Šventoji ietis arba neįtikėtinos galybės raktas

Be Šventojo gralio, viena iš garsiausių krikščionybės relikvijų yra vadinamoji Longino ietis, arba Šventoji ietis, kuria buvo perdurtas nukryžiuoto Jėzaus Kristaus kūnas.
Pasakojama, kad tas, kuris turi šią ietį, yra nemirtingas ir visagalis, nes gauna galių iš Dievo. Mūsų laikais egzistuoja kelios ietys, laikomos Longino ietimis.

 

Ši ietis turėjo daug vardų – Likimo, Valdžios, Šventoji, Longino, Šventojo Mauricijaus…

 

Sena legenda skelbia: „Valdantis šią ietį ir suprantantis, kokioms jėgoms ji tarnauja, laiko pasaulio likimą savo rankose – gerose arba piktose“. Esmė ta, kad nuostabiu būdu šis ginklas savyje suderino tai, kas nesuderinama – Gėrio ir Blogio polius. Tačiau ši jėga yra akla. Dorovinis pasirinkimas priklauso vien nuo to, kas valdo ietį.

 

Tiesa sakant, Šventoji ietis yra minima tik Evangelijoje pagal Joną, pagal kurią romėnai, norėdami paspartinti Jėzaus mirtį, iš pradžių planavo sulaužyti jam kojas, bet pastebėjo, kad jis jau miręs, todėl to nedarė. Vienas romėnas paėmė ilgą ietį ir, patikrindamas, ar jis gyvas, perdūrė Jėzui šoną, taip išgelbėdamas Kristų nuo kančių. Manoma, kad būtent nuo Jėzaus kraujo ji įgijo stebuklingų galių.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Biblijoje neįvardijamas romėnas kareivis, perdūręs Jėzui šoną, bet kituose šaltiniuose, pavyzdžiui, apokrifinėje Nikodemo evangelijoje (IV-V a.), minimas Gajus Kasijus (Gaius Cassius), kuris vėliau tapo krikščionimi ir buvo pakrikštytas Longinu, jo vardu pavadinta ir pati ietis. Pagal evangeliją Longinas šią ietį paveldėjo iš savo senelio, o jam ją įteikė pats Julijus Cezaris (Gaius Julius Caesar) už drąsą Galų kare. Daugelį amžių ši ietis buvo laikoma jėgos ir galios simboliu.

 

Kopija ar originalas

 

Jos istorija įspūdinga. Yra versijų, kad šią ietį savo slaptiems tikslams nukalė trečiasis Judėjos vyriausiasis kunigas, pirmojo vyriausiojo kunigo Aaarono anūkas, magas ir kabalistas Finėjas (Phinehas) ypatingiems sakraliniams-mistiniams ritualams. Gaminant ieties antgalis buvo pašventintas ypatingu aukojimo krauju. Per visą gyvenimą ietis jam padėdavo pasiekti tikslų, neįveikiamų paprastiems mirtingiesiems.

 

Nuo to laiko ieties simbolis visuomet lydėdavo pasaulio globalinius ir regioninius kataklizmus, imperijų suklestėjimą ir žūtį.

 

Savo rankose ją laikė Jėzus Navinas, žvelgdamas į griūvančias Jerichono sienas. Izraelio karalius Saulius įtūžęs metė magiškąjį talismaną į jaunąjį Dovydą, tačiau šis nuo jos išsisuko du kartus. Erodas Didysis buvo atsirėmęs į ją, kai liepė išžudyti visus Judėjos naujagimius iki dvejų metų gimus Jėzui, pagal kai kuriuos šaltinius būtent šia ietimi ir buvo žudomi kūdikiai. Paskui ši ietis Erodo Didžiojo sūnaus liepimu buvo atnešta į Golgotą kaip teisės „sutraiškyti Kristaus kaulus“ simbolis.

 

Kai sargybiniai sutraiškė iš abiejų Jėzaus pusių nukryžiuotųjų plėšikų kaulus, Gajus Kasijus nutarė apginti Dievo sūnaus kūną nuo išniekinimo. Sugriebęs Finėjo nukaltą ginklą iš šalia stovėjusios sargybos viršininko rankų, centurionas įsmeigė ietį nukryžiuotajam Jėzui tarp ketvirto ir penkto šonkaulių. Taip Romos kariai po mūšio tikrindavo žuvusiųjų kūnus, ar tarp jų neliko gyvųjų. Tačiau šiuo atveju iš Nukryžiuotojo žaizdos plūstelėjo „kraujas ir vanduo“, o Gajus stebuklingai išgijo nuo jį kamuojančios kataraktos.

 

Ietis užkariautojų rankose

 

Kiekvienais metais galingosios relikvijos šlovė vien tik augo, kaip ir augo norinčiųjų ją įsigyti skaičius, nes krikščionys tiki, kad Likimo ietis yra neįtikėtinos galios šaltinis. Valdytojas, į kurio rankas patenka ieties antgalis, įgyja galią valdyti visą žmoniją. Šio pasaulio galingieji, karaliai ir imperatoriai du tūkstančius metų tiki, kad ginklas, ant kurio sukrešėjo šventasis Jėzaus Kristaus kraujas, suteikia galimybę valdyti pasaulį. Dauguma iš jų, tariamai turėjusių Longino ietį, iš tiesų pagarsėjo kaip žinomi užkariautojai.

 

Legendos byloja, kad ieties savininkai buvo Romos kaizeriai Diokletianas ir Konstantinas (III-IV a.), energingasis vestgotų karalius Alarichas (Alareiks), hunų vadas Atila (Atle, IV a.), Romos imperijos triuškintojai, tokie kaip Odoakras (V a.), paslaptingieji ilgaplaukiai Merovingai, pats legendinis Europos suvienytojas ir valdytojas – frankų karalius Karlas Didysis (Charlemagne).

 

Skaičiuojama, kad nuo Karlo Didžiojo karūnavimo Romoje 800 metais iki to laiko, kol Šventąją Romos imperiją po Austerlico mūšio 1805 metais likvidavo Napoleonas, per tūkstantį metų Šventąją ietį valdė net 45 vakarų „romėnų“ (iš tiesų – vokiečių, o vėliau – frankų) imperatoriai.

 

Apie Longinos ietį svajojo Frydrichas Barbarosa (Friedrich I Barbarossa), Napoleonas (Napoleon Bonaparte), Adolfas Hitleris (Adolf Hitler) ir Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill). Pavyzdžiui, Napoleonas po pergalės Austerlice tučtuojau pareikalavo, kad jam būtų atgabentas garsusis talismanas. Jis nesiskyrė su juo iki pat karo su Rusija, o tuo metu iš jo ietį pavogė. Šios vagystės rezultatas žinomas visiems.

 

Entuziastas Hitleris

 

Tačiau pati svarbiausia Longino ieties valanda išmušė XX amžiuje. A.Hitleris, garsėjęs domėjimusi mistika ir astrologija, visuomet siekė užvaldyti stebuklingąją ietį. Istorikai liudija, kad dar jaunystėje jis valandomis stovėdavo Vienos menų istorijos muziejuje prieš vitriną, kurioje buvo demonstruojama relikvija. Kai Austrija tapo Trečiojo reicho dalimi, A.Hitleris Longino ietį paskelbė „imperijos turtu“. Pradėdamas Antrąjį pasaulinį karą jis šventai tikėjo, kad turėdamas šią relikviją sugebės užkariauti visą pasaulį.

 

Žlugus Trečiajam reichui A.Hitleris bandė paslėpti ietį. Išliko dokumentai, patvirtinantys, kad jis kartu su kitais lobiais liepė išsiųsti relikviją į Antarktidą povandeniniu laivu. Tačiau įvykdyti šio įsakymo fašistai nespėjo. Pagal vieną iš versijų Likimo ietį 1946 m. viename iš Niurnbergo šulinių surado amerikiečiai. Sužinojęs apie radinį čia tučtuojau atlėkė legendinis ir pats keisčiausias JAV generolas Džordžas Patonas (George Smith Patton, Jr.). Tikėjęs reinkarnacija ir magija, kelerius metus ieškojęs Šventojo gralio, jis puikiai žinojo, ką laiko savo rankose, nes jį lydėjusiems karininkams tiesiai šviesiai pasakė, kad žmonijai ateina sunkūs laikai.

 

Amerikiečiai neva sugrąžino garsiąją relikviją Vienai. Tačiau yra ir kitų versijų, pagal kurias spėjama, kad Longino ietis taip ir liko Amerikoje, o Vienai buvo sugrąžinta tik sumaniai padirbta jos kopija. Kaip yra iš tikrųjų, istorija nutyli. Pagal tai, kad JAV tiksliai užfiksavo laiką, kada jos tapo ieties savininkėmis – 1945 m. balandžio 30 d. 14 val. 10 min., – ir pagal tai, kaip dabar vyksta pasaulio įvykių scenarijus, galima spėti, kad šventąją relikviją Jungtinės Valstijos tebeturi iki šiol. O kas saugoma Vienos Hofsburge težino ponas Dievas.

 

Tiesą sakant, pastaruoju metu įvairiose pasaulio bažnyčiose yra kelios relikvijos, kurios laikomos Šventąja, arba Likimo, ietimi. Jos saugomos Vatikane, Vienoje, Krokuvoje (Lenkija) ir Ečmidziane (Armėnija).

 

Tačiau kaip yra iš tikrųjų ir kuri iš jų ne kopija, iki šiol lieka mįslė. Kaip tebėra mįslė ir pačios ieties likimas. Akivaizdu, kad kažkas yra ne taip, jei tų iečių yra kelios. Matyt, Šventosios ieties mitas buvo toks gyvas, kad egzistavo ir kitos panašios ietys, kurias vienijo bendra idėja.

 

Tolesnės paieškos

 

Todėl stebuklingosios ieties medžiotojai iki šiol naršo po pasaulį ieškodami šventosios relikvijos visuose kontinentuose. Šis faktas, kad jų yra kelios, jokiu būdu nesustabdo ir mokslininkų bei religijotyrininkų nuo tolesnių tikrosios relikvijos paieškų.

 

Pavyzdžiui, brito Roberto Fezerio (Robert Feather) 2003 m. pradžioje atlikta Vienoje saugomos ieties ekspertizė parodė, kad geležis, iš kurios pagamintas legendinis ginklas, kalta ne anksčiau kaip VII amžiuje. Vadinasi, tai tik kopija. Tačiau… Šios maždaug pusės metro ilgio relikvijos centre po auksine plėvele, dengiančia pusę ieties antgalio, yra daug senesnės geležies gabalėlis.

 

Tyrinėtojai įsitikinę, kad tai – Senovės Romos vinis. Galbūt toji pati, kuria buvo prikaltas Jėzus! Matyt, senovėje apie tai buvo žinoma, nes ta ieties vieta pažymėta mažyčiais variniais kryželiais. Ant ieties taip pat buvo užrašas – „Viešpaties ietis ir vinis“. O štai kitos ietys-relikvijos saugomos Vatikane ir Krokuvoje (Lenkija) yra tik vėlesnės Longino ieties kopijos.

 

Kelias veda į Armėniją

 

Kur vis dėlto yra tikroji Likimo ietis? Pastaruoju metu vis labiau linkstama prie versijos, kad ji yra Armėnijos dvasinėje šventovėje Ečmidziane ir tai neva yra patvirtinę Anglijos mokslininkai, nustatę relikvijos amžių. Tačiau ar taip yra iš tikrųjų, tiksliai nėra žinoma. Nors šį nedidelį patamsėjusį nuo laiko metalo gabalėlį armėnai vienuoliai saugo daug akyliau negu kariai atominę bombą.

 

Kiek tai realu? Bažnyčia tvirtina, kad patikėjęs Kristumi ant Golgotos kalno ir priėmęs krikštą, Longinas pats patraukė skelbti evangelijos į aplinkines pagoniškąsias šalis. Kaukazas ir Užkaukazė tais laikais buvo glaudžiai susiję su Jeruzale ir kitomis šio regiono šalimis. Galima manyti, kad aplankęs su pamokslais senosios Armėnijos žemes, pats ten atnešė savo ietį. Pagal Armėnų cerkvės legendas Šventąją ietį į Armėniją atgabeno apaštalas Fadėjus.

 

Kad ir kaip ten buvo, pirmasis Armėnijos katalikas šventasis Grigorijus Švietėjas (Grigor Lusavorich) iš Arsakidų karalių giminės Azato upės tarpeklyje netoli Jerevano pastatė Gegardo cerkvę, įkūrė vienuolyną ir perdavė saugoti Longino ietį. Beje, „gegard“ ir reiškia „ietis“. Nuo XIII a. vienuolių bendruomenė ir pastatų kompleksas vadinami Gegardavanku. Šventosios ieties vienuolyne ne vieną šimtmetį buvo saugoma ši relikvija. Garsus XII a. armėnų mokslininkas arkivyskupas Nersesas Lambronacis (Nerses Lambronskij) dažnai savo darbuose mini armėnų saugomą ietį ir aprašo visus garbinimus, kurie jai buvo skiriami.

 

XIII a. Likimo ietis buvo pervežta iš Gegardavanko ir dabar saugoma Armėnijos Ečmiadzino mieste. Norint ją pamatyti reikia gauti specialų Stačiatikių cerkvės leidimą. Žinoma, į klausimą, ar tai tikrai būtent ta ietis, kuria buvo perdurtas Jėzus, dar nėra galutinai atsakyta, tačiau yra netiesioginių jos galios įrodymų. Be to, naujausi Didžiosios Britanijos ekspertų tyrimai patvirtina, kad ji yra autentiška, jos parametrai atitinka Jėzaus žaizdą.

 

„Longino ietis saugoma armėnų žemėje nuo III amžiaus, – pasakoja vyskupas Ezrasas, Armėnų apaštalinės cerkvės vadovas.- Priminsiu, kad Armėnija – pirmoji valstybė pasaulyje, kurioje krikščionybė tapo valstybine religija dar 301 metais. Armėnų cerkvė suvokia savo misiją – saugoti didžiausią krikščionybės šventenybę ir per visus amžius buvo ištikima Kristui“.

 

Kūriniai

 

Longino ietis dabar dažnai kaip mistinis objektas vaizduojama filmuose (pvz., „Konstantinas“, „Indiana Džonsas ir Likimo ietis“), taip pat komiksuose (pvz., “Indiana Jones and the Spear of Destiny”, 1995 m.), kompiuteriniuose žaidimuose (pvz., “Wolfenstein 3D“) ir kt. Jai nebuvo abejinga pasaulinė klasika – garsioji Richardo Vagnerio (Richard Wagner) opera „Parsifalis“, Pablo Pikaso (Pablo Ruiz Picasso) paveikslas „Guernica“, kuriame kai kurie menotyrininkai įžvelgia ir ieties kontūrus, ir paslėptą A.Hitlerio veidą.

 

Turino drobulė

 

Moksliškai pagrįsta, kad Kristaus žaizda atsirado nuo ieties. Tai įrodo garsioji Turino drobulė – lininis audinys, į kurį buvo įsuktas Jėzaus kūnas po nukryžiavimo. Jo gelsvai baltame fone rudomis kraujo dėmėmis atsispaudė Gelbėtojo kūnas ir figūra su žaizdų pėdsakais.

 

Drobulę tyrę ekspertai kriminalistai nustatė, kad į ją įvyniotas žmogus turėjo 4,5 cm žaizdą tarp šonkaulių nuo ieties. Medikų teigimu, ginklas perskrodė pleurą, plautį ir įsmigo į širdį. Po žaizda ant audinio išryškėjo kraujo dėmė. Ji nutekėjo, kai nukryžiuotasis buvo vertikalioje padėtyje.

 

Pasak Sankt Peterburgo Ermitažo vyr. mokslinio bendradarbio profesoriaus Moriso Sapunovo, tokią žaizdą galėjo padaryti standartinė ietis su maždaug pusantro metro ilgio kotu. Tai apskaičiuota pagal Jėzaus kryžiaus dydį, Golgotos kalvos aukštį ir žaizdos vietą bei pobūdį. Kitų senovės ginklų žinovų nuomone, lemtingas smūgis negalėjo būti smogtas ilga ir sunkia Romos pėstininko ietimi – chasta arba raitelio ietimi – pilumu. Tokia žaizdą palieka „lonche“ tipo ietis, kuria naudojosi tuometinių karinių įgulų legionieriai. Kaip žinoma pagal evangeliją, kariai, vykdę bausmę ir nukryžiavę Kristų, buvo legionieriai.

 

Iečių variantai

 

Vatikano ietis saugoma Šv.Petro Bazilikoje Romoje. Čia ji pateko XVIII amžiuje iš Paryžiaus, kuriame buvo saugoma nuo Kryžiaus žygių laikų. Ji siejama su ietimi, kuri buvo saugoma Konstantinopolyje, prieš tai Jeruzalėje – mažiausiai nuo V amžiaus.

 

Armėnijos ietis – ietis, tiksliau šios ieties antgalis, nuo XIII a. saugoma Ečmiadzino šventyklos lobyne. Iki to laiko buvo slepiama Gegardavanke, kur pagal legendas ją atvežė apaštalas Fadėjus. Gegardavankas – pažodžiui verčiamas kaip Ieties vienuolynas.

 

Vienos ietis. Saugoma Vienos Hofburge – buvusių Austrijos imperatorių Habsburgų dinastijos rūmų lobyne. Jos istorija prasideda imperatoriaus Otono I (Otto I der Grosse, 912 – 973 m.) laikais. Pasižymi viduje įterptu metalu, laikomu viena iš vinių, kuria buvo nukryžiuotas Jėzus. Užkariavęs Vieną, pirmiausia Adolfas Hitleris išsivežė šią ietį į Niurnbergą Vokietijoje ir ji atgal buvo grąžinta tik po karo.

 

Krokuvos ietis. Manoma, kad romėnų-vokiečių imperatorius Otonas III padovanojo ją savo vasalui – Lenkijos karaliui Boleslovui Drąsiajam, kai jis ruošėsi kelionei į Šventąją žemę. Mums, lietuviams, turėtų būti įdomu ir tai, kad pagal vieną iš legendų būtent Šventąja ietimi lenkų riteris Dobko (Dobeslav) per Žalgirio mūšį 1410 m. nukovė Aukščiausiąjį teutonų magistrą brolį Ulrichą von Jungingeną (Ulrich von Jungingen).

 

Parengta pagal „Respublikos“ priedą „Pastogė“


wpDiscuz