Dar apie Turino drobulę

Kruopštaus darbo rezultatas sukrėtė krikščioniškąjį pasaulį: žmogaus atvaizdas audekle – ne piešinys! Tačiau skeptikai vis kelia naujas teorijas, kas, kaip ir kada sufabrikavo Turino drobulę.

 

Turino katedra – puikus viduramžių architektūros pavyzdys, datuojamas XV a. pabaiga. 1723 m. prie jos buvo pristatyta masyvi varpinė. Bet tikra šios griežtos katedros puošmena tapo Šventosios drobulės koplyčia, kurios kupolas išsiskiria iš viso ansamblio. XVII a. baigiantis iškilusi koplyčia specialiai pastatyta laikyti drobulei – įkapėms, kuriose nežinia kaip įsispaudė įvynioto žmogaus negatyvas.

 

Negatyvūs stebuklai

 

1898 m. Turine paminėtos katedros 400-osios metinės. Planuojant iškilmes buvo numatyta surengti parodą, parodyti publikai Turino drobulę. Šį sumanym palaimino karalius Umbertas I (1844-1900).

 

Rengdama parodos katalogą, Turino valdžia paprašė jauno teisininko Secondo Pia (1855-1941), kuris domėjosi fotografija, padaryti kelias Kristaus įkapių nuotraukas.

 

1898 m. gegužės 25 d. Secondo sumontavo savo aparatūrą Turino katedroje ir stebimas dviejų oficialių liudytojų – dvasininko ir karabinieriaus – ėmė fotografuoti. Tai buvo viena pirmųjų nuotraukų, kurią darant buvo naudojamos elektros lempos, maitinamos nešiojamojo generatoriaus. Karštis buvo nežmoniškas, ir S.Pia sugebėjo iškęsti vos kelias minutes, o rezultatas buvo gana kuklus.

 

Po dviejų dienų atkaklus jaunuolis pakartojo bandymą ir, paeksperimentavęs su blykste ir išlaikymu, padarė dar keletą kadrų. Vėliau Secondo prisipažino, kad tamsiame kambaryje vos neišmetė ir nesudaužė negatyvo plokštės išvydęs, kas išryškėjo: iš juodo fono į jį žvelgė vyras, kurio veido buvo neįmanoma įžiūrėti pozityve. Taip Turino katedroje saugoma lininė drobulė tapo mokslinių tyrimų, garbinimo ir abejonių objektu.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Padėtis išaiškėjo tik 1931 m., kai fotografui profesionalui Giuseppei Enrie (1886-1961) buvo leista dar kartą nufotografuoti drobulę. S.Pia, kuris jau buvo pradėjęs aštuntą dešimtį, lengviau atsiduso: jo atradimas pasitvirtino.

 

Kokias išvadas galima daryti dėl šio “negatyvo” ir kokiais faktais disponuojame? Iki šiol niekam nepavyko nukopijuoti audinyje įspausto vaizdo taip, kad kopija išeitų inversinė. Nuotraukas tyrę patologai anatomai ir teismo medicinos ekspertai priėjo prie nuomonės, kad anatomijos ir žmogaus kūno fiziologijos žinios, leidusios “sukurti” vaizdą audinyje, buvo neprieinamos žmogui, gyvenusiam pirmame mūsų eros amžiuje, viduramžiais ir net kur kas vėliau.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Bet ir tai dar ne viskas. Specialistai išaiškino, kad baltas vaizdas juodame fone – ne šiaip nuotrauka, bet kažkas panašaus į plokštumoje įspaustą trimatį žmogaus atvaizdą: tamsesnės dalys – tos, kurios buvo arčiausiai audinio, šviesesnės – toliau buvusios.

 

Toks efektas neturi nieko bendra su fotografijos savybėmis. Pasiekti panašų rezultatą kuriant vaizdus bet kuriuo graviravimo metodu, įsukant į audeklą įkaitintą skulptūrą ar užmetant drobę ant bareljefo – neįmanoma.

 

Lininės įkapės prieš mokslą

 

Tačiau mokslininkai prie drobulės buvo prileisti tik 1969 m. ištirti, kaip gerai išsilaikiusi neįkainojama relikvija. Antrojo kvietimo jie sulaukė 1973-iųjų lapkritį. Tuomet šveicarui kriminalistui Maxui Frei buvo leista paimti nuo drobulės dulkelių mėginių, vėliau jie mokslininkams davė daug peno apmąstymams.

 

1977 m. mokslininkams (suprantama, Vatikano atstovų stebimiems) buvo leista ištirti audeklą, paimti jo pavyzdžių, taip pat tirti mikroskopu infraraudonaisiais ir ultravioletiniais spinduliais. Iš viso laboratorijose buvo praleista 100 000 valandų, o projekto biudžetas siekė 9 mln. dolerių.

 

Kruopštaus darbo rezultatas sukrėtė krikščioniškąjį pasaulį: žmogaus atvaizdas audekle – ne piešinys! Nustatyta, kad siūlai vidinėje audeklo dalyje patamsėję. Bet jei tai degimo rezultatas, tuomet kodėl plonytės gijos neišdegė per visą gylį? Šiai teorijai prieštarauja ir gauto vaizdo kokybė – jis pernelyg tikslus ir detalus.

 

Įdomi ir versija, kad vaizdas atsirado panaudojus rūgštį ar kokią kitą substanciją – skystis būtinai būtų persunkęs visą audinį. Amerikietis chemikas Ray Rogersas pareiškė, kad greičiausiai vaizdas atsirado dėl “galingo ir trumpo radioaktyvaus žybsnio”. Kas galėjo būti jo šaltinis?

 

Bet tai buvo ne vienintelis atradimas.

 

Ką gali papasakoti dulkelė

 

Specialistai, ištyrę audinį, paskelbė, kad medžiaga autentiška – būtent tokius audinius judėjai naudojo įkapėms maždaug 30 mūsų eros metais, tai yra Kristaus laikais.

 

Bet pats audinys – dar ne viskas. Jeruzalės hebrajų universiteto mokslininkai padarė išvadą, kad ant audinio pavyzdžių liko pavasarį šioje šalyje žydinčių augalų žiedadulkių. Bet štai paradoksas: pavyzdžiuose nerasta žydinčių alyvmedžių pėdsakų, kaip buvo galima tikėtis.

 

Beje, tai patvirtina Morkaus evangelija: Nukryžiavimo metais Velykos buvo švenčiamos dar prieš jiems žydint. Užtat aptikta “Gundelia tournefortii” – augalo, iš kurio galbūt buvo nupintas Kankinio vainikas, pėdsakų. Jis Jeruzalės apylinkėse kaip tik ir žydi nuo kovo iki balandžio.

 

Daryti vienareikšmes išvadas gana sudėtinga – juk bet koks prisilietimas prie drobulės, ką ir kalbėti apie daugybę jos kelionių per pusantro tūkstantmečio, galėjo gerokai ją užteršti: vienos žiedadulkės galbūt nubyrėjo, kitos – prilipo. Mokslo draugija kreipėsi į Šv.Sostą, prašydama leidimo ištirti papildomus audinio pavyzdžius, bet šis prašymas buvo atmestas vengiant šventvagystės.

 

Radioaktyviosios anglies “provokacija”

 

Vienintelis metodas, kurį Vatikanas 1978 m. uždraudė naudoti – tai radioaktyviosios anglies tyrimas. Jis buvo atrastas 1946 m., jo esmė – galimybė nustatyti organizmo žūties laiką, remiantis izotopų sudėties proporcija. Kiekvieno gyvo organizmo ji yra tokia pati, bet vos jis žūva – pradeda keistis.

 

1988 m. popiežius Jonas Paulius II vis dėlto leido šiuo metodu ištirti drobulės ląsteles. Eksperimente dalyvavo trys mokslinės grupės (Arizonos, Oksfordo ir Šveicarijos), kurių kiekviena gavo gabalėlį 10 x 10 cm dydžio skiautelės, padalytos į tris dalis.

 

Rezultatai prilygo granatos sprogimui: išanalizuoti drobulės fragmentai buvo datuoti laikotarpiu tarp 1260 ir 1390 metų. Nejau susidūrėme su viduramžių klastote? Vatikanas suskubo tą konstatuoti, nelaukdamas oficialių rezultatų. Bet ilgainiui ir mokslininkai ne kartą suabejojo ir pačiu tyrimu, ir radioaktyviosios anglies metodu.

 

Nuo audinio krašto atkirpti gabaliukai išliko per gaisrą, permirko, buvo užteršti lydytu sidabru, ir tai labai apsunkino tyrimus. Galima paklaida – net 1000 metų.

 

Da Vinci pėdsakas

 

Skeptikai vis kelia naujas teorijas, kas, kaip ir kada sufabrikavo Turino drobulę. Vieni iš jų kaltina drobulės autentiškumo gynėjus sektantizmu ir faktų nutylėjimu. Pasak šių tyrinėtojų, drobulė – genialiojo Leonardo da Vinci (1452-1519) veiklos vaisius. Ją jis esą sukūrė fotografijos metodu.

 

Kitas klausimas – kam Leonardo to reikėjo? pasak tų pačių skeptikų, menininkas priklausė sektai, Dievo Sūnumi laikančiai ne Kristų, bet Joną Krikštytoją. Kristus, jų nuomone, – demono, kuris ir sukūrė netobulą žemiškąjį pasaulį, dangstydamasis kūrėjo vardu, šalininkas. Da Vinci neva reikėjo apšmeižti Kristų jo slaptų sekėjų akyse.

 

Nuotraukai meistras panaudojo nukryžiuoto žmogaus kūną (XV amžiuje!). Bet ir tai dar ne viskas. Paskui jis nufotografavo savo galvą ir priderino ją prie drobulėje įamžinto kūno. Labai norint išties galima įžiūrėti plonytę balkšvą liniją, skiriančią galvą nuo liemens.

 

Ne itin stipri versija buvo sukritikuota 2002 m. Atvaizdas atvirkščiojoje drobulės pusėje, aptiktas tais metais restauruojant drobulę buvo daug silpnesnis už “pagrindinį” ir, visiškai sutapdamas su šio kontūrais, labiausiai išryškino veidą ir rankas. Kaip žinoma, nuotrauka išvirkščiojoje pusėje neišryškėja.

 

Šventas kraujas

 

Ne mažiau intriguojanti istorija susijusi su kraujo pėdsakais ant drobulės. 1980 m. chemikai nustatė: į linines įkapes įvynioto žmogaus kraujo grupė buvo IV… Dar vienas įdomus sutapimas: kraujas visiškai sutampa su 1999 m. ištirtu krauju, rastu ant paskutinių Kristaus drabužių prieš nukryžiuojant. Sutampa ir mirusiojo veidą dengusiame audekle ir drobulėje įsispaudę veido bruožai – 8 cm nosis su sulaužyta kremzle, pusiau perskirta barzda ir 75 kraujo dėmės.

 

Audinys išaustas lygiai taip pat kaip ir drobulė. Vienas tyrinėtojų pažymėjo: “Neįtikėtina, kad du medžiagos gabalai, išmarginti identiškos formos ir tos pačios grupės kraujo dėmėmis, ant kurių rasta tų pačių augalų žiedadulkių, nebūtų susiję su tuo pačiu laikotarpiu ir nebūtų dengę to paties žmogaus kūno”.

 

Bet kur garantija, – sukrus skeptikai, – kad tai buvo būtent Kristaus kūnas? Ir apskritai dar nežinia, kas Vatikanui geriau. Jei tai tikrai Kristaus kraujas, bemat atsiras tokių, kurie ims teigti, kad iš mirusio kūno kraujas neteka. Vadinasi, Kristus nemirė ant kryžiaus, taigi ir neprisikėlė. O kitus užvaldys idėja klonuoti Kristų!

 

Išanalizavus visus faktus ir juos interpretavus, vis vien išliks aktualus klausimas: “Kaip kažkas, įvyniotas į įkapes, sugebėjo iš jų atsikelti, nepalietęs prie audinio prilipusių kraujo krešulių ir palikęs medžiagoje pėdsaką, panašų į fotonegatyvą?”

 

Taigi taškas nepadėtas. Teks ir toliau ieškoti, kaip lininė drobulė pateko (ar nepateko) iš Palestinos į Turiną. Darbo pakaks ir chemikams, ir genetikams, ir skeptikams, ir Bažnyčiai. Bet svarbiausia – žmonėms, kurie neabejingi pačiam krikščioniškųjų relikvijų egzistavimui.

 

Parengta pagal “Respublikos” priedą “Julius/Brigita”

Rekomenduojami video:


2500

Taip pat skaitykite