Melanezidė

Melanezidė — taip pavadino Ferbridžas didelį žemyną, buvusį, kaip jis spėja, Ramiojo vandenyno pietvakariuose dar ligi terciaro periodo vidurio. Paskui sausuma ėmusi grimzti ir grimzdusi dar visiškai neseniai.

 

Tai rodo povandeninis kalnagūbris, jungiąs Naująją Gvinėją su Naujosios Britanijos sala, ir Saliamono salų rajono jūros dugno grimzdimo žymės, ir koralinės Lojalčio salos prie Naujosios Kaledonijos, ir pati Naujoji Kaledonija — iš vandenyno iškilusi didžiulio povandeninio kalnagūbrio dalis.

 

Fidžio salos, taip pat priderančios Melanezijai ir esančios jos rytiniame pakraštyje, yra atsiradusios dėl audringos geologinės veiklos, kuri nesiliovė ir kvartere. Jos tai pasinerdavo vandenyse ir būdavo nuklojamos nuosėdų, tai iškildavo iš vandenyno.

 

„Įvairiais laikais Fidžiu salos tai susijungdavo sausuma su Pietryčių Azija, Australija ir Naująja Zelandija, ir rasdavosi tuo būdu didžiulis Melanezidės žemynas, tai Australija ir Naujoji Zelandija nugrimzdavo į vandenyną, o Fidžiai likdavo izoliuoti, — rašo tarybinis okeanografas J. Krepsas knygoje «„Vitiaziu“ į Ramiojo vandenyno salas». — Kitu laiku, atvirkščiai, Australijos sritis iškildavo, o Fidžiai atsidurdavo po vandeniu.“

 

Geologijos akimis, Melanezidė — palyginti jaunas darinys. Gal sausuma grimzdo tais laikais, kai žmogus pradėjo kurtis Okeanijoje? Teigiamai į tą klausimą gali atsakyti toks tolimas okeanografijai mokslas, kaip… lingvistika.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Okeanijoje kalbama daugiau kaip tūkstančiu įvairių kalbų ir tarmių. Ir nepaisydami tos įvairovės, kalbininkai Okeanijos kalbas skirsto į dvi dideles grupes. Pirmajai pridera polinezių, mikronezių ir melanezių kalbos— tai didžioji austronezių kalbų šeima, apie kurią jau pasakota. Visas kitas Okeanijos kalbas priimta vadinti „papuasų“ kalbomis (nors jomis kalba ne tik Naujosios Gvinėjos papuasai, bet ir kitų salų gyventojai).

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Austroneziai išrado dviejų korpusų valtį su balansyru, katamaraną, kuriuo jie nukariavo dviejų vandenynų platybes ir įsikūrė nuo Madagaskaro ligi Velykų salos. Tas išradimas, atrodo, kilęs iš autronezių tėvynės, Indonezijos. Jo pasigavo ir kurie-ne-kurie Melanezijos tamsiaodžiai, kurie pasiskolino ir dar vieną dalyką: vietoj „papuasų“, tai yra neaustronezių, kalbų jie ėmė vartoti austronezių kalbas (istorija žino ne vieną tokio skolinimosi atvejį, pavyzdžiui, rusų kalbą yra pasisavinusios daugelis Uralo, Sibiro ir kitų tautų).

 

Tačiau ir ligi šiol Melanezijoje yra išlikusių neaustronezių kalbų salelių: papuasų kalbomis kalba ne tik Naujojoje Gvinėjoje (kur jomis bendrauja dauguma gyventojų), bet ir Admiraliteto, Naujosios Britanijos, Naujosios Airijos, Saliamono, Naujosios Kaledonijos salose. Galimas daiktas, papuasų kalbomis bendrauta ir Fidžiu salose — tai rodo tam tikri fidžių kalbos bruožai, ir vis dėlto ji yra iš melanezių kalbų grupės.

 

Kelias, kuriuo austroneziai pateko į Okeanijos salas, aiškus — ne be reikalo jie vadinami geriausiais senovės jūrininkais! Bet kaip Okeanijos salose atsidūrė „papuasų“ kalbų vartotojai? Juk, kaip teigia puikus Melanezijos kultūros mokovas profesorius Hansas Damas, papuasai jokie jūreiviai, ir tuo jie iš esmės skiriasi nuo melanezių, polinezių ir mikronezių. Didžiulėmis Naujosios Gvinėjos upėmis jie plaukia duobtomis siauromis; valtimis ir niekad nėra drįsę ir negalėjo drįsti jomis išplaukti į atvirą jūrą. Papuasai, kaip mano Damas, — „tikri sausumos gyventojai“. Kaipgi jie. tada atsidūrė Okeanijos salose, kurias vieną nuo kitos skiria kilometrai ar net šimtai kilometrų Ramiojo vandenyno? Gal jų kelias panašus į australų sentėvių būdą, kuriuo jie skverbėsi į penktąjį žemyną?

 

Žmogus Australijoje pasirodė toli gražu dar nepasibaigus paskutiniam ledynmečiui. Jis keliavo per Naująją Gvinėją. O iš čia galėjo patraukti ne tik į pietus, Australiją, bet ir į rytus, į Melanezijos salas, O kadangi pakrantės jūrose, skalaujančiose Melanezijos, tikriau, Melanezidės, krantus, buvo gausybė vėliau nugrimzdusių salų salelių, tai įsikurti Okeanijos salose „papuasų kalbų vartotojams buvo kur kas lengviau, negu austroneziams, keliais tūkstantmečiais vėliau patraukusiems į rytus, į vandenyną.

 

Prasigauti į Didžiojo vandenyno platybes austroneziai galėjo tik savo puikiomis laivėmis katamaranais. O „papuasų“ kalbų vartotojai, patraukę rytus kur kas anksčiau už austronezius, vandenyno platybes nugalėjo per sausumos „tiltus“ ir dabar dingusias salas saleles.

 

Okeanijoje kurtis pradėta, ko gero, žiloje senovėje. Žmogus Australijoje pasirodė jau prieš dvidešimt tūkstantmečių, o į Naujosios Gvinėjos teritoriją jis bus patekęs dar seniau. Austronezių kalbų vartotojai, spėja tarybinis etnografas N. Butinovas, pasirodę čia prieš 5000—6000 metų, bet pirmą kartą tose pakrantėse žmonės apsigyvenę kur kas seniau. Fidžių salose archeologai rado žmogaus ženklų, kurių amžius siekia 4000 metų.

 

Tačiau tai anaiptol ne pati anksčiausia data, nes tos žymės — austronezių, vėlesniųjų ateivių.

 

Jau buvo minėti negritai, juodaodžių pigmėjų gentys, gyvenančios Malakos džiunglėse ir Filipinų salyno Lusono salos kalnuose. Pigmėjų genčių rasta ir Naujojoje Gvinėjoje. Jūreivystės jie visiškai neišmano ir patekti į salą galėjo tik sausuma. Teisybė, Naująją Gvinėją nuo kitų salų teskiria menkas vandens plotas. Tačiau ir atokiose Naujųjų Hebridų salose gyvena tamsiaodžių žmogeliukų — ir pateko jie ten, matyt, taip pat, kaip ir jų giminaičiai į Naująją Gvinėją, — per dabar dingusias salas ir sausumos tiltus.

 

Galimas daiktas, negritai yra gyvenę ir Saliamono salose — juodaodžiai žmogeliai minimi tame salyne užrašytose legendose. Panašių legendų turi ir fidžiai — o archeologai rado Fidžiuose baisiai primityvių įnagių, kurie nieku būdu negalėjo būti austronezių.

 

Taigi kalbotyros duomenis patvirtina kiti humanistikos mokslai: antropologija, etnografija, archeologija, tautosaka. Ar patvirtins juos gamtos mokslai — okeanografija ir geologija? Į tą klausimą sunku atsakyti, kol išsamiai neištirtas Ramiojo vandenyno pietvakarių dugnas ir neišžvalgytas lieka gausybės vidinių jūrų dugnas aplink Melanezijos salas ir salynus. O jos labai menkai teištirtos, ir ne tik povandeninių archeologų, bet ir okeanografų, kurie vos vos tepradėjo žvalgyti tą nepaprastai sudėtingą rajoną.

 

Mūsų amžiaus antropologai įrodė, kad nebuvo ir nėra atskiros Okeanijos rasės — visi Okeanijos gyventojai yra arba mongoloidų, arba negroidų (pusiaujo) rasės. Pagrindinė pastarosios rasės gyvenamoji vieta yra Juodasis žemynas — Afrika. Negroidų gyvena ir Pietų Indijoje. Nuo australų ir kitų Okeanijos negroidų afrikiečius ir juodaodžius indus skiria Indijos vandenyno platybės… O gal tas vandenynas padės įminti negroidų rasės mįslę — kodėl vienus nuo kitų juos skiria tūkstančiai kilometrų?

 

Parengta pagal: A. Kondratovas „Trijų vandenynų paslaptys“


2500