Siaubūnai iš svetimų pasaulių

2006 metais buvo išspausdinti Madagaskare surengtos ekspedicijos, kuri truko maždaug metus ir buvo skirta paslaptingų ir seniai išnykusių paukščių epiornių paieškoms, duomenys.

Šie išnykusiais laikyti bėgiojantys sparnuočiai artimi moa, kadaise gyvenusiems Naujojoje Zelandijoje. Paukščio ūgis viršijo tris metrus, kojos masyvios, su trimis pirštais, krūtinė plati ir plokščia. Ilgai buvo tikima, kad žmonės šiuos paukščius išnaikino XVII-XVIII a.

Įstabus radinys

Tačiau entuziastų ekspedicijos į sunkiai prieinamus priekalnių rajonus pranoko pačias drąsiausias paleontologų spėliones.

Jie rado ne tik dar visai naujų epiornių lizdų, bet ir pačių paukščių. Mokslininkų grupė buvo šokiruota, kai kartą per poilsio valandėlę prietemoje išvydo išdidžiai žingsniuojančių milžinų siluetus. Reginys buvo toks fantastiškas, kad tą akimirką niekas net nespėjo nufilmuoti šio fenomeno.

Beje, paryčiui grupė vėl susidūrė su epiorniais, kurie, kaip paaiškėjo, dažniausiai gyvena būriais, o į juos greičiausiai buriasi tuomet, kai paukščiukai išsirita iš kiaušinių ir atsistoja ant kojų. Beje, toks “mažylis” kone dvigubai didesnis už nupenėtą kalakutą.

Šio rariteto tyrinėjimai – dar priešaky, bet jau galima teigti, kad paukščių ūgis pasikeitė: mokslininkams nepavyko aptikti nė vieno 3 metrus siekiančio egzemplioriaus, – vidutiniškai jie tik šiek tiek aukštesni nei dviejų metrų. Be to, paukščiai, kadaise priversti pakeisti teritoriją ir pasitraukę iš beribių savanų, perėjo prie sėslesnio gyvenimo būdo. Dabar jie mėgsta įsikurti nuo Madagaskaro srūvančių ledinių upių pakrantėse.

Paukštis dramblys

Garsusis italas keliautojas Markas Polas rašė: “Salos gyventojai praneša, kad tam tikru metų laiku iš pietų parskrenda nuostabūs paukščiai, panašūs į erelius, tik kur kas didesni.”

Šis gyvūnas, dar vadinamas paukščiu drambliu, viduramžiais arabų folklore buvo vaizduojamas kaip milžiniškas (dažniausiai baltas) paukštis, didumo sulig sala, galintis savo naguose nusinešti ir suryti dramblius ar pikčiurnas raganosius. Artimuosiuose Rytuose jų arealu buvo laikoma Kinija, taip pat Madagaskaras ir artimiausios salos.

Pirmą kartą paukštis paminėtas X a. “Indijos stebukluose”. Garsus uzbekų mokslininkas Al Birunis, neįvardydamas milžiniško paukščio, skeptiškai praneša, kad jis buvo pastebėtas Kinijos pasienyje.

Didysis keliautojas ibn Batuta rašo, kad pakeliui į Kiniją jam teko savo akimis matyti, kaip nuo jūros paviršiaus purptelėjo kalnas – tiksliau, milžiniškas paukštis. Na o patį įspūdingiausią aprašymą galima rasti “Tūkstantyje ir vienoje naktyje”: per penktąją Sindbado kelionę paukštis, keršydamas už sudaužytą kiaušinį, suniokoja visą laivą.

Pasak M.Polo, Kinijos juanių dinastijos įkūrėjas chanas Chubilajus, Čingischano anūkas, į Indijos vandenyno vakarinę dalį pasiuntė žmonių rinkti žinių apie stebuklingą paukštį, jo elgesį, ir šie jam dovanų parvežė plunksną.

Kaip ir daugelis XV-XVI a. europiečių, Ferdinando Magelano bendrakeleiviai buvo susižavėję M.Polo pasakojimais ir, atvykę į Javą, iš vietos gyventojų rinko žinias apie milžinišką paukštį, kuris neva medžioja buivolus. Plečiantis europiečių geografinėms žinioms, XVII a. imta rimtai abejoti paukščių dramblių egzistavimu.

Tačiau dar senovės legendos pasakoja apie plėšrius sparnuočius, siaubiančius senovės graikų miestus. Kalbama apie harpijas, kurios puldinėdavo žmones ir gyvūnus, plėšydavo juos savo variniais snapais ir nagais. Šias pabaisas sunaikino Heraklis, galingasis Dzeuso sūnus.

Prabėgo ne vienas šimtmetis nuo tada, kai žmonės Elados slėniuose kūrė epus apie Heraklio žygdarbius, tad galima įsivaizduoti paleontologų nuostabą aptikus suakmenėjusias plėšrių paukščių kaukoles, kurios svoriu ir dydžiu prilygo arklių kaukolėms!

Tačiau šios fosilinės harpijos gyveno ne Graikijoje, o Šiaurės Amerikoje, ir ne prieš 2500, o prieš 50 mln. metų. Paleontologai jas vadina gastorniais. Šio paukščio sparnai buvo neišsivystę, jis nemokėjo skraidyti, bet lakstydavo labai žvitriai.

Pabaisos iš kitų pasaulių

Ezoterikai teigia, kad visata susideda iš septynių įvairių erdvių arba atskirų pasaulių. Mūsų Žemė – tik viena jų, ji pažymėta 3 numeriu. Ji – tarpinė grandis tarp keturių aukštesniųjų ir dviejų žemesniųjų pasaulių.

Šią priešpriešą atspindi amžina Šviesos ir Tamsos, Dievo ir Šėtono, Gėrio ir Blogio kova, apskritai mūsų pasaulio dvylypumas – dešinė ir kairė, vyras ir moteris, ir t. t. Čia daug kas neaišku. Kol kas tik galima pasakyti, kad greičiausiai atsidūrėme ne toje vietoje ir ne tuo laiku, mus drasko priešingos jėgos, o mes esame vidury tarp jų.

Todėl ir blaškomės nuo Šviesos prie Tamsos, nuo Gėrio prie Blogio. Prisigalvoję aibę teorijų apie nuostabią ateitį, niekaip negalime jų įgyvendinti. Mes – dviejų jėgų kovos veidrodis. Ir tai aiškiai atsispindi mūsų istorijoje ir kultūroje.

Smarkiau spūstelėjus Tamsiosioms jėgoms, viskas aplink prisipildo blogio ir purvo, o kai viršų ima Šviesiosios jėgos – lengviau atsikvepiame. Tik realiame gyvenime viskas atrodo abstrakčiau, ribos ne tokios ryškios. Tą vaizdą dar reikia suprasti ir apmąstyti.

Kur ieškoti įrodymų, kad žemesnieji pasauliai egzistuoja? Kaip jie reiškiasi? Žinoma, amžina Tamsiųjų ir Šviesiųjų jėgų kova. Apie tai prirašyta be galo daug, bet tai nereiškia, kad žmogus nors per žingsnį priartėjo prie tiesos. O kas tie žemesniųjų pasaulių “agentai” mūsų nuodėmingoje Žemėje? Jų, pasirodo, esama gana daug.

Paslaptingos būtybės

Antai Šiaurės Amerikoje, netoli JAV ir Kanados sienos, ėmė rodytis paslaptingos būtybės, panašios į milžiniškus žmogaus pavidalo driežus. Pirmasis su jomis susidūrė Krisas Devisas, važiavęs tuščiu plentu per pelkėtą vietovę netoli Bišopsvilio. Apie antrą valandą dienos sustojęs pakeisti padangos, jis išgirdo kažką šlepsint per vandenį. Atsigręžęs vaikinukas išvydo keistą būtybę, kažkuo primenančią sniego žmogų, tik apaugusią ne tankiais šeriais, o žaliais žvynais. Išsigandęs Krisas pasislėpė automobilyje, ir, kaip paaiškėjo, ne be reikalo. Baidyklė bandė įkąsti mašinai, o paskui užsiropštė ant stogo ir kelias minutes ten trypčiojo, braižydama nagais dažus. Galiausiai ji vėl dingo pelkėje.

Po kelių dienų tokios pat nagų ir dantų žymės buvo aptiktos ant dar vienos mašinos, naktį sustojusios netoli minėtos pelkėtos vietovės. Po savaitės ant vietos šerifo stalo jau gulėjo šūsnis pranešimų apie paslaptingos būtybės “chuliganiškus išpuolius”. Remiantis liudininkų parodymais, ji buvo maždaug 2 metrų, žvynuota, su nedidele skiautere ant galvos, o kojos ir rankos – panašios į beždžionės, su keturiais pirštais.

Į vietą kartu su policininkais atvykusi kriptozoologų grupė išnaršė visą pelkę, bet į driežą panašaus žmogaus pamatyti jiems nepavyko, nors pėdsakus – keturpirščių kojų atspaudus ir pustrečio metro aukštyje nulaužytus jaunų medžių kamienus užfiksavo. Mokslininkai vengia spėlioti, iš kur atsirado toji paslaptinga būtybė, bet kadangi anksčiau jos niekas nebuvo sutikęs, tai negali būti reliktinė būtybė, kaip kad sniego žmogus, išlikęs iki mūsų dienų.

Pietų Amerikoje monstrai užfiksuoti ir Brazilijoje, Matu Grosu plynaukštėje. Vienu metu kažkas pradėjo galabyti karves, ir labai žiauriai: į gabalus suplėšyti jų kūnai liudijo apie neregėtą jėgą. Paslaptingasis žudikas galvos neliesdavo, bet liežuvį būtinai išraudavo.

Didžiulių nuostolių patyrę gyventojai kreipėsi į policiją, ir pagaliau pavyko aptikti milžiniškas į žmogų panašias, bet siaubingos išvaizdos būtybes. Ir šįkart jos buvo žvynuotos, todėl vietos indėnai pabaisas praminė šarvuočiais. Kartą indėnai užklupo tankiuose krūmokšniuose snaudžiantį monstrą ir ilgai jį apžiūrinėjo, kol šis galiausiai pabudo. Nieko nelaukdamas siaubūnas iššiepė nasrus, atidengdamas baisius dantis, ir grasinamai sustūgo, priversdamas narsuolius bėgti kiek įkabina kojos.

Akistata su keistomis būtybėmis

Pasak agentūros “United Press”, Kanados Ontarijo provincijoje žmonės matė į driežą panašią baidyklę, naktimis besibastančią gatvėmis. Iš aprašymo matyti, kad ji turėjo žalsvai rusvą kūną ir žvynuotą uodegą. Sprendžiant iš paliktų pėdsakų, gyvūnas turėjo keturias letenas su trimis pirštais. Liudininkai pasakojo ir apie rusvą gyvį su aštriais pelekais per visą nugarą, kuris žmonėms priartėjus visad slėpdavosi ežere.

Centrinės Afrikos tankmėse pastebėta dar viena keista būtybė, – tamsiai ruda, kone dramblio dydžio, ilgu lanksčiu kaklu, keturiomis storomis kojomis ir galinga uodega, beveik kaip krokodilo.

Naujosios Gvinėjos pakrantės salose pasirodė neregėtų milžiniškų paukščių, kuriuos vietos gyventojai pakrikštijo “skraidančiais demonais”. Dar keistesnį susitikimą aprašė žinomas Amerikos biologas Aivenas Sandersonas, kurio autoritetas toks didelis, jog nėra pagrindo juo netikėti:

“Tiesiai į mane skrido kažkokia keista būtybė. Milžiniški plėviniai sparnai švilpdami skrodė orą, burna buvo pravira, tarsi iškreipta pikdžiugiškos šypsenos, viduje buvo matyti aštrių dantų puslankis. Pterodaktilis! Didžiulis sparnuotasis driežas, turėjęs išnykti dar priešistoriniais laikais! Temstant ši chimera dar sykį praskrido virš upės, tik jau priešinga kryptimi”.

Rusas Tolimųjų Rytų tyrinėtojas V.Arsenjevas taip pat aprašo susitikimą su neregėta sparnuota būtybe: “Šuo pėdino įkandin manęs. Kai ant tako išvydau pėdsaką, labai panašų į žmogaus, kalė pasišiaušė ir suurzgė, o kažkas galvotrūkčiais nurūko per krūmus. Išgirdau plakant sparnais, o netrukus kažkas didelio ir tamsaus išniro iš rūko ir nusklendė virš upės.”

XIX a. ir Anglijoje, ir kitose Europos šalyse žmonės yra matę skraidant drakonus. Kriptozoologų knygose galima rasti net žemėlapių su pažymėtomis vietomis, kur ir šiandien neva galima išvysti dinozaurų ir į juos labai panašių būtybių. Tokių vietų begalė, išskyrus nebent Arktį ir Antarktį, nors ir ten pasitaiko įvairių monstrų.

Dinozaurai grįžta iš… Pragaro!

Atidžiau išanalizavus gausius paslaptingų būtybių aprašymus, išryškėja įdomus dalykas: visi jie turi morfologinių požymių, būdingų dinozaurams, gausiausiai prešistorinių roplių rūšiai. Bet šie gyvūnai išmirė prieš 65 mln. metų visuose žemynuose.

Bandydami paaiškinti jų gentainių pasirodymą mūsų dienomis, zoologai bando teigti, kad sunkiai prieinamuose Žemės rutulio kampeliuose galėjo išlikti viena kita nedidelė šių prešistorinių roplių populiacija. Tačiau tai nesąmonė. Pirma, negali būti, kad žmonės tiek laiko nebūtų pastebėję tokių milžinų. Bet ir tai dar ne viskas.

Neginčijamas biologijos dėsnis skelbia: jei kurios nors gyvų būtybių rūšies individų yra ribotas skaičius, ji pasmerkta išnykti. Taip yra todėl, kad mažos izoliuotos populiacijos nariai kaupia pražūtingas patologines genų mutacijas.

Šį paradoksą ezoterikai aiškina taip: laike ir erdvėje egzistuoja tam tikri tuneliai, leidžiantys judėti iš vienos dimensijos į kitą. Taigi tiems gretimus pasaulius jungiantiems portalams atsivėrus, gravitacinis “skersvėjis” ima ir užpučia kokį neprašytą svečią…

Parengta pagal dienraštį “Vakaro žinios”