinio puslapiuose galima rasti ir nelaimingosios namų šeimininkės iš Vengrijos Cegledo miestelio istoriją. 1911 m. vieną rytą Reičel Sagi atsibudo nuo galvą draskančio skausmo. Jis ilgai nesiliovė, tad moteris kreipėsi į vietos daktarą.

 

Šis paaiškino, kad negalia atsirado būtent dėl to, kad Reičel per daug miegodavo, ir patarė tą daryti kuo mažiau. Kad ir kaip juokingai tai skamba, pažymima publikacijoje, bet daktaras pasirodė esąs teisus. Nuo tos dienos iki pat savo mirties 1936-aisiais R.Sagi daugiau nesudėjo bluosto ir galvos skausmai dingo. Taip be miego ji pragyveno 25 metus 2 mėnesius ir 11 dienų.

 

Pėsčiomis į sostinę

 

Chroniškos nemigos kamuojamas buvo ir 61 metų fermos darbininkas ispanas Valentinas Medina. 1960 m. lapkričio 29-osios rytą vyras įžengė į Madridą. Jis nukeliavo 140 mylių nuo Pietų Kastilijos iki Ispanijos sostinės per 4 dienas ir 4 naktis, sustodavo kelkraščiuose, kad bent šiek tiek pailsėtų, kai kojos nustodavo jo klausyti.

 

Kas privertė V.Mediną ryžtis šiam alinančiam žygiui? Ogi vyrui keliauti į Madridą rekomendavo provincijos daktarai, kad išsiaiškintų, ar sostinės šviesuoliai sugebės išgydyti vyrą nuo ilgą laiką trunkančios nemigos. Valentino teigimu, jo miestelio daktarai jam niekuo padėti nesugebėjo.

 

O štai sostinės šviesuoliai susisiekė su kolegomis, ir šie patvirtino diagnozės unikalumą. Pasirodė, kad vienas gimtojo Valentino miestelio daktaras tokį jį prisimena nuo pat vaikystės. Tuomet vaiką dar bandė gydyti šio daktaro tėvas. Tai buvo prieš 50 metų.

 

Įvairiausiais būdais tyrę vyrą sostinės medikai priėjo prie išvados – jis iš tiesų negali miegoti. Medicinos asai, sujaudinti Valentino nuoširdumo ir skurdo, surinko pinigų, kad nelaimėliui nebetektų į gimtinę kulniuoti pėsčiomis. Kelionė traukiniu namo buvo pirmoji kelionė vyro gyvenime.

 

Pats V.Medina duodamas interviu žurnalistams sakė: “Aš dirbu kaip jautis. Niekada gyvenime nesu pavargęs nuo darbo. Vietoj parašo aš iki šiol palieku piršto atspaudą, tačiau labai norėčiau išmokti skaityti ir rašyti. Jei galėčiau skaityti, naktys man taptų trumpesnės. Visą gyvenimą naktimis rymau virtuvėje prie krosnies ir laukiu, kada gi pagaliau užgiedos gaidžiai.”

 

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad gydytojai, tyrę V.Mediną Madrido ligoninėje, jį namo išsiuntė skyrę stipriausių tuo metu migdomųjų vaistų, tikėdamiesi, kad šie jau tikrai užmigdys jokių medikamentų niekada nevartojusį kaimietį.

 

Po trijų savaičių jie gavo V.Medinos daktaro laišką, kuriame šis dėkoja kolegoms už triūsą ir parodytą dėmesį jo keistajam pacientui. Tačiau paaiškina, kad jo globotinis nustojo vartoti gydytojų skirtą preparatą, mat po eilinės dozės vyro kojos tapdavo vatinės, lyg užmigdavo, tuo tarpu pats vyras taip ir nesumerkė akių.

 

Bejėgė net hipnozė

 

1961 m. Justui Bernetui, anglui fermeriui, sukako 81 metai. Gyveno jis savo fermoje netoli Anglijos miestelio Lesterio ir niekuo nesiskyrė nuo vietinių. Išskyrus tuo, kad niekada nemiegojo. Tiesiog vieną dieną noras miegoti vyrui dingo. Tuomet Justui buvo 27-eri. Ir štai 54 metus naktimis jis skaitė knygas, klausė radijo ir sprendė kryžiažodžius, kol namiškiai saldžiai pūtė į ūsą.

 

Pas J.Bernetą lankėsi kone viso pasaulio daktarai, mokslininkai, profesoriai, kad savo akimis išvystų nemiegantį žmogų ir įsitikintų, kad jis visiškai sveikas. Žinoma, medikai ne kartą bandė priversti vyrą bent šiek tiek numigti, bet tik eikvojo savo laiką.

 

Hipnozės seansai nesukėlė Justui net mieguistumo, o nuo migdomųjų tik įsiskaudėdavo galva. Daktarams išvykus, fermeris grįždavo prie įprasto gyvenimo ritmo: naktį šešias valandas gulėdavo lovoje, kad pailsėtų kūnas, tačiau jo smegenys ir tuomet dirbdavo kaip dirbusios.

 

Parengta pagal „Vakaro žinių“ priedą „Geras!“


Facebook komentarai
6 komentarų "Išvaryti iš miego karalystės"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
Paradigm Shift

Galit mane vadinti melagiu, psichu, trokštančiu dėmesio bet pasakysiu tiesiai šviesiai: be migdomujų tabletės praktiškai neužmiegu. Tiesiog guliu, vartausi knygą pabandau skaityt, bet nieko. O nors ir atrodo noriu miegot.

Abuga buga

Manau paprasta nemiga, jei norit lygintis su jais, tada turėtumėte prisiminti, jog jiems net arklio dozės migdomųjų nepadeda užmigti :)

Vata

Tikrai idomu. Manau medituociau ;D o knygu n perskaityciau jei negaleciau miegoti :)

Susidomejes

Aš buvau išvarytas iš sapnų karalystės… Nuo mažens beveik kekvienas sapnas buvo liucidinis, man tai atrodė normalu… 13m nusišoviau save sapne (pistoletu y smilkinį) , iš sapno gryžau akimirksniu tai nebuvo malonu, nesapnavau visiškai nieko apie 4metus, kol pradėjau domėtis kas čia atsitiko. Nuo to laiko jau praejo 2metai. Liucidniai sapnai nėra toki dažni kokie buvo,vienaip ar kitaip to sapno kada nusišoviau manau niekada gyvenime nepamiršiu.

Susidomejes

Manau tai buvo sapnas, aš apie tai galvojau,norėjau pabandyti – pajusti tai iš smalsumo. Man sapnai buvo lyg žaidimas.

JZZ

Ar sugebėtum atskirti tiesiog sapną nuo praeitų gyvenimų atsiminimų/patirties? Gal kada išties esi nusišovęs?

wpDiscuz