Skandalingiausi moksliniai eksperimentai su vaikais

Ką jūs pasakytumėte, jei dėl žmonijos išgelbėjimo, tarkime, nuo vėžio prireiktų trumpam palikti keletą persigandusių vaikų miško glūdumoje? O jei, paprasčiausiai, dėl noro patenkinti mokslinį smalsumą? Jūs manote, kad atsakymas aiškus? Deja, ne visiems. Kai kurie mokslininkai nemato nieko blogo, jei dėl mokslo…

1. Vaikai išvežami į gūdžią girią ir supjudomi

1954 metais turkų psichologas Muzaferas Šerifas pagalvojo: o kas bus, jeigu imsime ir nugabensime dvi grupes vaikų į nuošalią negyvenamą vietą ir priversime juos gyventi nesantaikoje tarpusavyje?

Kaip kitaip patenkinti mokslinį smalsumą M. Šerifas nežinojo, todėl nutarė atlikti eksperimentą. Jis subūrė dvi grupes iš niekuo neišsiskiriančių vienuolikmečių, po 11 vaikų kiekvienoje grupėje. Vaikai buvo įsitikinę, kad vyksta į vasaros stovyklą, kur gyvens palapinėse, ir iš anksto džiaugėsi, kad tris savaites galės ramiai sau laipioti po kalnus, žvejoti ir maudytis.

Niekas iš jų negalėjo net įsivaizduoti, kad tėvai jau pasirašė sutikimą dėl jų dalyvavimo M. Šerifo eksperimente ir kad yra dar viena nieko neįtarianti bendraamžių grupė, specialiai sukomplektuota tam, kad būtų supjudyta su jais.

Pirmąją savaitę viskas klostėsi gerai, kadangi abi grupės laikėsi atskirai viena nuo kitos. Šis laikas buvo skirtas santykiams užmegzti tarp kiekvienos grupės narių. Ir vienoje, ir kitoje grupėje susiformavo tam tikra hierarchija, atsirado lyderių ir buvo sugalvoti pavadinimai – viena grupė pareiškė norą vadintis Ereliais, kita – Barškuolėmis.

Ir štai kada kiekviena grupė tapo „tikra komanda“, Ereliams ir Barškuolėms buvo leista „atsitiktinai“ sužinoti, kad šalia įsikūrusi ir kita grupė. Prasidėjo antrasis eksperimento etapas, kai mokslininkai visaip bandė sukelti konfliktines situacijas, o paskui stebėjo, kaip toli nesantaika plėsis.

Prasidėjo nuo nekaltų žaidimų, tokių, kaip krepšinis ir virvės traukimas, ir prizų, tokių kaip lenktiniai peiliukai, nugalėtojams ir įžeidinėjimų nugalėtiesiems. Paskui eksperimento sumanytojai sumaniai išplėtė ir pagilino konfliktą, ir, galų gale, organizavo vakarėlį, į kurį Erelius atvežė truputį anksčiau.

Atvykę pirmi su malonumu suvalgė visa, kas skaniausia, palikdami varžovams tik maisto likučius. Barškuolės įsižeidė ir pradėjo pravardžiuoti Erelius. Paskui imta mėtytis lėkštėmis su valgiu, ir, pagaliau, prasidėjo tikras mūšis. Po to vaikai iš skirtingų grupių kiekvieną sykį įniršdavo, kai pamatydavo vienas kitą, ir kiekvieną kartą stengdavosi iškrėsti varžovams kokią šunybę.

M. Šerifui ir jo komandai per rekordiškai trumpą laiką (mažiau kaip per tris savaites) pavyko paversti vienuolikmečius vaikus, neturėjusius elgesio problemų, agresyvių laukinukų minia. Tegyvuoja mokslas!

Beje, M. Šerifas panašius eksperimentus darė tris kartus, ir kiekvieną kartą jie baigdavosi didelėmis muštynėms.

2. Vaikai užprogramuojami smurtui, o paskui jiems pakišamas klounas

Praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžioje psichologas Albertas Bandura nusprendė išsiaiškinti, ar vaikai linkę imituoti agresyvų suaugusiųjų elgesį. Jis paėmė didžiulę, klouną vaizduojančią pripučiamą lėlę, kurią pavadino Bobo, ir susuko filmą, kaip suaugusi teta jį koneveikia, muša, spardo ir net tranko plaktuku. Paskui šią vaizdo medžiagą jis parodė 24 darželinukų grupei. Antrajai grupei parodė filmuką, kuriame smurto nebuvo, o trečiajai apskritai nieko neparodė.

Paskui visas tris grupes pakaitomis leido į kambarį, kuriame buvo klounas Bobo, keletas plaktukų ir net žaisliniai pistoletai, nors nė viename filmuke nesimatė jokio šaunamojo ginklo.

Vaikai, kurie žiūrėjo smurtą vaizduojantį filmuką, negaišdami laiko ėmė kankinti vargšą Bobo. Vienas berniukas prikišo pistoletą prie klouno smilkinio ir ėmė kažką veblenti apie tai, kaip jis su malonumu jį nugalabys.

Kitose dviejose grupėse nebuvo ir užuominos apie smurtą.

Po to, kai A. Bandura išdėstė savo išvadas mokslo bendruomenei, atsirado daugybė skeptikų, kurie pasakė, kad visa tai nieko neįrodo, kadangi guminė lėlė tam ir sugalvota, kad ją būtų galima spardyti.

Tada A. Bandura susuko filmuką, kuriame tyčiojamasi iš gyvo suaugusio žmogaus, apsirengusio klouno drabužiais, paskui subūrė dar daugiau vaikų, parodė jiems savo nemarų kūrinį ir vėl įleido į kambarį pas (dabar jau gyvą!) Bobo. Kaip daugelis iš jūsų jau atspėjote ir be jokio eksperimento, vaikai ėmė įžeidinėti, spardyti ir mušti gyvą klouną su tuo pačiu užsidegimu, kaip ir pirmąjį kartą.

Šį kartą A. Banduros tvirtinimo, kad vaikai imituoja suaugusiųjų elgesį, niekas nesiryžo užginčyti.