Sąmokslas prieš Jėzų

Sąmokslas prieš Jėzų tai Krikščionybės kilmė! Pradedu temą trumpu įvadu nežinantiems (ir tiems, kurie tariasi žiną), kaip ir kada atsirado krikščionybė.

Pasakosiu paprastais žodžiais, kad išvengti teologinių išvedžiojimų, kuriuos formuoja apie save Krikščionybė.

Viskas prasidėjo tada, kai Jonas Krikštytojas pradėjo nuodėmių atleidimo krikštą Jordano upelyje. Pagrindinė sąlyga priimti Jono Krikštytojo krikštą, buvo sąžiningas savo prasižengimų (nuodėmių) pripažinimas ir atsisakymas. Už tai, kad Jonas Krikštytojas net karaliams kalbėjo tiesą, buvo simtas i kiek vėliau nužudytas.

Kai Jonas buvo suimtas, pradėjo savo veikimą Jėzus. Jėzus visais savo pamokymais ir visu savo veikimu teigė štai ką: ne žmogus yra įstatymo vergas, bet įstatymas skirtas tarnauti žmogui. Bet ir šiandien, žmogus lieka visokių įstatymų vergu.

Suprantama tiems, kurie anais laikais siekė formaliai vadovautis įstatymu, tokie Jėzaus pamokymai labai nepatiko. Nes tokie pamokymai apribojo tų veikėjų savivalės, „paremtos“ formaliu įstatymu, galimybes. Po ilgesnio tyčiojimosi iš Jėzaus pamokymų, tie „įstatymo tarnai“ ypač faraziejai, net nesivadovaudami savo įstatymu, padarė viską, kad Jėzus būtų nužudytas. Taip rašo Evangelija…

Faraziejai, tai to meto galinga sekta. Vienas tų faraziejų, brutalus ir karingas Saulus, ir po Jėzaus nužudymo neapsiramino. Jis persekiojo visus Jėzaus pasekėjus be atodairos ir žudė juos. Bet pakeliui į Damaską jis kažkaip persigalvojo ir pasiskelbė „šventuoju“. Tariamai jam pasirodė Jėzus ir liepė skelbti Jėzaus mokymą… Kiek vėliau jis persikrikštijo Pauliumi. Persikrikštijo greičiausiai todėl, kad tie, kas Saulių gerai pažinojo, nesuprastų per „gandų radiją“ sužinoję apie naują „pranašą“, kad tai tas pats Saulius, kuris dalyvavo Jėzaus pasekėjus žudynėse. O prieš mirtį Romoje, Paulus jau teigė, kad jis yra vos ne vienintelis, kuris skelbia Jėzaus mokymą nuo „Jaruzalės iki pasaulio pakraščių“. Keistoka Pauliaus istorija, nes Jaruzalėje jis gaudė Jėzaus pasekėjus, o ne Jėzaus Mokymą skelbė. Taip rašo Naujasis Testamentas…

Tuo metu Petro jau kaip ir nebūta, nors Jėzus pats pažadėjo, kad Jėzus pasekėjus suburs Petras…

O maždaug nuo 41-jų mūsų eros metų, daugybę savo pasekėjų Paulius „perkrikštijo“ krikščionimis. Krikščionimis tais laikai vadinosi kokie tai balamutai, kurie sekė kokį tai Krestų. Todėl laiudis ir Pauliaus pasekėjus pravardžiavo „tokie kaip krikščionys“. Nes visur, kur tik Paulius pasirodydavo, kildavo jovalas ir sąmyšiai, kaip Paulus pats rašo savo laiškuose.

Papasakosiu nuo pradžios, kodėl Krikščionybė yra tikra anomalija.

Rašom 31-mus m.e. metus.

Dabartinėje Evangelijoje pagal Luką randame labai išmintinga Petro ir jo palydovų pateiktą įvykių datavimą, kada tas viskas prasidėjo. Tai drausmingai perrašė Lukas iš Morkaus Evangelijos:

Citata iš: Lukas 3,1-2
Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui – Abilėnės tetrarchu, prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje.

Taip sužinome, kad Jonas Krikštytojas pradėjo veikti apie 28-tus m.e. metus. Iš Evangelijos teksto galima numanyti, kad Jėzu aktyviai veikė apie trejetą metų kol buvo nužudytas apie 30-31-mus m.e. metus. Tas Saulius, faraziejus iš faraziejų, kaip jis save vadina, greičiausia lakstė paskui Jėzų ir tyčiojosi iš Jėzaus mokymo, kaip ir kiti faraziejai, dar prieš Jėzaus nužudymą. Ir galima nutuokti, kad tyčiojosi ir iš nukryžiuotojo, kaip jis pats sako (Apd. 29,9-11).

Vos sekančiais metais

To negana, apie 32 m.e.m. Saulius, jei pats ne inicijavo tai mažiausiai sudalyvavo Jėzaus pasekėjo Stepono nužudyme. Šitaip vargo Saulius su Jėzaus pasekėjais maždaug iki 35-tųjų m.e. metų.

Rašome 35-tus m.e. metus

Matyt nebeturėdamas ką gaudyti Jaruzalės apylinkėse, ir iš aukštųjų kunigų iškaulijęs įgaliojimus, dabar Saulis varosi į Damaską. Pakeliu buvo ne labai užimtas ir tikriausiai raitodams ant asilo, turėjo daug laiko pagalvoti, kaip galutinai susidoroti su tais Jėzaus pasekėjais. (Apd. 9.1-9). Ar jam prisiminė Gamalielio pamokymai (Apd. 22,3), ar jis jau girdėjo pasakėlę apie sukčių, kurį sutramdė Petras (Eusebius, HE II 14), bet čia, pakeliui į Damaską Saulius staiga pasiskelbė šventuoju. Vėliau jis pasiskelbė ir apaštalu, lyg būtų Jėzaus pašauktas mokinys. Bet kol kas, Saulius pradėjo aiškinti, kad Jėzus visgi yra Mesijas. Kokios tai Evangelijos ar kokio Kristaus tuo laikotarpiu, Saulius net neužsimina. Suprantama, kad Evangelijos gal tada dar ir nebuvo arba Saulius apie Evangeliją tiesiog dar nieko nežino.

Rašome 39-tus m.e. metus

Po trijų metų „mesijavimo“ palei Damaską, Saulius susirūpino, kad gal reikia paklausti ir tų, kurie buvo tikri Jėzaus mokiniai, ką jie ten porina (Gal. 1,18). Nusivarė vėl į Jeruzalę, bet visi bėgo nuo jo kaip pamišę. Tiek baimės buvo Saulius visiems įvaręs, kad niekas su juo net kalbėtis nebenorėjo.

Bet ne, nebūtų Saulius, jei savo nepasiektų. Susirado Barnabą, ir išaiškino vaikinui, koks jis dabar šventas. Tas „stebuklo“ pritrenktas nusitempė Saulių pas Petrą. O Sauliu tik to ir tereikėjo. Klasikinis karjeros darymas įgyjant svarbius veikėjus savo veklos užnugariui, davė vaisų…

Užsitikrinęs Petro paramą, Saulius Jeruzalėje puolė mokyti graikus kaip reikia gyventi. Visiškai suprantama, nes koks žydas tuo metu Jeruzalėje, dar karštai prisimnantis nukryžiavimą, būtų patikėję, kad Saulius, tas faraziejų fanatikas, skelbia Jėzaus mokymą? Tad, kad pasirodytų koks jis nuoširdus ir geras, Saulius pamokslavimo helenistams. Bet ar graikų kantrybė baigėsi, ar Petras nusprendė atsikratyti jovalo kėlėju, sunku pasakyti. Ta intncija buvo paskelbta, kad Helenistai nori jį nužudyti, ir labai greitai Saulius atsidūrė Tarse. (Apd. 9,28-30)

Sunku pasakyti, kas geriau sulošė tą „taikos sudarymo“ partiją ar Saulius, ar Petras. Bet Lukas vienareikšmiškai sako, kad būtent taip isivyravo ramybė Jeruzalėje. Lyg iki šiol, tas Saulius būtų buvęs vienintelis Jėzaus pasekėjų persekiotojas. Lukas rašo: „Tuo tarpu Bažnyčia visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje džiaugėsi ramybe. Ji tvarkėsi ir veikė su Viešpaties baime ir vis augo, Šventosios Dvasios globojama.“ (Apd. 9,31) Kokius gi ir kieno įgaliojimus turėjo turėti Saulius (jei jis buvo ne vienintelis Jėzaus paskėjų persekiotojas), kad vien savo pasirodymu Jeruzalėje, taip greitai nuramino visus žydus, Jėzaus priešininkus? Į šitą kalusimą galėtų atsakyti tik reinkarnuoti aukštieji kunigai arba cezarijai…

Rašome 40-tus m.e.m.

Išblaškytieji persekiojimo, kilusio dėl Stepono nužudymo nukeliavo net iki Antiochijos, kur subūrė ne mažą bendruomenę. Todėl Jaruzalės bendruomenė pasiuntė ten Barnabą. Lukas sako, kad Barnabas „buvo geras vyras, kupinas Šventosios Dvasios ir tikėjimo“ (Apd. 11,24) Apie Paulių ar Saulių, Lukas niekada taip nesakė! Kad Tarsas netoli nuo Antiochijos, Barnabas nuraitojo aplankyti savo globotinį Saulių ir parsivedė jį į Antiochiją, kur ištisus metus jie kartu darbavosi. Tiesa visai be reikalo, nes neilgai trukus, Saulius pasiuntė savo pagalbininką Barnabą kuo toliau, ir taip liko vieninteliu Evangelijos skelbėju pagonių tarpe.

Krikščionybės gimtadienis yra 41-ji m.e.m.

Va čia, Antiochijoje ir prasidėjo tikri stebuklai. Antiochijoje Saulius surenka pirmą duoklę Jeruzalei. Matyt mokestį už per Barnabą gautą Evangeliją. Kaip tik Antiochijoje Saulius pradeda skelbti Evangeliją ir daug netrukus, Evangelijos skelbimą įvardina savo gyvenimo prasme. Aiškiai Barnabas atsinešė Evangeliją kuri pateko į Pauliaus rankas. Nors tais laikai ne taip paprasta buvo surašyti kokios knygos kopiją, o dar tokios šventenybės, kaip Nazariečių pamatai.

Dabar Saulius, čia Antiochijoje, perkrikštyja savo pasekėjus krikščionimis ir taip pirmą kartą, bet viseims laukams, įvedė suskaldymą į Jėzaus pasekėjų gretas! Nuo to momento visi krikščionys iki pat šiol iš kailio neriasi, kad įrodytų, jog jie yra gersni už kitus Krikščionis. Lyg kokio velnio apsėsti… Nors prieš tai, visi Jėzaus pasekėjai vadino save ramiai ir tvarkingai Nazariečiais, mokiniais ar broliais.

Būtent šitas susiskaldymas ir yra Krikščionybės pradžia!

O liaudis vadino „Chrestianais“ triukšmadario Chrestaus pasekėjus. Tas balamutas aiškiai buvo labai populiarus. Toksai antikos istorikas Gaius Suetonius Trankuillus, gimęs apie 70-tus m.e.m., rašo savo darbe „Klaudijaus Pagarbinimas“ (Vita Claudii), jog Klaudijui tas Chrestus taip isipyko, kad net su visa savo chebra buvo išvarytas iš Romos, su visais jį sekusiais žydais.

Kai Saulius perkrikštijo savo chebrą „Chrestianais“, susidarė keista situacija, kuri tiesiog reikalavo, kad kaip ten bebūtų, tą Chrestų (tą balamutą) reikėjo būtinai padaryti šventuoju. Ir Saulius nebūtų Saulius, jei tokią menką „problemą“ neišspręstų savo naudai… Taip atsirado ne vien Krikščionybė, bet ir Kristaus garbinimas. Kur Kristus jokiu būdu neatspindi Mesijo sąvokos, kurią Paulis tam Chrestui prirašė. Taip Jėzui, kuris yra Mesijas, buvo priklijuota Kristaus pravardė.

Galima manyti, kad mano požiūris apie Krikščionybės kilmę, kaip pradiniame šios temos pasisakyme, yra nepakankamai pargrįstas, nors ir remiasi Naujuoju Testamentu. Bet Jono laiškai, aiškiai ir tiesiogiai kalba apie krikščionių keliamus pavojus. Suprantama, tokie agresyvūs Krikščionįs, kaip Irinėjus (apie 170 m.e. metus), turėjo interesą ir galimybę, Jono laiškus sufalsifikuoti. Iš tokio falsifikavimo net legenda kilo, apie tariamą „Antikristą“, kuris tariamai „ateis laikų pabaigoje“. Žodžiu, Jono laiškai buvo begėdiškai falsifikuoti!

Neabejotina, kad 1. Jono laiškas parašytas to paties žmogaus, kuris parašė ir Evangeliją pagal Joną. Ir visiškai aišku, kad Jonas, Jėzaus mokinys ir pasekėjas, kaip ir pats Jėzus, niekada ir niekur nepavartojo žodio „Kristus“, kuris fantazuotojų manymu, turėtų reikšti „pateptasis“. Ir „pateptasis“, pateptajam nelygus. Vien sąvoka „pateptasis“, kuri priskiriama graikiškam žodžiui Kristus (Krestus), negali išreikšti lauktojo gelbėtojo, „Mesijo“ prasmės.

Ir pagaliau, graikai tiesiog negalėjo turėti anlaogijos žodžiui „Mesija“, nes tuo metu, kai reiškėsi Paulius, graikai nieko neišmanė apie judėjiškąjį Mesijo laukimą. Tai kaip galėjo atsirasti terminas sąvokai, kuri dar tada graikams neturėjo jokios prasmės… Trumpai paaiškinus, žydiškasis „Mesias“ reiškia Dievo pateptąjį valdovą.

Konkretus pavyzdys iš Evangelijos pagal Joną:

Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį – Kristų“)

Kam reikėtų aiškinti kas yra Mesijas, jei Jono Evangelija nebuvo verčiama į graikų kalbą ir pritaikoma graikams, kurie jokio suvokimo neturėjo, kas galėtų būti žydų Mesijas… Ši situacija pasitarnavo Pauliui, nukreipiant savo pasekėjus garbinti kokį tai „Krestų“ ir tuo atmesti Jėzaus mokymą!

Todėl yra viai aišku, kad ir Jonas kalba apie krikščionis, o ne apie kokį tai „Antikristą“, kaip teikgia krikščionys…

Citata iš 1. Jono laiško, 2,18-19
Vaikeliai, atėjo valanda paskutinė. Kaip esate girdėję, jog ateis Antikristas, tai dabar pasirodė daug antikristų. Iš to mes sprendžiame, jog atėjo valanda paskutinė. Jie yra išėję iš mūsų, tačiau nebuvo mūsiškiai. Jeigu jie būtų buvę mūsiškiai, jie būtų likę su mumis. Bet turėjo paaiškėti, jog ne visi yra mūsiškiai.

Kaip matome, senokai yra aišku, kad krikščionybė yra grynas sąmokslas prieš Jėzaus mokymą!

Teorijos autorius: Nežinukas