Įrodyta: sniego žmonės egzistuoja

Privati JAV bendrovė „DNA Diagnostics“ pranešė atlikusi tariamo Sniego žmogaus audinių genetinį tyrimą. Jis esą atskleidė, kad šis mokslui nežinomas hominidas yra pusiau žmogus.

Vadinamuoju reliktiniu hominidu, Šiaurės Amerikoje vadinamu Didžiapėdžiu (Big Foot), o Azijos šalyse ječiu, Sniego žmogumi ar dar kitaip, be kino prodiuserių ir mokslui nežinomų, tačiau seniai mūsų planetoje neva gyvenančių gyvūnų ieškančių kriptozoologų domisi tik nuotykių išsiilgę skaitytojai ir žiūrovai. Mokslininkai su retomis išimtimis praktiškai nesidomi dar neatrastų hominidų, pasislėpusių kur nors Himalajuose ar Šiaurės Amerikos miškų platybėse, paieškomis.

Tiesa, atskiri specialistai kartais dalyvauja ječio paieškų ekspedicijose, tačiau, iš visko sprendžiant, jų profesinis indėlis apsiriboja nebent aptiktų tariamo Sniego žmogaus pėdsakų ar kailio plaukų identifikavimo konsultacijomis.

Tačiau Teksaso valstijoje (JAV) gyvenanti veterinarijos daktarė Melba S. Ketchum, privačios bendrovės „DNA Diagnostics“, užsiimančios visų tipų DNR tyrimais, steigėja ir vadovė, ruošiasi Didžiapėdžio temą įvesti į mokslinę apyvartą. Pasak leidinio „LiveScience.com“, neseniai ši bendrovė paskelbė pranešimą spaudai, kuriame informuojama apie 5 metus trukusių tariamo reliktinio hominido biologinių mėginių tyrimų rezultatus.

O jie tokie: legendinis Šiaurės Amerikos Didžiapėdis yra dabartinių žmonių giminaitis, priklausantis prieš maždaug 15 000 metų nuo jų atsiskyrusiai evoliucinei šakai. M. Ketchum teigimu, šie hominidai kryžminosi su Homo sapiens moterimis, ir taip atsirado kailiu apaugę hominidų hibridai, kurie esą kai kuriose Žemės vietose galėjo išlikti iki mūsų dienų.

Pranešama, kad „DNA Diagnostics“ tyrimai rėmėsi trimis pilnais iš biologinių Didžiapėdžio mėginių gautų genomų pavyzdžiais. Tyrimo išvadose sakoma, kad Didžiapėdžio mitochondrinė DNR yra identiška dabartinių Homo sapiens, tačiau branduolio DNR yra visiškai skirtinga, ji nepriklauso jokiai žinomai primatų rūšiai.

„DNA Diagnostics“ vadovė pranešė ketinanti paskelbti šių genetinių tyrimų rezultatus mokslo žurnaluose, tačiau, pasak apžvalgininkų, tai bus sunku padaryti dėl paprastos priežasties: nėra jokių įrodymų, kad tirti biologiniai mėginiai priklauso mokslui nežinomiems hominidams.

Tai užkerta kelią publikacijai solidžiuose mokslo žurnaluose, o be tokių publikacijų kriptozoologijos tema, iki šiol laikoma tabu mokslo bendruomenėje, negali patekti į mokslo apyvartą.

Be to, skeptikų manymu, nėra jokių įrodymų, kad tariamų mokslui dar nežinomų būtybių biologinė medžiaga, net jei ji nebūtų suklastota ar neteisingai identifikuota, kaip pasitaiko praktiškai visais panašių sensacijų atvejais (kai randami Sniego žmogaus kailio kuokštai ar tariamų jo palaikų fragmentai), nebuvo užteršta ruošiantis imti mėginius. Mėginių paėmimo metu žmonių DNR galėjo patekti ant jų paprasčiausiai nusikosėjus ar nusičiaudėjus, sakoma pranešime.

Ar tai reiškia, kad skeptikai švenčia eilinę pergalę? Ne visai. Šiemet Oksfordo universitetas (D. Britanija) ir Lozanos Zoologijos muziejus (Šveicarija) pranešė pradedantys bendrą tyrimų projektą, kuriuo siekiama ištirti tariamai egzistuojančių, bet mokslui nežinomų gyvūnų odos ar plaukų pavyzdžius ir palyginti jų genetinį kodą su žinomomis rūšimis. Šis kriptozoologijos projektas pavadintas „Collateral Hominid Project“.

Jis vykdomas atliekant patį išsamiausią įvairių pasaulio šalių mokslo centruose, muziejuose ar privačiose kolekcijose esančių tariamų sniego žmogaus ar kitais vardais vadinamo mokslui nežinomo hominido, tariamai išlikusio iki mūsų dienų ir besislapstančio sunkiai pasiekiamose, miškingose kalnų vietovėse Azijoje, Šiaurės Amerikoje ir kituose žemynuose, genetinės medžiagos tyrimą.

Sniego žmogaus DNR siekiama išskirti iš muziejuose ir privačiose kolekcijose laikomų jo kailio plaukų ar odos fragmentų, pranešė „Physorg.com“. Tyrimų rezultatai bus paskelbti moksliniuose žurnaluose.

Vakarų šalių spaudoje pirmosios tariamo sniego žmogaus, Azijos kraštuose dar vadinamo ječiu, pėdsakų nuotraukos pasirodė 1951 metais, kuomet Erico Shiptono ekspedicijos į Everestą nariai jo prieigose nufotografavo sniege įspaustas nežinomo gyvūno paliktas pėdas. Jos buvo labai didelės ir panašios į žmogaus. Šis radinys paskatino kelti prielaidas, kad Himalajuose gali gyventi mokslui nežinomi dideli gyvūnai.

Tarp Azijoje gyvenančių tautų pasakojimai apie ječius, laukinius žmones, apaugusius tankiu kailiu, aukštus, nepaprastai stiprius ir mokančius puikiai slapstytis kalnuose ir priekalnių miškuose, žinomi nuo senų laikų. Per kelis šimtmečius įvairiose pasaulio šalyse susikaupė įvairiausių tariamų ječio egzistavimo įrodymų, pradedant jo kailio fragmentais, baigiant skalpais ir išdžiovintais pirštais.

Nors iki šiol visi tokie trofėjai, turėję patvirtinti Sniego žmogaus egzistavimą, buvo pripažinti mokslui žinomų rūšių biologiniais mėginiais, britų mokslininkai nori ječio paieškose padėti tašką išnagrinėję visus prieinamus jo mėginius.

Oksfordo universiteto profesorius Bryanas Sykesas, vadovaujantis šiam tyrimų projektui kartu su Lozanos Zoologijos muziejaus direktoriumi Micheliu Sartori, sako, kad kriptozoologijos teorijos, aiškinančios šios mokslui nežinomos hominidų rūšies išlikimą iki mūsų dienų, šias tariamas būtybes laiko Homo neanderthalensis arba Homo floresiensis genčių arba didžiųjų išmirusių primatų, tokių kaip gigantopitekai, palikuonimis. Taip pat manoma, kad pasakojimai apie ječius yra susiję su dar nežinomomis vietinėmis juodųjų arba rudųjų lokių rūšimis.

Pasak profesoriaus B. Sykeso, pranešimai apie vienur ar kitur aptiktus tariamo Sniego žmogaus pėdsakus ar žmonių susidūrimus su jais mokslo bendruomenei neatrodo svarbūs, nes dažnai tokie atvejai būna pramanyti, sufalsifikuoti arba racionaliai paaiškinami. Tačiau, anot mokslininko, dabartiniai mokslo pasiekimai genetinių tyrimų srityje suteikia galimybę visiškai patikimai atskirti klastotes nuo autentiškų biologinių mėginių ir leisti padaryti objektyvias, visiškai patikimas išvadas.