Vladas Drakula

Vladas Drakula (Vlad Dracula 1431-1476), vietinių gyventojų vadinamas drakonu, nebuvo vampyras, kaip kad daugelis šiandieną yra linkę manyti, tačiau tai, ko gero, vienintelis teigiamas dalykas, kurį galima apie jį pasakyti. Tai buvo tironas, pražudęs nuo 40 000 iki 100 000 žmonių per trumpą savo šešerių metų valdymo laikotarpį (1456-1462).

 

Būdamas vos septyniolikos metų Drakula tampa Valachijos princu (Vallachia – viena iš trijų tuometinės Rumunijos sričių), tačiau jo valdymas tetruko vos porą mėnesių – politinių jėgų skaldomai Rumunijai tuo metu vadovavo Vladislovas II, nugalėjęs Drakulą politinėje kovoje.

 

1448 metais jis kartu su jaunesniuoju broliu Radu patenka į turkų sultono Murado II nelaisvę, kur buvo kalinamas šešerius metus. Gali būti, kad šis nelaisvės laikotarpis turėjo nemažos įtakos Drakulos pažiūrų formavimuisi ir tais metais jis persiėmė itin pesimistinėmis gyvenimiškomis nuostatomis.

 

Nelaisvėje jis sužino apie Vladislovo II užsakytą jo tėvo žmogžudystę, taip pat apie nukankintą ir palaidotą gyvą savo vyresnįjį brolį. Turkai jį paleido 1447-aisiais, kaip tik po tėvo mirties; jo jaunesnysis brolis Radu pasilieka iki 1462 metų. Antro šanso atgauti savo sostą Drakula laukė iki 1456 metų liepos, kai buvo nužudytas Vladislovas II.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Tada ir prasideda ilgiausias, šešerius metus trukęs jo valdymo laikotarpis, apipintas legendomis ir pagarsėjęs daugybe žiaurių smurtinių nusikaltimų, suformavusių prieštaringą Drakulos reputaciją. Pirmasis jo kerštas, kaip laikoma, buvęs Tirgovistos bajorams, dalyvavusiems jo brolio ir tėvo žmogžudystėse.

 

Sklando daug legendų apie Drakulos valdymo metodus. Savo valdose jis buvo gerai žinomas dėl užsispyrimo ir nepalenkiamo būdo – beveik kiekvienas nusikaltimas, pradedant vagyste ir baigiant žmogžudyste, galėjo susilaukti vienos ir tos pačios bausmės – sodinimo ant mieto.

 

Ši bausmė buvo taikoma dažniausiai, nors Drakula nevengdavo netikusius pavaldinius deginti ant laužų, karti, gyviems nunerti odą. Neretas būdavo apakinamas, nukertamos nosys, rankos, lytiniai organai ir kt., laidojami gyvi, o jei nelaidojami, tai iškabinami ant pilies sienų varnoms šerti ir kaimiečiams gąsdinti.

 

Vienu liūdniausių jo „žygdarbių“ laikomas 1459 metų balandžio 21 dieną įvykdytas šv. Baltramiejaus bažnyčios apiplėšimas Brasou mieste… Kuo toliau, tuo apie žiaurųjį Valachijos valdovą sklandė vis mažiau įtikėtini gandai, neva šis žudęs savo valstiečių vaikus, kurių palaikus vėliau liepdavęs suvalgyti jų tėvams, kol galiausiai jam būdavo priskiriami patys žiauriausi ir neįtikinamiausi nusikaltimai.

 

Buvo kalbama, kad Drakula buvo taip užtikrintas savo taikomais valdymo metodais, kad matomiausioje vietoje miesto aikštėje palikdavęs auksinį puodelį. Bet kuris pakeleivis galėjo iš jo numalšinti savo troškulį, tačiau puodelis privalėjo likti aikštėje. Pasak istorinių šaltinių, indas niekuomet nebuvo pavogtas…

 

Kaip krašto valdytojas Drakula neabejotinai rūpinosi ir savo valdose esančiais pavaldiniais, kad visi turėtų darbo ir nedykaduoniautų. Pasakojama, kad kartą jis sukvietęs visus savo valdų elgetas, luošius ir pan. į didelę šventę. Linksmybių įkarštyje, kai svečiai gėrė ir vaišinosi, Drakula paliepęs pastatą užrakinti ir padegti. Neišgyveno nė vienas – valdovo požiūriu visi vargšai ir valkatos buvo neverti gyventi kenkėjai.

 

1462 metų pradžioje prie Dunojaus Vladas Drakula pradėjo karinę kampaniją prieš turkus. Tai buvo pakankamai pavojinga užmačia, kadangi turkų sultono Mechmedo karinės pajėgos buvo kur kas galingesnės, nei Valachijos. Visgi Drakulai sekėsi – atėjus žiemai jis buvo pasiekęs nemaža pergalių mūšio lauke.

 

Atsakydamas turkų sultonas ryžosi įsiveržti į pačią Valachijos gilumą, tuo siekdamas atkeršyti Drakulai ir prijungti Valachiją prie Turkijos. Turkų kariuomenė buvo triskart didesnė, tad Drakula su menkomis savo pajėgomis buvo priverstas trauktis į šalies gilumą, į sostinę.

 

Besitraukdamas paskui save jis paliko nusiaubtus ir sudegintus kaimus taip, kad kai turkai juos pasiekė, pastariesiems nebuvo nei kuo misti, nei numalšinti troškulio. Kai išsekusi turkų armija galiausiai pasiekė sostinės sienas, išvydo 20 000 savo tautiečių belaisvių lavonų, pamautų ant mietų ir iškabintų ant miesto sienų.

 

Ši siaubinga scena vėliau gavo „pamautųjų miško“ vardą… Šiaip ar taip, Drakulos pasirinkta taktika pasirodė besanti sėkminga: nors turkų kariai nepasižymėjo dideliu jautrumu, to ir jiems buvo perdaug – išvargusi ir išbadėjusi sultono armija atsitraukė iš Valachijos teritorijos.

 

Karas tuo nesibaigė – sultonas karo vado vietą užleido tikram Drakulos broliui Radu, kuris savo noru buvo perėjęs priešo pusėn ir buvo turkų favoritas į Valachijos karūną. Radu toliau persekiojo savo brolį iki pat jo Penari pilies prie Arges upės.

 

Pasak legendos, Drakulos žmona, kad išvengtų turkų nelaisvės nusižudė nušokdama nuo aukštų pilies sienų į bedugnę. Jos vyras nebuvo iš tų, kurie baigia gyvenimą savižudybe, tad sugebėjo slaptais tuneliais pabėgti iš pilies.

 

Padedamas gretimo kaimelio gyventojų jis nusigauna iki Transilvanijos, kur susitinka su naujuoju Vengrijos karaliumi Matijumi Korvinu (Matthias Corvinus) ir paprašo jo pagalbos. Vietoj pagalbos jis suimamas ir pasodinamas į kalėjimą. Tik 1475 metais Vladas Drakula buvo pripažintas teisėtu Valachijos princu ir pradeda trečiąjį savo valdymo laikotarpį. Ir šį kartą neilgai, kol buvo nužudytas 1476 metų gruodžio pabaigoje.

 

Taip baigė gyvenimą vienas Valachijos didikų. Daug iš to, kas pasakojama apie jį tėra vien tik faktais nepagrįstos legendos ir gandai, dėl kurių ir šiandieną nesutaria šiuolaikiniai vertintojai. Vargu, ar šiandieną kas jį beprisimintų, jei ne Bramas Stoukeris ir visame pasaulyje žinomas jo romanas apie vampyrus „Dracula“.

 

Parengė: WILL, will.eforum.lt


Facebook komentarai
1 komentaras "Vladas Drakula"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
:)

Labai idomus straipsniukas :)

wpDiscuz