Skandalingiausi moksliniai eksperimentai su vaikais

3. Eksperimentas, sulaužant vaikų rankose laikomą lėlę

 

Ajovos universiteto psichologai nusprendė išsiaiškinti, kaip mažyliams atsiranda kaltės jausmas. Tuo tikslu jie atliko eksperimentą, kurį pavadino „Sulaužyta lėlė“.

 

Jo esmė tokia: suaugęs žmogus rodydavo vaikui žaislą ir pasakodavo jaudinančią istoriją apie tai, kokia ji ypatinga, kiek daug su ja susiję ir kaip jis ją mylėjo, kai buvo visai mažas. Po to atiduodavo žaislą vaikui, prisakydamas būti labai labai atsargiam.

 

Kai tik žaislas pakliūdavo į vaiko rankas, jis „sulūždavo“ nepataisomai – šiam tikslui buvo įtaisytas specialus mechanizmas. Suaugęs žmogus, kaip buvo numatyta instrukcijoje, turėjo giliai atsidusti ir sėdėti, tylomis žiūrėdamas į mažylį visą minutę.

 

Tik įsivaizduokite vaiką, kuris sėdi kapų tyloje, veriamas jūsų priekaištaujamo žvilgsnio, gūžiasi, slepia akis, prisidengia galvą rankutėmis. Minutę, virtusią amžinybe.

 

Įdomu tai, jog vaikai, kuriuos, kaip atrodė, sulaužytos lėlės eksperimentas traumavo labiausiai, sekančius penkerius metus elgėsi žymiai pavyzdingiau. Galimas daiktas, kad eksperimentas iš tiesų juos išmokė sveiko kaltės jausmo. O gal tie vaikai nuo mažumės įsisąmonino, kad iš suaugusiųjų galima tikėtis bet kokios šunybės.

 

4. Apgaunamas kūdikėlis

 

Vos tik maži vaikučiai pradeda ropinėti, jie iš karto supranta, kad nereikia šliaužti žemyn stačiais paviršiais, kadangi galima nukristi ir skaudžiai susitrenkti. Bet iš kur jie sužino, kad gali nukristi, jeigu per savo gyvenimą nė karto nekrito?

 

Šio fenomeno išaiškinimas, kaip manė Kornelio universiteto mokslininkai Eleanor Gibson ir Richard Walk, neįmanomas, kol kūdikis nepastumiamas prie „baisios bedugnės“ krašto ir neįtikinėjamas šliaužti toliau.

 

Jie sumeistravo taip vadinamą „regimąjį skardį“ – gudriai sugalvotą konstrukciją iš skydų, uždėtų ant storo stiklo. Paskui visa tai buvo užmaskuota, naudojant atitinkamo rašto audinį. Tad susidarydavo visiška iliuzija, kad stiklo vietoje – tuščia erdvė iki pat grindų. Atrodytų – kas čia baisaus, jokio pavojaus pypliui nėra.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Žinoma, šis eksperimentas nekėlė pavojaus, kad kūdikiui bus padaryta fizinės žalos. Bet…

 

Vaikai po vieną buvo stumiami prie „skardžio“ krašto, o motinos iš kitos pusės mėgino įkalbėti savo mažylius perropoti per stiklą. Kitaip tariant, jie kažkur surado motinų, kurios bandė įkalbėti savo mažylius daryti tai, ką šie laikė esant (ir teisingai darė) aiškia žūtimi. Ir kūdikėliai turėjo rinktis: ar paklusti mamai, ar savisaugos jausmui.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Tokiu būdu buvo išbandyti 36 vaikai, kurių amžius – nuo 6 ik 14 mėnesių. Tik trys iš jų ryžosi šliaužti per stiklą. Dauguma apsisuko ir nuropojo priešinga kryptimi, tolyn nuo motinos. Likusieji ėmė verkti.

 

Nepaisant to, kad dauguma vaikų neužkibo ant eksperimentatorių meškerės, jie, vis dėlto, atsidūrė pernelyg arti „skardžio“ krašto ir realioje situacijoje galėjo paprasčiausiai nukristi. Kas leido E. Gibson ir R. Walkui padaryti „sensacingą“ išvadą, jog „vaikų negalima palikti prie krašto, nepriklausomai nuo to, kaip gerai jie gali nustatyti gilumą“.

 

Kas galėtų pagalvoti!

 

5. Našlaičiai panaudojami būsimoms mamoms treniruoti

 

Tai atsitiko dar anais tolimais laikais, kada mergaitės būdavo atiduodamos į mokymo įstaigas vien tik tam, kad išmoktų virti, įtikti vyrui ir šeimininkauti namuose.

 

Kažkam į galvą šovė „puiki“ mintis – rengti paaugles mergaites motinystei, naudojant gyvas mokymo priemones. Tai yra, našlaičiais likusius vaikučius.

 

Maždaug nuo 1920 metų šios mokymo įstaigos pradėjo „skolintis“ iš našlaičių prieglaudų šimtus vaikų, su kuriais galėtų praktikuotis jų jaunosios auklėtinės. Vaikai buvo laikomi specialiose klasėse, į kurias per pamoką įleisdavo grupeles iš 8-12 „mamų“.

 

Tikrieji vaikų vardai buvo laikomi paslaptyje, todėl mergaitės sugalvodavo jiems pravardes, neretai gana pašiepiamas. Atidirbusios metus kitus „vaizdinės priemonės“ būdavo atiduodamos įsivaikinti.

 

Programa veikė iki praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio.

 

6. Sudarkytas penis virsta eksperimentu, kuris tęsiasi visą gyvenimą

 

Davidas Reimer, kaip ir jo brolis dvynys, gimė 1965 metais Vinipege, Kanadoje. Kai jam sukako aštuoni mėnesiai, tėvai atnešė jį pas daktarą, kad šis atliktų apipjaustymą. Vietoje skalpelio daktaras kažkodėl tai nusprendė naudotis elektrokauteriu (prietaisu, skirtu žaizdai prideginti elektros srove). Ir šią procedūrą atlikdamas daktaras netyčia nudegino Davidui penį.

 

Nelaimės prislėgti tėvai kreipėsi patarimo į psichologą daktarą Džoną Mani, kuris specializavosi seksualinės identifikacijos tyrinėjime. Daktaro D. Mani rekomendacija buvo radikali – atlikti lyties pakeitimo operaciją ir auginti Davidą kaip mergaitę.

 

Tėvai, kurie buvo pasirengę padaryti viską, kas įmanoma, kad tik matytų savo vaikus laimingus, paklausė gerbiamo daktaro patarimo. Bet, kaip paaiškėjo žymiai vėliau, kūdikio gyvenimo kokybė D. Mani jaudino mažiausiai. Daktaras paprasčiausiai nenorėjo praleisti idealios progos moksliniam eksperimentui atlikti – šis eksperimentas turėjo „įrodyti, kad auklėjimas, o visai ne gamta lemia žmogaus lytinę tapatybę ir seksualinę orientaciją“. Ir ta aplinkybė, kad Davidas turėjo brolį dvynį, suteikė, kaip buvo įsitikinęs D. Mani, unikalią galimybę patvirtinti šią hipotezę.

 

Problema buvo ta, kad Davidas niekaip nesutiko tapti Brenda. Brenda nenorėjo vilkėti suknelių ir mieliau žaisdavo brolio mašinėlėmis ir pistoletukais, nekreipdama jokio dėmesio į savo lėles. Mokykloje ją visą laiką erzindavo už tai, kad ji kalbėjo ir elgėsi kaip berniukas.

 

Nusivylę Brendos/Davido tėvai vėl nuėjo pas daktarą D. Mani, bet šis juos įtikino, kad dabar tiesiog „sunkus vaiko amžius“, ir netrukus viskas susitvarkys. Visą tą laiką D. Mani skelbė mokslinius straipsnius apie savo eksperimentą, kurį laikė savo pilnu ir absoliučiu moksliniu triumfu.

 

O kada Davidas paaugo ir sužinojo tiesą, daktaras D. Mani netikėtai sustabdė darbą ir nustojo publikuoti savo straipsnius. Dvi dešimtis metų apie jį apskritai nieko nesigirdėjo. Ir tik 1997 metais iš archyvų iškilo viešumon dokumentai, rodantys, kokią katastrofišką žalą jis padarė vargšui Davidui.

 

Rekomenduojami video:


2500
2 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
0 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
nuomone

auginti Davidą kaip mergaitę. as irgi ziurejau per Discovery sia istorija… tevai skambino daktarui- rase laiskus bet gydytojas paprasciausiai nekreipe demesio ir toliau maudesi savo sloves spinduliuose. istorija toliau- vaikinas pasidare plastine lyties grazinimo( siuo atveju ) operacija – vede isiskyrusia moteri ir galiausiai… nusizude. Zmogui buvo padaryta milziniska trauma- tiek fizine- tiek psichologine.

stu

Esu skaiciusi apie tuos dvynius. Kiek prisimenu tai lyg ir Deividas nusizude, o jo brolis dvynys suzinojes irgi patyre didziule trauma ir daugybe psichologiniu problemu…

Taip pat skaitykite