Paukščiai irgi ryžtasi savižudybei?

JAV pakrantės rajonų gyventojai šokiruoti. Jie tikrovėje išvydo tai, apie ką Alfredas Hitchcockas papasakojo savo kultiniuose “Paukščiuose”.

Sparnuočiai, regis, kuoktelėjo. Jie vienas po kito tiško į langus, elektros perdavimo linijas, atakavo praeivius.

Daugybė negyvų paukštelių tysojo gatvėse… Toks vaizdelis kartojasi jei ne kasmet, tai bent jau kas keleri metai, ir ne tik JAV, bet ir kituose pasaulio kampeliuose.

Antai šiemet Rygos gatvėse pastebėta stambių žuvėdrų ir albatrosų jauniklių, kurie puldinėjo po automobilių ratais, ant jų stiklų, visiškai nejausdami pavojaus. Narvoje jie įvarė siaubo vienos mokyklos mokiniams ir mokytojams, kai ištisais būriais įsibėgėję plodavosi į pastato sienas ir langus, o paskui negyvi krisdavo žemėn. “Iš pradžių manėme, kad vaikai išdykauja, bet išėjusi laukan pamačiau, jog paukščiai elgiasi lyg išprotėję”, – pasakojo viena mokytoja.

Tokį pat reiškinį kasmet stebi Indijos Džatingos kaimo gyventojai: daugiau kaip 40 rūšių migruojančių paukščių masiškai žudosi netoliese esančiame slėnyje, kuris taip ir vadinasi – Krintančių paukščių slėnis.

Gamtos mįslė

Mokslininkams toks paukščių elgesys – didžiulė mįslė. Nei ornitologai, nei ekologai ilgai negalėjo suvokti, kas verčia sparnuočius savo noru atsisveikinti su gyvenimu.

Viena iš paplitusių versijų skelbia: pagrindinius paukščių orientyrus išderina pasislinkę Žemės magnetiniai poliai. Juk iš esmės pagal juos sparnuočiai ir orientuojasi skrisdami žiemoti į šiltuosius kraštus ir grįždami atgalios. Tiesa, įrodyti šito kol kas niekam nepavyko.

Kai kurie ornitologai linkę manyti, kad tokios masiškos savižudybės – atsitiktinumas. Pavyzdžiui, šiltą rudenį daugelis neskuba skristi į šiltuosius kraštus, jiems gera ir tėvynėje – jauku, gausu maisto. Bet netikėtai spustelėjus šaltukui prasideda masinė migracija. Skubant ir įvyksta visokių netikėtumų. Paukščiai skuba, panikuoja, pasiduoda masinei psichozei. Ornitologai irgi tvirtina, kad paukščių neaplenkia nei isterijos, nei psichozės. Kiekvienas jų turi savo charakterį, kaip ir bet kuris kitas gyvūnas – paukščiai gali būti pikti, flegmatiški, nepakenčiami. Bet masinės psichozės, juolab savižudybės – tikrai keistas reiškinys.

Mirties grandinė

Ištyrus ekologinę padėtį JAV pakrantės vandenyse, atsirado nauja versija. Kalifornijos universiteto jūrų tyrimų instituto profesorius Rafaelis Kudela atkreipė dėmesį į dumblius Pseudo nitzschia australis, kurie tam tikromis sąlygomis išskiria pavojingą rūgštį – amnezinius kiaukutinius nuodus. Amerikietis prisiminė, kad A.Hitchcocko filme figūravo jūriniai paukščiai. Tai leido jam iškelti prielaidą, kad nuodai, patekę į paukščių organizmą, kaip tik ir verčia juos elgtis neadekvačiai. Ar tai realu? Pasirodo, dar ir kaip.

Arkties ir Antarkties mokslinio tyrimo instituto ornitologai irgi neabejoja, kad toksinai į paukščių organizmą gali patekti su maistu: dumbliais minta smulkūs vėžiagyviai, juos vėliau suryja moliuskai ir krevetės, o tie savo ruožtu tampa paukščių grobiu. Bet įdomiausia, kad patys vėžiukai nuo tų nuodų nekenčia, – jie tik kaupia juos organizme. Savo juodą darbą nuodai pradeda tik tuomet, kai jūrų gyvūnai ar paukščiai suėda bestuburius.

Beje, tai ne paprasti nuodai, tai paralyžiuojantys toksinai, kurie pirmiausia suardo nervų sistemą. Tarp jų, kaip ir daugumos nuodų, egzistuoja vadinamasis ryšys “dozė-efektas”. Mažos dozės sukelia silpną patologiją, pavyzdžiui, pakinta elgesys, trumpam dingsta atmintis, o gavus didesnę dozę pastebimi rimtesni pokyčiai ir jie nebeišnyksta. Po kritinės dozės ištinka mirtis. Intoksikacijos padariniai, pasak specialistų, panašūs į tuos, kuriuos nusako paukščių beprotybės liudininkai. Tarp jų – ir elgesio bei orientavimosi erdvėje sutrikimai.

Jūros vandenyje atsiradę toksinai, iš visko sprendžiant, pavojingi ne tik paukščiams. Antai 1987 m. Kanadoje užregistruotos kelios neįprastos žmonių mirtys. Policininkai padarė išvadą, kad dėl visko kalti kažkokie nuodai. Paaiškėjo, kad išvakarėse šie žmonės valgė jūros produktų, bet tuomet niekam į galvą neatėjo susieti šių mirčių su dumbliais. Visa kaltė buvo suversta nesąžiningiems žvejams, aprūpinantiems restoranus ir parduotuves krevetėmis ir moliuskais. Pareigūnai iš dalies buvo teisūs – jūros gėrybėse išties būta nuodų. Bet vargu ar žvejai taip elgėsi sąmoningai. Greičiausiai dėl kokios nors nežinomos priežasties dumbliai tapo itin nuodingi.

Bet kodėl tokioms tragedijoms būdingas neprognozuojamas periodiškumas? Juk jūrų produktais reguliariai minta daugybė žmonių, o jūriniai paukščiai, be moliuskų ir vėžiukų, tiesą sakant, beveik nieko daugiau ir nevalgo. Nuodingi dumbliai – palyginti retas reiškinys. Pasak mokslininkų, tik pavienių dumblių ląstelėse nuolatos kaupiasi nuodai.

Be to, jūrose ir vandenynuose esantis fitoplanktonas tik tam tikromis aplinkybėmis tampa nuodingas, kaip ir minėtieji Pseudo nitzschia. Tačiau iki šiol mokslininkai nežinojo, kas turi įvykti, kad dumbliai išskirtų nuodus.

Greičiausiai šią paslaptį ir įminė R.Kudela. Tyrinėdamas vandens sudėtį Monterėjaus ir San Francisko įlankose kaip tik tuomet, kai išryškėjo nuodingosios dumblių savybės, jis aptiko didelę karbamido, t.y. paprasčiausio šlapalo, koncentraciją. Atlikęs laboratorinius tyrimus jis kartu su kolegomis išaiškino, kad būtent dėl užteršto vandens fitoplanktonas tampa nuodingas. Į mėgintuvėlį su užterštu vandeniu įdėtų dumblių Pseudo nitzschia savybės pasikeisdavo, jie bemat tapdavo nuodingi. Išeitų, kad žmogus, savo gyvybinės veiklos atliekomis teršdamas jūras, keičia vandens aplinkos sudėtį ir sukelia nepavojingų dumblių mutaciją. O tuomet nuo jų kenčia paukščiai, jūrų gyvūnai, žmonės. Beje, okeanologas spėjo įminęs ir kitą paslaptį, jaudinančią viso pasaulio ekologus, – kodėl banginiai atsiduria sausumoje. “Dėl visko kaltas tas pats neurotoksinas, keičiantis gyvūnų elgesį”, – pareiškė jis.

Paslaptis – vandenyne

Nors ir, regis, viskas aišku, kai kurie mokslininkai neskuba paremti amerikiečio. Pasak jų, nors žmogus ir išprovokuoja rimtų pokyčių fitoplanktone, klimatas iškrečia kur kas piktesnių pokštų gamtai. Pasirodo, keistas nekaltų dumblių virsmas visus nuodijančiais monstrais – reiškinys, būdingas ne tik pakrančių rajonams.

Atvirame vandenyne taip pat vyksta panašūs procesai, tik žmonės apie juos beveik nieko nežino. Tokius reiškinius galima nurašyti nebent smarkiai kintančiam planetos klimatui. Kito paaiškinimo kol kas nėra. Dar daugiau. Visiškai neaišku, kaip paukščiai, migruojantys iš šiaurės į pietus, suspėja prisiryti nuodingų vėžiukų ir moliuskų.

Be to, kai kurie sparnuočiai pradeda neadekvačiai elgtis dar net neįveikę jūros platybių. Tai gal ne tik dumbliai gali keisti paukščių elgesį? Gal ir taip, tačiau bet kuriuo atveju paukščių beprotybės fenomeno mįslė slypi Pasauliniame vandenyne, ir amerikietis R.Kudela su savo hipoteze eina teisingu keliu.

Priežastis – kliūtys

Kai kurių mokslininkų nuomone, rudenį paukščiai, ypač žvirblinių šeimos, dažnai elgiasi keistai. Ieškodami žiemojimo vietos, jie daužosi į langus vildamiesi, kad juos kas nors įsileis. O žmonės to labai bijo, nes tiki, kad toks elgesys pranašauja namų šeimininko mirtį.

Daug migruojančių paukščių kasmet sudūžta į įvairias kliūtis. Bet taip yra ne todėl, kad jie nusprendė nusižudyti, o todėl, kad nuolatinės jų migracijos kelyje iškyla naujų statinių. Paukščiai dažniausiai skrenda naktį ir, nepastebėję netikėtos kliūties, žūva dešimtimis, šimtais, tūkstančiais.

Tiesa, taip nutinka ir dieną. Tiesa, iki galo dar neaišku, ar tokie atvejai susiję su technogeniniais veiksniais, ar aiškintini neadekvačiu paukščių elgesiu. Bet juk ir žmones traiško mašinų ratai. Tačiau tai nereiškia, kad visi nukentėję pėstieji bandė žudytis.

Parengta pagal “Respublikos” priedą “Julius/Brigita”