Didieji pranašai – nuo Abelio iki Edgaro Keisio

Kai kas moka skaityti ateitį kaip atverstą knygą. Pranašystė, kaip tvirtina enciklopedijos ir žodynai, – tai ateities spėjimas, skiriamas paskiriems žmonėms ar jų grupei (genčiai, tautai ar visai žmonijai).

 

Dažnai tą pranašystę paskelbia asmuo, turintis antgamtinių gebėjimų. Legendose ir istorijos šaltiniuose jis vadinamas pranašu. Žinomiausi iš jų – Merlinas, Nostradamas, vienuolis Abelis, Erazmas Darvinas (Erasmus Darwin), Jelena Blavatskaja, Edgaras Keisis (Edgar Cayce), Volfas Mesingas (Wolf Messing) ir kiti.

 

Svajonėse – karūna

 

44 metais prieš Kristų 55-erių Julijus Cezaris buvo pasiekęs savo galios viršūnę, bet jam to buvo maža: jis paslapčia svajojo apie imperatoriaus karūną. Minios gerbėjų, visur entuziastingai pasitinkančių šaunųjį karžygį, rodė, kad ši svajonė labai reali. Regis, niekas nežadėjo katastrofos.

 

Tačiau netrukus Romoje pasklido gandų apie pikta lemiančius ženklus. Romėnus ypač apstulbino žinomo žynio pranašystė, kad pavojus Cezario tyko jau artimiausiame Senato posėdyje. Cezaris dėl visa pikta nusprendė jį nukelti, bet atėjęs įsūnis Brutas pranešė džiugią (o kaip vėliau paaiškėjo, melagingą) žinią, kad senatoriai slapta nusprendė paskelbti Cezarį imperatoriumi, ir patarė to nedaryti. Pagunda tapti visagaliu valdovu buvo pernelyg didelė… Kiekvienas moksleivis žino, kad Cezaris buvo nudurtas pačiame Senate.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Šis fenomenas – gebėjimas numatyti ateitį – žinomas nuo senų senovės. Antikos laikais buvo manoma, kad pranašystės – tai dangaus gyventojų praneš imai, siunčiami į Žemę. Jie gali būti skirti ir pavieniams asmenims, ir ištisoms tautoms ar net visai žmonijai. Paprastai pranašu niekas negimsta ir netampa: gebėjimas numatyti ateitį žmogų užvaldo netikėtai ir paverčia jį paslaptingų aukštesniųjų jėgų mediumu.

 

Nuo pranašų reikia skirti tuos, kurie sugeba skaityti ateitį iš kitiems nepažįstamų slėpiningų ženklų. Be to, aiškiaregiai naudojasi įvairiais metodais: nuo specialių pratimų ir ritualų iki ypatingų vyno rūšių ir narkotinių medžiagų. Pavyzdžiui, graikų būrėjos – pitijos – įkvėpdavo nuodingų garų, o Grigorijus Rasputinas išlenkdavo dešimt maderos butelių.

 

Beje, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse jis rašė: „Sunkus ir niūrus debesis, pritvinkęs grėsmės, temdo dangų virš visos Rusijos. Kokia nelaimė! Kiek kančių! Blogis, regis, neturi ribų, nėra jokios išeities. Tikra ašarų pakalnė. Ir visur kraujas, kraujas, kuris srūte srūva. Ar nugalėsime Vokietiją? Taip, bet kokia kaina!“

 

G.Rasputinas numatė net savo paties, taip pat caro Nikolajaus likimą: „Žinok, jei mano mirties priežastimi taps tavo giminaičiai, – niekas iš tavo vaikų, niekas iš taviškių neliks gyvas. Rusai nužudys juos greičiau nei per dvejus metus“.

 

Arba dar vienas senolio įspėjimas: „Bijok septyneto, valdove. Saugokis septintos dienos. Septynetas visada suteikia širdgėlą. Jis užtraukia nelaimę!“ Vargšas Nikolajus II buvo nužudytas liepos, septinto mėnesio, 17 dieną…

 

Aukštesnėms jėgoms pakuždėjus

 

Susidomėjimas pranašystėmis padidėdavo per socialinius kataklizmus ir krizes, kurios sukrėsdavo ištisas šalis ir tautas. Ir neatsitiktinai – juk ateities vizijos šiek tiek psichologiškai nuramina, ypač jei teikia geresnės ateities vilčių.

 

1841 metais Rusijos žemė priglaudė nuostabaus žmogaus – vienuolio Abelio palaikus. Jis parašė „labai išmintingą knygą“, užtraukusią valdžios nemalonę. Mat imperatorę Jekateriną pasiekė žinia, kad vienuolis jai išpranašavo greitą mirtį, todėl įsakė uždaryti įžūlėlį į Šliselburgo tvirtovę iki gyvos galvos.

 

Vienuolio pranašystės datuotos 1796 metų vasarį ir kovą, o tų pačių metų lapkritį freilinos rado savo valdovę be sąmonės ant grindų. Kitą dieną Jekaterina mirė būtent taip, kaip ir buvo skelbiama Abelio knygoje.

 

Tądien į sostą įžengusiam jos sūnui Pavelui tučtuojau buvo pranešta apie vienuolį ir jo pranašystes. Pavelas įsakė atvežti jį į Peterburgą. Valdovas dažnai kalbėdavosi su Abeliu, tad šis, matyt, atskleidė paslaptį apie jo laukiantį baisų likimą ir taip užsitraukė bausmę – kalėti vienuolyne.

 

Tačiau 1801 metų kovo 11 dieną Pavelas buvo nužudytas, o naujas valdovas Aleksandras I įsakė išleisti vienuolį į laisvę. Bet Abelis ėmė ir parašė trečiąją pranašysčių knygą. Joje nupasakojo, kaip ir kada bus užimta Maskva.

 

Tai jis išpranašavo apytikriai 1803 metais, kai Napoleonas net negalvojo žygiuoti į Rusiją. Ir vėl knyga pasiekė imperatorių, o šis reagavo lakoniškai – uždarė vienuolį į Solovkų kalėjimą ir įsakė neišleisti, kol ta pranašystė neišsipildys.

 

Rusijai daug palankesnės buvo amerikiečio E.Keisio (1877-1945), praminto miegančiuoju Nostradamu, nes šis ateitį nusakydavo apimtas hipnozės, pranašystės.

 

Jis taip įspėjo, kad planetą sukrės serija siaubingų gamtos kataklizmų: žemės drebėjimų, potvynių, ugnikalnių išsiveržimų, cunamių, kurie pakeis Žemės veidą. Per šias katastrofas žus Anglija, didelė Italijos dalis, Paryžius, Roma, Japonijos salos, Niujorkas, Kalifornija ir t.t. Tuo pat metu iš vandenyno gelmių gali vėl išnirti Atlantida ir kitos kadaise po vandeniu nugrimzdusios sausumos dalys. Tik laikas parodys, ar E.Keisio pranašystės išsipildys.

 

Tiksliai nuspėti ateitį sugebantys aiškiaregiai visad buvo laukiami svečiai galingųjų rūmuose. Būtent todėl jų vardai išliko ir iki mūsų dienų.

 

Parengta pagal dienraštį „Respublika“


wpDiscuz