„Ichtiandro“ paieškos: mitai ir tikrovė

Ar mūsų planetoje egzistuoja žmonių populiacija, kuri prieš dešimtis, o gal ir šimtus amžių paliko kietą žemę ir visiems laikams apsigyveno po vandeniu? Mokslas šiuo klausimu teigiamai atsakyti negali, bet daug faktų, užfiksuotų istorinėse kronikose, ir šiuolaikiniai liudininkų pranešimai byloja ką kita, – praneša „Vakaro žinių“ priedas „Geras“.

 

Įsakymas: sulaikyti

 

Narai vakariniame Baikalo krante dalyvavo mokomuosiuose koviniuose nardymuose. Netikėtai vienas jų išniro į paviršių šaukdamas, jog ką tik matė, kaip už 15-20 metrų nuo jo praplaukė milžinas su apskritu šalmu ant galvos.

 

Šios būtybės, iš išorės labai panašios į žmogų, ūgis buvo maždaug trys metrai. Įkandin jos po kurio laiko pasirodė dar du „ichtiandrai“. Nors visa tai vyko maždaug 50 metrų gylyje, jie neturėjo nei akvalangų, nei kokių kitų aparatų ar įrangos. Visa jų „ekipuotė“ – į rutulius panašūs šalmai, dengiantys galvas, ir prigludę kombinezonai.

 

Apie paslaptingą įvykį nedelsiant buvo pranešta įvairioms instancijoms. Sunerimusi vadovybė įsakė tučtuojau sulaikyti vieną „ichtiandrų“. Bemat buvo sudaryta speciali 7 narų grupė, tačiau bandymas sulaikyti paslaptingus plaukikus baigėsi tragiškai.

 

Užmetus tinklą ant vieno milžinų, visa narų grupė kažkokio galingo impulso buvo išsviesta į paviršių. O kadangi autonominė įranga neleido pakilti iš tokio gylio ignoruojant dekompresijos režimą, visi grupės nariai susirgo kesonine liga. Vienintelis išsigelbėjimas – dekompresijos režimas barokameroje, ir nedelsiant. Narai jų turėjo kelias, bet veikė tik viena, kurioje telpa ne daugiau kaip du žmones.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Taigi trys iš grupės žuvo, kiti liko invalidais. Na o „ichtiandrų“ nuo tada Baikale niekas nematė.

 

Žiaunos „jūrų žmonėms“ nereikalingos?

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Žmogus vidutiniškai po vandeniu gali išbūti apie minutę. Gerai treniruoti perlų ieškotojai – 2-3 kartus ilgiau.

 

Vokietis nardytojas Thomas Zittas (Tomas Citas) 2007 metų rugpjūtį sugebėjo sulaikyti
kvėpavimą po vandeniu 15 minučių ir 2 sekundes. Tai jis pademonstravo tiesioginiame Amerikos rytinio televizijos šou eteryje ir pagerino savo paties ankstesnį pasaulio rekordą – 14 min. 25 sek.

 

Prieš pasiekdamas pastarąjį rekordą T.Zittas 20 min. kvėpavo grynu deguonimi. Tačiau Gineso rekordų knygoje užfiksuotas ir jo gebėjimas sulaikyti kvėpavimą prieš tai papildomai neįkvėpus deguonies – 9 min. ir 8 sek. Šioje knygoje Thomas figūruoja ir dėl dar vieno rekordo – jis po vandeniu be akvalango sugebėjo nuplaukti 130 m.

 

Švedijos Lando universiteto specialistai nustatė, kad Tailando Surino salos gyventojai – mokenai po vandeniu mato dukart geriau negu europiečiai.

 

Kas nardė, tas žino: paprasto žmogaus akys neprisitaikiusios prie povandeninio gyvenimo. Net su kauke gana sunku įžvelgti, kas guli jūros dugne.

 

O mokenai, mintantys jūros dugne augančiais moliuskais, jūros agurkais, puikiai mato 10 ir daugiau metrų gylyje. Specialistų tirti aborigenai pusės metro atstumu lengvai skiria 1,5 mm dydžio detales, o europiečio galimybių riba – 3 mm.

 

Pasak mokslininkų grupės vadovės, mokenai akimis sugeba daryti stebuklus: jie gali visiškai susiaurinti vyzdžius, ypatingai suspausti akių lęšius ir taip išgauti didžiausią „paveiksliuko“ ryškumą gelmėse.

 

Žinant šiuos faktus galima būtų prieštarauti: profesionalių nardytojų, per ilgas treniruotes išmokusių sulaikyti kvėpavimą ir susiaurinti vyzdžius, taip pat jogų, kurie kartais dugne praleidžia kelias paras, negalima lyginti su „jūrų žmonėmis“.

 

Bet kas įrodė, kad po vandeniu gyvenančios žmogiškos būtybės tikrai vietoj plaučių turi žiaunas? Net po ilgos evoliucijos jūrų vėžlio plaučiai nevirto žiaunomis, bet po vandeniu jis geba išbūti tris valandas!

 

Oda, panaši į plėvę

 

Mokslas netiki „jūrų žmonių“ egzistavimu, bet neneigia fakto, kad ilgą laiką gyventi po vandeniu be skafandro ir kitokios įrangos žmogus gali!

 

Vieno tokio „ichtiandro“ istoriją visai neseniai mėgo pasakoti prancūzai. Vienas benamis Senos dugne netoli Paryžiaus gyveno kelis mėnesius! Jis kvėpuodavo per guminį vamzdelį su paties pasigaminta plūde ir į sausumą išlįsdavo tik kartą per parą, bet tik tam, kad pasigautų kelias žuvėdras ir čia pat žalias suvalgytų.

 

Benamiui žuvus per nelaimingą atsitikimą, Prancūzijos medikai jį ištyrė ir pamatė, kad nuo ilgo buvimo po vandeniu jo rankų ir kojų pirštų oda išsitempė, darėsi panaši į plėvę…

 

Dar vienas faktas. Visai neseniai netoli Hondūro žvejai pagavo ryklį. Jo skrandyje buvo rasti neregėtos būtybės griaučiai. Radinį perdavus mokslininkams šie nustatė, kad viršutinė skeleto dalis – žmogaus, o nuo dubens – žuvies. Undinė, sirena ar vienas iš „jūrų žmonių“?

 

Žmogus-žuvis

 

Žvilgtelėkime į istorines kronikas. Viduramžiams prasidėjus žinomas karvedys Minas Nilo žemupyje matė „jūrų žmogų“ ir „jūrų moterį“. Ji buvo ilgaplaukė ir didžiakrūtė.

 

Rytų tautos irgi nestokoja tokių pasakojimų. Jų įsitikinimu, iš Raudonosios jūros anksčiau reguliariai išbrisdavo Oenas (neabejotinai biblinis Jonas) ir vykdavo į Babiloną aplankyti ten gyvenančių žmonių.

 

„Kosmografijoje“ irgi dažnai minimi „jūrų žmonės“, pasakojama, kad prie Ispanijos krantų yra gyvūnas, kurio veidas labai panašus į žmogaus. Beje, jis su balta barzda.

 

Panašių būtybių, kaip liudija istoriniai šaltiniai, XIV-XV amžiuje buvo galima aptikti prie senovės armėnų Vano ežero. Keliautojai pasakodavo matę ežere plaukiojančius žmones su plėvaplėvėmis sujungtais rankų ir kojų pirštais. Senovės indų tekstai byloja apie po vandeniu gyvenusius daugiau kaip 300 mln. žmonių! 1400 metais prekeivės pienu, anksti rytą traukdamos į turgų, seklumoje pagavo jūrų merginą ir padovanojo ją Harlemo miesto valdžiai. Ją apvilko suknele ir išmokė verpti. Nors keletą metų mergina gyveno šeimoje, ji nuolat veržėsi grįžti į jūrą.

 

Nepaklusnusis kaimas

 

1932 metais tuometinės britų kolonijos Pietų Kamerūno oficialiam rezidentui buvo pranešta, kad Ibibio gyventojai nemoka mokesčių. Jis, ilgai negalvodamas, įsakė viską išsiaiškinti ir nubausti kaltininkus.

 

Anais laikais ta vietovė buvo tikras pelkynas, ten žmonės gyveno nedideliuose žemės ploteliuose. Kareivių būrys, sėkmingai pasiekęs salos krantą, kuriame buvo nepaklusnusis kaimas, didžiai nustebo: jis buvo tuštutėlis – išnyko ne tik žmonės, bet ir gyvūnai…

 

Ir tuomet mokesčių rinkėjai pamatė prie salos artėjančią sukiužusią valtelę. Iš tolimos kelionės grįžę vietos gyventojai buvo iškvosti ir papasakojo, kur pasislėpė jų gentainiai. Belaisviai nuvedė kariškius prie nepaprastai tyro užtvenkto upelio ir pasiūlė, atsigulus ant žemės, pažvelgti į jo dugną. Pro vaiskų vandenį maždaug pustrečio metro gylyje kareiviai išvydo visus… kaimo gyventojus!

 

Vaizdelis ne silpniesiems

 

Vyrai, moterys, seneliai ir vaikai sėdėjo ant dugno, atsišlieję į statų krantą ar vienas į kitą. Jų veidai buvo ramūs. Pasirodo, visi jie miegojo! Ir jokie vandens burbulai nekilo, kaip būna, kai žmogus kvėpuoja. „Ichtiandrams“ prie kojų stovėjo pintinės su šunimis, katėmis ir beždžionėmis! Toks vaizdelis, kaip vėliau pasakojo anglas kareivis, galėjo bet ką išvaryti iš proto!

 

Kaimo gyventojai buvo priversti palikti upelio dugną, o kareivių būryje esantis gydytojas kai kuriuos jų apžiūrėjo. Neįmanoma apsakyti jo nuostabos: afrikiečiai jautėsi kuo puikiausiai ir buvo pasirengę nors tą pačią akimirką grįžti į savo povandeninę slėptuvę.

 

Kolonijos valdžia išsamią ataskaitą apie šį fantastišką atvejį įsegė į bylą kaip oficialų dokumentą.

 

Gyvena kur neįmanoma

 

Žinomas ichtiologas Hansas Petersonas 1948 metais pareiškė, kad daugiau kaip 6500 metrų gylyje nėra gyvybės, nes esant 650 atmosferų slėgiui žūva net primityviausi organizmai. Tačiau jau po metų danų ekspedicinio laivo „Galatėja“ specialistai, iškėlę iš 10 tūkst. metrų gylio dragą, rado joje dešimtis įvairiausių gyvų būtybių. Jos gyveno ten, kur nuo slėgio dulkėmis virsdavo iš laivo nuleisti stikliniai plūdurai!

 

Apie kitą atvejį A.Sandersonui papasakojo sociologas Džefris Goreras (Jeffrey Gorer). Sykį jis jau su pažįstamu vietiniu vyruku patraukė į Senegalo vandenyno pakrantę. Afrikietis, matyt, norėdamas apstulbinti baltąjį žmogų, pasisiūlė parodyti vieną įdomų liaudies paprotį – vaikščiojimą po vandeniu.

 

Po vandeniu – pusę valandos

 

Nutolus nuo kranto senegalietis liepė žvilgtelėti už borto, ten… po vandeniu vaikščiojo nuogi žvejai su pririštais prie kojų vietoj balasto akmenimis ir rinko jūrų gėrybes, tarsi tai būtų uogos ar grybai, krovė į pintines, o jas kiti virvėmis traukdavo į paviršių.

 

Pasikalbėjęs su žvejais Dž.Go-reras sužinojo, kad kiekvienas nardytojas po vandeniu gali išbūti iki pusvalandžio. Prieš nerdami jie vartoja tam tikrus preparatus, padedančius reguliuoti kraujo apytaką. Bet kas tai per vaistas, mokslininkui nepavyko sužinoti.

 

Specialistai mano, kad nuo senų laikų mūsų planetoje, be žemiškosios, egzistavo ir povandeninė civilizacija. Legendas apie „pusiau žmones, pusiau žuvis“ kūrė dar šumerai. Japonai nuo seno pasakojo apie „meldų žmones“, galinčius gyventi po vandeniu. VIII amžiaus graviūroje aiškiai matyti žmogaus rankos ir kojos su plėvėmis ir aštriais nagais.

 

Dar japonai tiki paslaptingomis jūrų būtybėmis, kurios panašios į žmones ir nemarios. Tokio „žmogaus“ mėsos užvalgęs žemės gyventojas gali gyventi labai labai ilgai, gal net irgi tapti nemirtingas. Populiari legenda pasakoja apie mergaitę, kuriai tėvas davė paragauti „jūrų žmogaus“ mėsos, ir ji nugyveno 800 metų, o atrodė kaip 15-metė. Jos garbei net pastatyta šventykla.

 

Legendos legendomis, bet ir XX bei XXI amžiuje daugelyje šalių užfiksuota daug liudijimų apie regėtus vandenius, undines ar į juos panašias būtybes.

 

2003 metų kovo pabaigoje labai plačiai buvo kalbama apie Kaspijos jūroje gyvenančią keistą būtybę, kurią matė Azerbaidžano žvejai. Vietiniai išjuokė apie ją pasakoti bandžiusį laivo kapitoną, išvadino jį girtuokliu, tauškiančiu visokius niekus.

 

Štai iraniečiai į žvejų pasakojimus kitaip reagavo. Pasirodo, Irano gyventojai ir anksčiau žinojo apie žmogų iš jūros. Pasak jų, 2003 metų vasarį pabudus povandeniniams ugnikalniams ir suaktyvėjus naftos gavybai Kaspijos jūroje žvejai ne kartą jūroje ir sausumoje yra matę keistą būtybę.

 

Į žmogų panašaus jūrų gyvūno aprašymai visais atvejais identiški. Kiek žemesnis nei vidutinio ūgio, 165-168 cm, tvirtai suręstas, išsišovusiu pilvuku, į irklakojų panašiomis pėdomis, keturiais pirštais su plaukmenimis. Oda balzgana, plaukai juosvai žali, šiurkštūs, rankos ir kojos kiek trumpesnės nei žmogaus, nagai auga ne tik ant pirštų, bet ir ant kumpos nosies galiuko, ir ši primena delfino snapą. Ausų nematyti, akys didelės, apvalios, burna irgi gana didelė, su atsikišusiu žandikauliu, be smakro, o apatinė lūpa iškart pereina į kaklą – savotiškas ryklio žabtų mini variantas.

 

Irane žmogus amfibija vadinamas Runan šachu, arba Vandens ir upių valdovu. Ten, kur jis pasirodo, padaugėja žuvų, atrodo, lyg jis plaukiotų, apsuptas savo pavaldinių.

 

Žvejai, matę jį iškylantį iš gelmių, įsitikinę: tinkluose įstrigusios žuvys jaučia, kai jis artinasi, – neapsakomai suaktyvėja, stojasi ant uodegų galiukų lyg žvakės ir ima tyliai burbuliuoti. Ir valdovas atsako joms žemu kleketavimu.

 

Įdomu, kad romantiškai nusiteikę mokslininkai linkę tikėti Irano žvejų pasakojimais. Okeanologai spėja, kad tai ne pavienis egzempliorius, o visa povandeninio pasaulio žmonių šeimyna, kuriai labai nepatinka žmonių veikla Kaspijos jūroje.

 

Apie neregėtą žmogišką būtybę, kuriai apie 16 metų ir kuri visą laiką gyvena vandenyje, o į krantą išlipa tik maisto, seniai pasakojo Indijos Kamatakos valstijos žvejai. Nors valdžiai šios istorijos atrodė kaip pasakos, gyvenimo realijos paskatino ieškoti tiesos. Kartą policininkai padėjo ant kranto maisto ir surengė pasalą. Naktį paslaptingas jaunuolis išlipo iš vandens ir buvo sugautas…

 

Apie neregėtą žmogišką būtybę, kuriai apie 16 metų ir kuri visą laiką gyvena vandenyje, o į krantą išlipa tik maisto, seniai pasakojo Indijos Karnatakos valstijos žvejai. Nors valdžiai šios istorijos atrodė kaip pasakos, gyvenimo realijos paskatino ieškoti tiesos. Kartą policininkai padėjo ant kranto maisto ir surengė pasalą. Naktį paslaptingas jaunuolis išlipo iš vandens, ir buvo sugautas…

 

Akistata su „jūrų pabaisa“

 

Dar neseniai „jūrų žmonių“ (taip juos vadino papuasai) gana dažnai būdavo galima sutikti Naujosios Gvinėjos pakrantėse. Čiabuviai tvirtino šimtais skaičiuojantys susitikimus su būtybėmis, kurių žmogiškas kūnas žemiau juosmens baigiasi didžiuliu plaukmeniu.

 

Žinomas Amerikos antropologas Rėjus Vagneris (Ray Wagner), Naujojoje Gvinėjoje rinkęs liudininkų atsiminimus apie „jūrų žmones“, išsiaiškino, kad jie gyvena grupėmis po 40-50, o plaukdami išsirikiuoja. Būtybių oda yra blizgi, balta, jos panašios į žmones, bet burna tiesi ir plona. Patelės – su didelėmis krūtimis, vyrai – su tokiais pat kaip žmogaus lyties organais, o kojos nuo kelių žemyn suaugusios, pėdos pakrypusios į skirtingas puses. Plaukai juodi ir labai ilgi.

 

1983 metų liepos 5 dieną, kai R.Vagneris buvo Ramatbėjaus įlankos pakrantėje, vietiniai vaikai pradėjo rodyti pirštais į jūrą. Joje teškenosi blizgaus, lankstaus balintos kavos atspalvio kūno būtybė, panaši į žmogų. Ji it strėlė išnerdavo iš vandens ir tuoj dingdavo bangose.

 

„Ichtiandrų“ mėsa turguje

 

Mokslininkas paprašė čiabuvių valties ir nuplaukė nepažįstamojo link. Šis, pajutęs grėsmę, pradėjo lėtai trauktis į atvirą jūrą.

 

R.Vagneris keliskart bandė nufotografuoti jūrų gyventoją, bet vos tik nukreipdavo į jį fotoaparatą, šis dingdavo po vandeniu.

 

Vėliau mokslininkas dar keletą kartų matė tą būtybę, kuri, regis, pati žmones stebėjo. Bet vos tik bandydavo prie jos priartėti, ši slėpdavosi gelmėse.

 

Grįžęs į JAV mokslininkas pervertė kalnus specialios literatūros, lygindamas matytą jūrų būtybę su visais vandenyno žinduoliais, bet nieko panašaus taip ir nerado.

 

Beje, papuasų gentys į „jūrų žmones“ ilgai žiūrėjo kaip į laimikį, nes jų mėsa buvo paklausi turguje – už ją mokėdavo pasakiškus pinigus.

 

Jie – mūsų protėviai?

 

Švedų biologas Janas Lindbladas iškėlė hipotezę, kad dar prieš mums žinomus pirmykščius žmones gėlo vandens telkiniuose ir šalia jų jau gyveno būtybės, kurias mokslininkas pavadino „ikspitekais“, vandens primatais, neturinčiais žiaunų ir puikiausiai išgyvenančiais su plaučiais.

 

„Ikspitekai“ turėjo pakankamą poodinį riebalų sluoksnį, saugantį kūną nuo peršalimo, aptakios formos kūną ir glotnią odą. Amfibijų kojos buvo ilgesnės už rankas, eidami jie šiek tiek kūprinosi.

 

Iš pradžių, dar prieš atsirandant homo sapiens, „ichtiandrams“ priklausė visa planeta, tačiau klimatui atšilus ir ledynų vandenims nutekėjus į vandenynus, o daugeliui gėlo vandens telkinių išdžiūvus, padėtis iš esmės pasikeitė. Amfibijos buvo priverstos pasitraukti į „rezervacijas“ – neišdžiūvančias pelkes, aklinus užtakius ir giliavandenius ežerus.

 

Tose vietose, kaip teigia mokslininkas, sulaukėję, pamažu išmirštantys „ichtiandrų“ palikuonys ir gyvena iki šiol, prisidengę skambiais pelkių kipšų, vandenių ir undinių vardais!

 

Paranormalių reiškinių tyrinėtojui rusui Aleksejui Kazakovui pavyko pasikalbėti su pasieniečiu, kuris jaunystėje suteikė pirmąją pagalbą vienam tokių „vandenių“.

 

Kartą laisvalaikiu žvejodamas nuošaliame meldais apaugusiame ežere, netoli Rumunijos sienos, kareivis išgirdo kažką dejuojant. Priėjęs arčiau pašiurpo, nes išvydo į žmogų panašią būtybę. Kai ši mostelėjo ranka, prašydama pagalbos, kareivis pamatė, kad jos pirštai sujungti plėve kaip anties.

 

Kelias į Atlantidą

 

Daug žmonių yra sutikę undinių ir vandenių ne tik gėlo vandens telkiniuose, bet ir sūriose jūrose, vandenynuose! Išeitų, kad gelmėse gyvena dar viena žmonijos šaka, nuo neatmenamų laikų pasislėpusi po vandeniu. Mokslininkai iškart prisimena legendinius atlantus, išmaniusius sudėtingiausias technologijas, o vėliau, tragiškai susiklosčius aplinkybėms, persikrausčiusius gyventi po vandeniu.

 

Senovės legendos pasakoja, kad atlantų civilizacija kultūriniu ir techniniu lygiu gerokai lenkė visas tuo metu gyvenusias tautas. Jei visa tai ne iš piršto laužta, gali būti, kad didelė Atlantidos gyventojų dalis sugebėjo išlikti po žemyną sunaikinusios katastrofos, persikelti po vandeniu ir ten įsikurti amžiams.

 

Gelmių tyrimai, atlikti Atlanto vandenyne, spėjamame nuskendusios Atlantidos rajone, leido mokslininkams savo akimis išvysti laiptus, vedančius į urvus, apvalias sienas, sudėtas iš milžiniškų akmenų, arkas, perėjas, už kurių gali slypėti įėjimas pas mūsų povandeninius brolius…

 

„Vakaro žinių“ priedas „Geras“, vakarozinios.lt


2500
2 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Phoenix

Netiksliai parašyta, šiaip po vandeniu ilgiausiai nekvėpavo Arvydas Gaičiūnas- 15 min 58 s.

andrius

geras straipsnis bet persistenkta biski „Kartą policininkai padėjo ant kranto maisto ir surengė pasalą. Naktį
paslaptingas jaunuolis išlipo iš vandens ir buvo sugautas“ tai kur yrasai apie si ivyki?