Visuotinis tvanas

Šiandien labai daug kalbama apie visuotinį atšilimą, kuriami fantastiniai filmai, ateities scenarijai: tai baisių potvynių, tai naujo ledynmečio, tai beprotiškos kaitros.

Na, jei kalbėsime apie potvynius, ši problema egzistuoja tūkstančius, net milijonus metų. Ką apie tai mano mistikai ir teologai?

Ne faktai, o priežastys

Visuotinio tvano palyginti netolimoje praeityje tiesiog negalėjo būti, – mano nemažai mokslininkų. Regis, paprasčiausia patvirtinti ar paneigti legendą apie tai, – rasti biblinio kataklizmo daiktinių įrodymų. Nojaus laivo ieškoma daug metų, ir kol kas – bergždžiai. Šiandien negalime pasakyti, ar tvano išties būta, ar ne.

Bet yra ir antras kelias – rasti ne tvano pėdsakų, bet priežastį… Yra du atsakymo į šį klausimą variantai. Pirmasis – potvynių buvo daug, vienas jų – itin stiprus; antrasis – jų būta lokalių, bet daug ir įvairiose vietose. Mitams būdinga sujungti atskirus įvykius į vieną milžinišką – taip lengviau prisiminti istoriją, perduodamą iš lūpų į lūpas.

Vienas iš pavyzdžių lokalių potvynių versijos naudai – neseniai dviejų Amerikos mokslininkų rasti įrodymai, kad potvynis kilo Juodosios jūros baseine maždaug prieš 7,5 tūkst. metų. Jų nuomone, “patogiausia” vieta jam – uždaras baseinas, toks, kaip Juodoji jūra. Amerikiečiai tvirtina, kad ledynmečiui baigiantis jos vandenys per Bosforo sąsiaurį pradėjo plūsti į Viduržemio jūrą, iš jos – ir į Atlantą.

Šią hipotezę lyg ir patvirtina Rusijos mokslininkų tyrimai, rodantys, kad dėl staigių permainų maždaug prieš 9000 metų Juodosios jūros vandenys, anksčiau buvę gėli, tapo sūrūs. Beje, turkai savo ruožtu teigia, kad 80-100 metrų gylyje Bosforo sąsiauryje yra kanalas, pagreitinantis vandens srautų judėjimą.

Mokslininkų nuomone, jis galėjo atsirasti dar ledynmečiu dėl Juodosios jūros vandens įtakos. Tiesa, visos šios spėlionės taip ir nepaaiškina, kaip vanduo sugebėjo apsemti kalnus (įskaitant Araratą) pakrantėje ar šalia Juodosios jūros, kaip pasakoja mitai ir Biblija.

Iš Biblijos aišku, kad žmonijos žūties priežastys buvo perdėtai dorovinės. Matyt, Viešpats turėjo svarių priežasčių pasukti prieš mūsų protėvius jūras ir vandenynus. Vienintelė priežastis, pateisinanti tokį žiaurumą, galėjo būti žmonijos perėjimas į šėtono stovyklą. Taigi galima spėti, kad visuotinis tvanas – vienas iš dviejų pagrindinių Visatos jėgų kovos epizodų.

Mėnulis nukrypo nuo orbitos?

Didžiojo tvano aprašymas Biblijoje – anaiptol ne vienintelis liudijimas apie šią nelaimę. XXI a. prieš mūsų erą užrašytas asirų mitas pasakoja apie žmogų, išsigelbėjusį laive su įvairiais gyvūnais. Beje, šiose dviejose istorijose sutampa daugelis detalių.

Kas tai – laisvas to paties įvykio išdėstymas, pasakojimas apie skirtingus regioninius potvynius ar faktai iš istorijos apie realų tvaną, apie kurį keli skirtingų tautų atstovai buvo įspėti tuo pačiu metu? Beje, analogiškų pasakojimų turi ir Pietų bei Šiaurės Amerikos, Afrikos, Azijos gyventojai.

Dar viena bendra detalė: legendos tvirtina, kad senais gerais laikais danguje nebuvo… Mėnulio. Kai kurių tautų nuomone, naktinį dangaus šviesulį Viešpats žmonėms padovanojo kaip kompensaciją už patirtą katastrofą, tai yra, už tvaną.

Tvanui pasibaigus ir lietaus debesims išsisklaidžius tie nedaugelis, kurie išsigelbėjo, danguje išvydo Mėnulį. Tai yra, iki tol jis arba apskritai nebuvo matomas, arba atrodė kitaip. Ar ne čia slypi visuotinio tvano paslaptis? Mūsų palydovas dukart per parą Žemėje sukelia nedidelius potvynius ir atoslūgius.

Mėnulis stipriausiai traukia tą Žemės paviršiaus tašką, kuris yra arčiausiai jo, todėl tame taške atsiranda savotiška “kupra”. Dirvožemis pakyla pusmetriu, vandenyno lygis – metru, o kai kuriose vietose – ir iki 18 metrų. Priešingame Žemės taške taip pat atsiranda “kupra”.

Ir nors žmonės seniai prie to priprato, tai unikalus mūsų Saulės sistemos reiškinys. Astronomai teigia, kad teisingiau būtų Žemę ir Mėnulį vadinti ne planeta ir jos palydovu, bet dviguba planeta. Kosmologijos požiūriu, tokia sistema vienu metu negali atsirasti, taigi Mėnulis kažkada išniro iš slėpiningų kosmoso gelmių.

Pagal visus dangaus mechanikos dėsnius išeitų, kad Žemės gravitaciniam laukui įtraukus bet kurį kūną, šis palaipsniui bus stabdomas išretėjusioje, bet vis dėlto ne tuščioje erdvėje aplink mūsų planetą. Visų kūnų – dulkių, akmenų, dirbtinių palydovų ir t. t. – orbitos aukštis labai lėtai mažės. Ir tik vienas paslaptingasis Mėnulis, ignoruodamas visus dėsnius, ne krinta, bet… tolsta nuo mūsų. Tiesa, labai lėtai!

Iš to galima spėti, kad anksčiau Mėnulis kybojo žemiau, taigi potvynių bangos turėjo būti didesnės, o šviesulys dangaus skliautu judėjo lėčiau. Mėnulio orbitos aukštį sumažinus 10 kartų, jis pakibtų virš vieno Žemės taško. Potvynio atvirame vandenyne aukštis viršytų 100 metrų! Visuotiniam tvanui to nepakanka, bet tikrai užtenka užtvindyti daugybei lygumų šalių. 100 metrų banga nepasiektų net 5 km į aukštį šaunančio Ararato kalno papėdės, be to, tai būtų lokalus potvynis.

Nuleidus Mėnulį dar žemiau, atrodys, kad jis juda priešinga kryptimi: ne iš rytų į vakarus, bet atvirkščiai. Šiuo atveju potvynio banga plūsteltų į rytinę Amerikos, Afrikos pakrantę, Baltiją, Viduržemio jūrą. Aukščiausias bangos taškas būtų rytinėje Viduržemio ir Juodosios jūrų pakrantėje. Čia kelių kilometrų banga lengvai apsemtų Kaukazą, po kelių dienų pasiektų Kaspiją ir Aralą. Turbūt aišku, kad pirmoji iš vandens išnirtų būtent Ararato viršukalnė.

Priklausomai nuo Mėnulio aukščio toks potvynis gali trukti nuo mėnesio iki metų. Vos per kelis metus milžiniško potvynio banga apsuks aplink Žemę, pabuvusi visose šalyse. Žodžiu, visai kaip legendose!

Potvynio modelį mokslininkai sukūrė, bet visko paaiškinti nepajėgia. Juoba svarbiausio dalyko: ar Mėnulis tapo bausmės nepaklusniai žmonijai įrankiu kieno nors rankose, ar ne. Ir kaip Mėnulis sugebėjo greitai priartėti prie Žemės, o paskui taip pat greitai nutolti? Šis klausimas atkristų žinant, kad tvanas buvo valdomas ir sukeltas sąmoningai. Bet patikėti tuo be galo sunku…

Inf. šaltinis: “Vakaro žinių” priedas “Geras!”