Mokomės skaityti iš rankos (III dalis)

Praeitą dalį apie skaitymą iš rankos galite perskaityti čia.

Apie kitus keturis pirštus ir keturias delno dalis

Pakalbėsime apie kitus keturis pirštus. Iš pradžių aptarkime chiropraktikų mėgstamą rankos dalijimą į keturias dalis. Kokia tokio dalijimo prasmė? Manoma, kad pirmykštė materija turėjo dvi pagrindines formas – drėgme ir šilumą ir joms priešpriešinamas kitas dvi – sausumą ir šaltį. Dvi pastarosios visada atsiranda kai sumažėja drėgmė ir šiluma. Šios materijos formos atitinka klasikinius elementus – ugnį, žeme, orą ir vandenį.

Rankų mokslo specialistai kryžiumi dalija delną į keturias dalis. Kryžių sudaro dvi linijos: viena linija, nuo delno krašto einanti nykščio pagrindo link, o antra – eina nuo tarpo tarp didžiojo ir bevardžio pirštų. Ta delno pusė, kuri lieka su nykščiu yra teigiamoji, aktyvioji, o kita – neigiamoji, pasyvioji, sąlygojanti žmogaus jautrumą. Virš horizontalios linijos – sąmoningas žmogaus gyvenimas, žemiau jos – vegetatyvinis. Viršutinis delno ketvirtis toje pusėje, kur yra nykštys ir apatinis ketvirtis prie delno krašto pažymi objektyvumą, o apatinis ketvirtis prie nykščio ir viršutinis paviršius prie delno krašto – subjektyvumą. Pagal šį delno padalijimą skiriami du žmonių tipai – atsipalaidavęs ir įsitempęs.

Atsipalaidavęs žmogus turi mažiau “stabdžių”, betarpiškai reaguoja į visas gyvenimo pagundas, savęs “neprievartauja”. Jis leidžiasi nešamas gyvenimo bangos, greitai “perkanda” laiko reikalavimus. Tokio žmogaus laikysena – laisva, nesuvaržyta. Gyvenimas vyksta be ypatingų trukdymų, gana natūraliai. Permainas išgyvena lengviau, mintys teka laisvai ir lygiai, tačiau gyvenimas nėra intensyvus. Jis lengvai suranda kontaktus, maloniai bendrauja su kitais žmonėmis, visiems atrodo labai mielas, patrauklus, garbingas ir turintis humoro jausmą. Atsipalaidavęs žmogus – aplinkinių mėgstamas.

Įtemptas žmogus turi daug energijos ir jėgos paspausti “stabdžius”, reaguoja lėtai, iš sąmonės stengiasi išstumti savo troškimus ir dvasinius išgyvenimus, mokosi koncentruoti dėmesį, aplinkinį pasaulį stebi kažko laukdamas. Jis pats savo rankomis kuria savo gyvenimą, dirba pagal planą iš anksto numatęs tikslą, yra pareigingas. Laikysena – įtempta, kartais jis atrodo kampuotas. Jo sąmonės srautas siauresnis, bet gilus, nelygus, dažnai audringas ir kartkartėmis prasiveržiantis. Mąstymas pakankamai vienpusiškas, kontaktas su aplinkiniais žmonėmis atsiranda sunkiai. Savo svarbumo jausmas, išdidus elgesys, autoriteto turėjimas išskiria jį iš kitų žmonių. Prie jo reikia mokėti “prieiti”.

Pasaulyje grynųjų tipų yra mažiau negu mišrių. Šių dviejų grynų tipų mišinys sukuria dar keturis naujus variantus. Štai jie.

Atsipalaidavęs ekstravertas (išorinis) – žmogus elgiasi natūraliai ir laisvai, greitai suranda savo vietą aplinkoje ir joje gyvai įsitvirtina. Jis prisitaiko prie aplinkos, mėgsta bendrauti, lengvai išsisuka nuo sunkumų. Jis harmoningas ir optimistiškas, žmones priima tokius, kokie jie yra. Šių žmonių nepriskirsi nei dogmatikams, nei mistikams.

Atsipalaidavęs intravertas (vidinis) – žmogus gyvena sau ir savyje, išoriniam pasauliui nereikšdamas jokių pretenzijų, savo veiksmus nukreipia tikslingai ir tik ten, kur būtina, kur taiso ir gerina savo asmens reikalus. Jis dažnai būna susimąstęs ir užsisvajojęs, nepraktiškas ir neryžtingas. Jis kuklus, neįžūlios laikysenos, nesivelia į ginčus, netgi vengia jų ir stengiasi sutaikyti, nuglostyti besiginčijančias puses, nori suprasti artimuosius, jei reikia, užjaučia. Jo mintys nukreiptos gilyn, dažniausiai gyvena įsivaizdavimu, kaip bus. Toks žmogus mėgsta gamtą, lengvai pasiduoda nuotaikoms ir yra linkęs į mistiką.

Įtemptas ekstravertas (išorinis) – žmogus yra sveiko blaivaus proto, gyvų jausmų, stiprios valios ir yra dalykiškai atviras išoriniam pasauliui. Jis stebi ir mato aiškiai, veikia valingai, stengiasi užsikariauti geriausią vietą pasaulyje, yra praktiškas ir neskraido padebesiais. Jis puikiai žino, ko nori iš gyvenimo, turi aiškius tikslus ir planus, gerai apskaičiuoja ir žiūri naudos sau. Moka valdytis, tačiau retkarčiais leidžia sau stipriai “pasišakoti’. Abejones ir nešvarią sąžine moka išstumti iš savo minčių. Bendraudamas su kitais jis nesublizga mokėjimu užjausti, nėra šiltas ir lankstus, tačiau būna pašėlusiai pastabus ir įžvalgus. Žaibiškai pamato, kas ne vietoje padėta (gal niekam nereikalinga?, galiu “pasiskolinti”). Varžybose su kitais jis ypač džiaugiasi pergale. Meilėje jis nori tik pergalių, tačiau jo meilė greitai pavirsta neapykanta. Toks žmogus paprastai įvertinamas kaip realistas.

Įtemptas intravertas (vidinis) – žmogus gyvena visai nepriklausomas nuo išorinio pasaulio. Dinamiški vidiniai polėkiai iš jo reikalauja pastangų kažkaip juos suformuluoti, surikiuoti, apiforminti ir įvardytą idėją įgyvendinti. Savo įsivaizdavimus stengiasi susisteminti ir sudėlioti į lentynas, ieško tarpusavio ryšių. Bendraudamas su kitais žmonėmis dažnai pasirodo kaip drovus ir kuklus, tačiau be ceremonijų. Jis nelabai veiklus, tačiau demonstruoja užsispyrimą ir nelankstumą.

Taigi vertinant žmogų pagal delno linijas, būtina atsižvelgti j delno sektoriaus, kuriame yra linijos, ypatybes. Sektorius gali sušvelninti ar sustiprinti atitinkamos linijos reikšme. Minimo kryžiaus, padalijančio delną į keturis sektorius, padėtis kiekvieno žmogaus – individuali ir labai skirtinga.

KETURI PIRŠTAI. Tęsiame pokalbį apie kitus pirštus. Iš pirštų mes gauname daug informacijos apie aplinką. Žmogaus mąstymo ir pažinimo procese pirštai atlieka vieną “aukščiausios klasės” funkcijų. Pirštų ilgis ir jų papiliarinės linijos tai akivaizdžiai įrodo. Skirtingai nuo žmogbeždžionių, žmonių pirštai yra nepalyginamai judresni. Niekas gyvūnijos pasaulyje neturi tokių judrių pirštų. Tik žmogus. Trys nareliai, skirtingas jų ilgis – štai kas lemia žmogaus pirštų judesių įvairovę. Mąstymo ir minties impulsui pirštai suteikia apčiuopiamą ir matomą išraišką. Pirštas – minties veidrodis.

Chirologijoje pirštai informuoja apie žmogaus protą, jo intelektualią veiklą. Kaip jau kalbėjome, delno kryžius savo vertikalia linija smilių ir didįjį pirštą sutalpina aktyviame sektoriuje, o bevardis ir mažylis lieka pasyvioje zonoje. Išvada: smilius ir didysis pirštas suteikia informaciją apie teigiamus ir konkrečius žmogaus mąstymo sugebėjimus, o bevardis ir mažylis – apie abstrakčius siekius ir tendencijas, idealams nukreiptas mintis. Šios išvados yra patvirtintos konkrečiais faktais. Beje, senovės chirologijoje tai atitinka mitologinę pirštų priklausomybę:

Nykštys – Žemės pirštas,
Smilius – Jupiterio (Perkūno),
Didysis – Saturno ir Mėnulio,
Bevardis – Saulės ir Marso,
Mažylis – Merkurijaus pirštas.

Smilius atitinka sąmoningą žmogaus garbės troškimą ir socialinį asmenybės reikšmingumą, karjerą.

Didysis (rusų klb. vidurinysis) pirštas siejamas su vidine dvasine būsena, t.y. su paslėpta asmenybės dalimi. Kartais jis vadinamas likimo pirštu.

Bevardis atitinka žmogaus idealus, kylančius iš prigimtinių aistringų troškimų ir didesnio ar mažesnio įkvėpimo.

Mažylis pažymi dvasinį imlumą ir su tuo susijusias galimybes.

MEDICININĖJE chirologijoje pirštai ir nagai yra siejami su organais ir organų sistemomis:

Smilius – su krūtine (plaučiais, kvėpavimo sistema) ir kepenimis,

Didysis pirštas – su virškinimo sistema (pirmiausia su žarnynu, blužnimi, kasa), kaulų sistema ir klausos organais,

Bevardis – su širdies ir kraujagyslių sistema, arterijomis, inkstais ir regos organais,

Mažylis – su nervų sistema, lytiniais organais ir tulžies pūsle.

Dabar išsamiau apie kiekvieną pirštą.

SMILIUS sukelia daug antropologų ir anatomų diskusijų. Ypatinga šio piršto padėtis nulemia judesių nepriklausomybę, kurios neturi nė vienas kitas gyvūnas. Šiuo bruožu smilius iš esmės skiriasi nuo savo brolių -bevardžio ir didžiojo pirštų. Dėl ypatingų smiliaus raumenų viršutinė delno linija paprastai baigiasi tarpupirštyje tarp smiliaus ir didžiojo piršto, o beždžionių ji kerta delną tiesiai skersai nuo pradžios iki galo. Smiliaus muskulatūra suteikia jam nepaprastą judrumą. Beždžionė, pavyzdžiui, negalėtų pagrasyti smiliumi. Vadinasi, toks smiliaus judrumas ir gestai nėra atsitiktinis dalykas, jis yra susijęs su sąmoningu mąstymu ir jį išreiškia, parodo. Jis net vadinamas rodomuoju. Smilius nuo vaikystės visą gyvenimą yra treniruojamas. Juo atliekamas liepiamasis gestas pabrėžia dalyko svarbumą arba grasina. Smiliaus gestai, palyginti su nykščio, yra daugiau intelektualūs.

Labai svarbus smiliaus ilgis. Silpnapročių žmonių smilius būna panašaus ilgio kaip žmogbeždžionių. Smiliaus gestai ir ilgis siejasi su sąmone ir žmogaus sugebėjimu save realizuoti.

Maždaug 10 procentų žmonių smilius yra ilgesnis už bevardį. Tada susidaro tokia formulė; 3, 2, 4, 5, 1 – pagal pirštų ilgį. D.Vudas pabrėžia, kad ilgas smilius dažniausiai šalia savęs turi ir didelį nykštį. Abu šie pirštai valdo žmogaus “AŠ” ir jo sąmonę. Jeigu abu pirštai (smilius ir nykštys) yra labai ilgi, dažniausiai judrioje kaulėtoje rankoje, toks žmogus laikosi loginių išvadų, nepasiduoda fantazijai ir rizikai. Jame mintis yra užspaudusi jausmus. Mintis dominuoja. Toks žmogus yra labai pastabus, žemiškas, atkaklus realistas. Be šių savybių žmoguje jaukiai įsikuria galingas egoizmas ir pastangos visiems, ypač artimiesiems, primesti savo valią.

Priešingai, žmonės su trumpu nykščiu ir smiliumi, dažniausiai jausmingoje rankoje, nelabai sugeba patys prasimušti gyvenimo kelią. Jų jausmai valdo protą.

Taigi smilius – egoizmo ir garbėtroškos buveinė. Tai patvirtina ir jo mitologinis pavadinimas – Jupiterio pirštas.

Gydytojai nuo seno smiliui skyrė ypatingą dėmesį. Hipokratas negražų, išsigimusį smilių siejo su plaučių ligomis. Smilius yra susijęs su kvėpavimo sistema.

DIDYSIS pirštas atlieka labai diferencijuotus judesius. Dažniausiai tai būna tarpiniai, mažiau ryškūs judesiai negu nykščio ir smiliaus. Akivaizdu, kad jis stipriausiai yra susietas su vidaus organais. Šią mintį patvirtina ir chirologai. Jie didžiajam pirštui priskiria melancholiją. Natūralu, kad kūno skausmą lydi bloga nuotaika, depresija. Ilgas didysis pirštas gana dažnai pasitaiko jausmingoje rankoje, kurios savininkai linkę į depresijas, vidaus organų ir limfinės sistemos ligas. Savaime suprantama, kad ant šio piršto negalima nešioti žiedų. Taigi trys pirmieji pirštai atlieka apgalvotus veiksmus – rašymas, piešimas, rankdarbiai. Jie aktyvūs gestikuliacijoje.

BEVARDIS – visai kitoks. Drauge su smiliumi šie du pirštai yra kur kas pasyvesni už anuos tris ir linkę puoštis žiedais. Bevardis yra ypač dekoratyvus. Visi chirologai jį vieningai priskiria meno ir grožio meilei. Estetinis jausmas, fantazijos gylis čia gerokai stipresnis už loginį mąstymą, jeigu bevardis yra gražios formos ir ilgesnis už smilių, ypač tais atvejais, kai ant delno yra tam tikrų iškilumų. Padalijus delną į keturias dalis, tas išorinis paviršius su bevardžiu ir mažyliu atitinka asmenybės pasąmonės ir fantazijos lygį. Tai menininkų pirštas.

MAŽYLIS yra mažiau judrus už nykštį, nors ir stovi delno pakraštyje. Medicinoje deformuotas mažasis pirštas su nejudriu sąnariu yra vienas bendrųjų degeneracijos požymių. Jo ilgis medikams ypač iškalbingas. Fridmanas nenormaliai ilgą arba nenormaliai trumpą mažylį konstatavo šizofrenikų rankoje. Paranoja labiau būdinga labai trumpo mažylio atveju ir dažniausiai pasitaiko jausmingoje mažoje rankoje. Mažas mažylis rodo infantiliškumą. Jis siejasi su lytine sistema, todėl nieko keisto, kad šizofrenikai-paranojikai dažniausiai būna neišsivystę seksualine prasme. Labai ilgas mažylis paprastai matomas elementarioje rankoje. Dėl endokrininių liauki; sutrikimo mažylis yra ne tiktai per daug trumpas, bet ir labai smailas. Mažylio ryšys su lytinių liaukų hormonais – neabejotinas. Medikai teigia, kad pagal mažylio formą žmogui reikia reguliuoti savo seksualinį gyvenimą. Mažylis yra pasyvioje rankos dalyje, t.y. pasąmonės ir fantazijos srityje, todėl pačiais giliausiais ryšiais šie du paskutiniai pirštai yra susiję su lytinių liaukų veikla. Mažyliui būdingi tam tikri gestai, pavyzdžiui, atkraginti jį laikant puodelį. Taip nesąmoningai (o gal kartais ir specialiai) atkreipiamas kitų dėmesys į save. Jeigu mažylis užlenktas į vidų, tokia piršto padėtis išreiškia nepatogumą, drovumą, nepakankamą pasitikėjimą savimi.

Kai kuriose rankose ryškiai savo dydžiu išsiskiria trys pirmieji pirštai, o du paskutinieji yra lyg susitraukę ir sumažėję. Tokia ranka yra neharmoninga ir neišvaizdi. Ji ypač dažna vadinamųjų emancipuotų moterų ir rodo per daug išvystytą savo svarbumo jausmą, žinoma, instinktų sąskaita.

Pirštų storis

Pirštų storis taip pat reikalauja dėmesio. Ploni, bet ne sausi pirštai dažniausiai būna inteligentiškų, tiesmukiškų ir išlaikančių pusiausvyrą žmonių. Liesi pirštai – vadinasi, žmoguje viršų ima intelektas. Asketų, gyvenančių abstrakcijų ir skaičių pasaulyje, pirštai paprastai būna liesi. Šio tipo žmogaus niekada neištinka vadinamieji atsitiktinumai, neapskaičiuoti, nenumatyti dalykai. Pirštų liesumą lydi egoizmas ir su juo susiję skurdūs jausmai.

Stori, mėsingi, putlūs pirštai rodo malonumų pomėgį. Toks žmogus jausmuose yra aistringas, moka džiaugtis, mėgsta patogumus. Jis dažnai būna puikios nuotaikos ir yra pasirengęs būti geras ir malonus visiems. Jam nesvetimas praktiškumas, tačiau neprarandant realybės jausmo.

Pirštai-dešrelės ne tokie, kaip ką tik aprašyti, putlūs, mėsingi ir stori. Jie maži, daro negražių pirštų įspūdį ir tikrai primena dešreles. Žmogus tokiais pirštais yra linkęs ieškoti jausminių malonumų šiurkščiomis priemonėmis, jo instinktai be galo primityvūs.

JUDRUMAS. Jeigu pirštai yra labai judrūs, tiek judrūs, kad lengvai atsilaužia atgal, toks žmogus puikiai prisitaiko fizine ir dvasine prasmėmis. Jis prisitaiko prie naujų žmonių, naujos aplinkos, sugeba kitus užjausti, yra kilniadvasis. Tačiau yra pavojus, kad šis žmogus neturi savo gyvenimo linijos, savo nuomonės.

Kieti, nejudrūs pirštai rodo kietą užsispyrėlį. Žmogus su tokiais pirštais yra energingas ir stiprus, tačiau sudėtingas, linkęs j uždarumą ir išankstinę nuomonę. Tokią ranką vertinkime labai atsargiai. Reikia mokėti atskirti įgimtą normalų rankos kietumą nuo įgyto dėl ligos (artrito, druskų).

PIRŠTŲ “LYSVĖ” – įsodinimo vieta kiekvienoje rankoje yra “paruošta” skirtingai. Jeigu stori pirštai prie “lysvės” susiaurėja, toks žmogus – gana jausmingas, tačiau nesileidžia visiškai jausmų valdomas, netampa jausmų vergu. Jis sugeba išlaikyti savitvardą.

Jeigu pirštų “šaknys” plonos, žmogus yra linkęs tiriamajam darbui ir tokiai veiklai, kuri reikalauja daug kruopštumo ir tikslumo, pavyzdžiui, teisė, istorija.

Smiliaus, didžiojo ir bevardžio pagrindas dažniausiai būna vienoje tiesioje linijoje, o mažylis yra įsodintas šiek tiek giliau, žemiau šios linijos. Jeigu tikrai taip atrodo pirštų pagrindas, vadinasi, žmogus išlaiko pusiausvyrą, yra veikus ir jo buitis sutvarkyta griežtai.

Jeigu smiliaus, didžiojo ir bevardžio pirštų “lysvė” nelygi, o delnas pakilęs, tokio žmogaus charakteryje yra netvarkingumo bruožų, jam stinga stabilumo ir nuoseklumo.

Jeigu smilius įsodintas delne daug giliau (žemiau) negu įprasta, žmogus išreiškia save labai žemu lygiu, jeigu aukščiau – žmogui trūksta paprastumo, kuklumo, jis per didelis garbėtroška ir linkęs į snobizmą.

Mažylio gilus įsodinimas rodo palankias galimybes jo gabumams pasireikšti, jo savitvarda ir komunikabilumas yra vienodo lygio. Jeigu mažylis įsodintas per daug giliai, pirštas atrodo labai nemaloniai ir nenatūraliai bei pažymi skydliaukės ir gimdos sutrikimus. Žmogus yra agresyviai impulsyvus, charakteris netvirtas, jis negali susivaldyti.

APIE PIRŠTŲ FALANGAS. Apatinės pirštų falangos yra susijusios su endokrininių liaukų sistema. Mėsingos į dešreles panašios apatinės falangos informuoja apie skydliaukės hipofunkciją, o kaulėtos apatinės falangos – apie skydliaukės hiperfunkciją. Elementarioje ir dinamiškoje rankoje pirštų apačia kaip tik dažniausiai būna mėsinga, trumpa, stora ir rodo skydliaukės hipofunkcijos galimybę. Jausmingoje rankoje tokia pirštų apačia ir per daug stori pirštai yra lytinių liaukų nepakankamumo ženklas. Idealiose rankose apatinė falanga plonesnė už dinamiškos rankos tą pačią falangą yra skydliaukės hiperfunkcijos požymis.

Vidurinės pirštų falangos taip pat yra siejamos su sveikata. Tuberkulioze sergančių žmonių jos būna tokios plonos, kad atrodo kaip kaulai. Egzistuoja vadinamasis Hipokrato pirštas, kuriame ne tik labai plona vidurinė falanga, bet ir savotiškos formos nagas. Hipokratas visų pirma tokius pirštus aiškino kaip plaučių ligų požymius. Jis pirmas pastebėjo, kad nuo šio organo ligų dažniausiai nukenčia smiliaus vidurinioji falanga. Tuberkuliozės atveju tai atsitinka su visų pirštų viduriniais nareliais. Mes turėtume būti atidūs savo vaikų ir artimųjų išvaizdai. Pastebėję įtartinus požymius, medikų padedami galėtume anksti pasitikti nemalonią ligą, kol ji dar “neįsibėgėjo”, tada lengviau ją įveiktume.

Galinės falangos ir pirštų galiukai yra patys subtiliausi ir labiausiai diferencijuoti jutimo, tiksliau – lytėjimo, organai. Jie atsakingi ir už kraujo pristatymą nagams. Galinių falangų ilgis priklauso nuo rankos tipo. Fridmanas nustatė, kad tarp dvasinių ligonių galinės pirštų falangos yra ilgesnės šizofrenikų negu depresyvių maniakų rankose. Elementarioje ir dinamiškoje-mėsingoje rankoje galinė pirštų falanga yra trumpesnė negu jausminėje ir dinamiškoje-kaulėtoje rankoje.

Papiliarinės linijos pirštų galuose yra nepaprastai reikšmingos. Jas tyrinėdami daug mokslo žmonių vargino smegenis. Nuo gimimo iki mirties šios linijos nekinta ir todėl yra didžiausio patikimumo požymis identifikuojant individą. Fiziologas Kolmanas, norėdamas pabrėžti ne tik jų ryšį su smegenų žievės vingiais, bet ir jų panašumą, jas pavadino odos vingiais. Jis akcentavo, kad lytėjimo jausmas yra pats svarbiausias ryšininkas tarp smegenų ir mūsų aplinkos. Labai įdomūs psichologiniai ir antropologiniai tyrimai buvo atlikti lyginant žmogbeždžionių ir žmogaus pirštų galus. Šių tyrimų tėvas yra Tomas Hakslis.

Ilgos galinės pirštų falangos dažniausiai būna idealioje bei dinamiškoje-kaulėtoje rankoje ir rodo aukštą jautrumo, jausmingumo ir inteligentiškumo lygį, taip pat sentimentalumą. Tokioje rankoje nagų forma dažniausiai yra graži.

Trumpos galinės falangos dažniau būna elementarioje rankoje ir rodo priešingas savybes – jautrumo ir inteligentiškumo stoką. Nagai tokioje rankoje yra trumpi ir nepakankamai išsivystę.

Jeigu pirštų galai (ne nagai) turi tendenciją trauktis ar net lenktis j kabliuko formą, tai yra didelės koncentracijos ir egoizmo, kai kuriais atvejais gobšumo, o dažniausiai – jausmų skurdumo požymis.

Nejudrios, kietos galinės pirštų falangos yra stiprių ir susikaupusių asmenybių. Jie yra ryžtingi, pasitiki savimi, tačiau kietai laikosi savo nuomonės ir nepriima svetimų idėjų.

Judrios galinės falangos visada priklauso gudriems žmonėms, kurie savo gudrumo nedemonstruoja. Jie gerai prisitaiko, jų intelektas yra landus.

Atgal atsilenkiančios galinės falangos yra per daug gudraus žmogaus, kuris vis dėlto gali būti išsiblaškęs, neryžtingas, nedėmesingas. Jis blaškosi, elgiasi nenuosekliai, vadovaujasi savo pirmuoju įspūdžiu, retai tampa tikra asmenybe. Dažnai matome atgal lengvai linkstančias nykščių galines falangas. Be minėtų savybių, šie žmonės mėgsta viską perdėti – tai per daug giria, tai per daug peikia, tai per daug liūdi, tai…