Amžinasis variklis

Įsivaizduokite, kad jūsų mobilusis telefonas niekada neišsikrauna, automobilininkai niekada neužsuka į degalines, o dirbtiniai organai veikia ilgiau už tikruosius.

 

Kas yra amžinybė? Visatos egzistavimo laikas? Nejau neįmanoma sukurti perpetuum mobile? – rašo „Geras“.

 

Tai nepasiekiama bet kurio inžinieriaus svajonė. Mechanikos filosofinis akmuo. Apsukrių sukčių įrankis ir daugybės fantastinių kūrinių atributas.

 

Įmanoma tai, kas neįmanoma

 

Amžinasis judėjimas galimas. Bent jau jis neprieštarauja kvantinei mechanikai ir pirmajam Niutono dėsniui. Nelabai seniai Minesotos universiteto mokslininkai kosmose aptiko „kažką didinga“ – tuščią erdvę, nusidriekusią maždaug milijardą šviesmečių. Jei įsivaizduotume, kad joje neegzistuoja jokios tarpusavio sąveikos, tuomet ten sviestas akmuo judėtų tokiu pat greičiu tol, kol gyvuotų Visata. Tai beveik amžinai.

 

Kai kalba pakrypsta apie amžinąjį variklį, paprastai galvoje turime sistemą, kuri pagamina daugiau energijos, negu sunaudoja, todėl ją galima naudoti buitinėms reikmėms. Prieš išrandant garo ar elektros variklius, vienintelis universalus ir mobilus energijos šaltinis buvo raumenys. Patys galingiausi stacionarūs varikliai buvo vandens ir vėjo malūnai. Tai labai ribojo mechanikus.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Keturios klaidingos nuomonės

 

Pirmasis ir pats paprasčiausias amžinojo variklio variantas pagrįstas magiškais efektais ir gyvavo Herberto Geore’o Wellso romanuose, Hanso Christiano Anderseno pasakose, fantastų kūriniuose.

 

Antros rūšies amžinasis variklis – „neįmanomas mechanizmas“ – veikia nepaisydamas gamtos dėsnių ir yra perdėm teorinis. Puikus tokios paradoksalios konstrukcijos pavyzdys – Nyderlandų dailininko Mauritso Cornelio Eschero (1898-1972) vandens malūnas.

 

Trečiajai – „subjektyviajai“ amžinojo variklio rūšiai priskirtinas agregatas, veikiantis taip ilgai, kad jo „amžinumui“ paneigti nepavyktų kelių žmonių gyvenimų. Energijos šaltinių vaidmenį čia paprastai atlieka kokie nors „amžini“ gamtos reiškiniai. Tarkim, šveicariškas „Jaeger-LeCoultre“ laikrodis „Atmos“, kuris eina veikiamas paros oro temperatūros svyravimų. 1 laipsnio skirtumo pakanka, kad laikrodis veiktų dvi dienas. Teoriškai tokie laikrodžiai gali pergyventi ne vieną savininką, bet praktiškai įvairių „Atmos“ modelių garantinis laikas – 20-30 metų.

 

Naujojoje Zelandijoje yra 1864 metais sukonstruotas mechaninis laikrodis, kurio darbas priklauso nuo atmosferos slėgio ir paros temperatūrų svyravimų. Laikrodis veikia jau 143 metus. Šis eksperimentas laikomas pačiu ilgiausiu pasaulyje, tačiau „subjektyvaus amžinojo variklio“ terminas čia netaikytinas. Laikrodis keliskart buvo sustabdytas prireikus jį išvalyti, sutaisyti, taip pat tais labai retais atvejais, kai vidutinė paros temperatūra ir slėgis buvo stabilūs. Pats seniausias veikiantis laikrodis pasaulyje yra Solsberio katedros Didžiojoje Britanijoje kurantai, gyvuojantys maždaug nuo 1386 metų.

 

Dar viena rūšis, pretenduojanti į amžinojo variklio titulą – sąmoningai labai sudėtingais paversti mechanizmai, atliekantys kokią primityvią funkciją. 99 proc. atvejų tokius „amžinuosius variklius“ sukūrė sukčiai. Itin sudėtinga konstrukcija reikalinga tik tam, kad būtų nuslėptas realus ir primityvus judėjimo šaltinis (paprastai – galinga spyruoklė,
paslėpta tuščiavidurėje kokio nors krumpliaračio ašyje).

 

Įtartini tipai

 

Fizikai amžinuosius variklius klasifikuoja į du tipus.

 

Kiekviena mašina, gavusi energijos, atlieka jai ekvivalentišką darbą ir (arba) gamina šilumą. Jei darbo ar šilumos daugiau negu energijos, tai pirmojo tipo amžinasis variklis – pats populiariausias tarp išradėjų.

 

Antrojo tipo variklis visiškai transformuoja aplinkos šilumą į darbą ignoruodamas termodinamikos dėsnius. Šiandien vis daugiau kalbama, kad toks įrenginys būtų įmanomas, jei būtų perdirbama ne šiaip šiluma, o tamsioji energija ar tamsioji materija, iš kurios sudaryta didžioji dalis mūsų Visatos.

 

2006 metais airių kompanija „Steorn“ paskelbė sukūrusi iš principo naują „nemokamos energijos“ variklį „Orbo“, kurio svarbiausias elementas – paprasti magnetai. Vieną pirmųjų egzempliorių žadėta pastatyti viename Kenijos kaimų ir pademonstruoti jį mokslininkų komisijai 2007 metų liepą. Tesėti pažadą sutrukdė
„techninės priežastys“.

 

Amžinoji istorija

 

Pirmasis amžinasis variklis buvo sugalvotas beveik prieš devynis amžius. Indų matematikas ir astronomas Bhaskara II pasiūlė prie rato pritvirtinti indus su gyvsidabriu išlenktus taip, kad sukimosi metu jis tekėtų iš vieno talpos galo į kitą. Išradėjo nuomone, toks ratas suktųsi be paliovos. Jo bendraminčiai arabų ir Europos šalyse sureagavo labai rimtai. XIII a. prancūzų architektas Villaras de Honnecurdtas pasinaudojo ta pačia schema, pakeitęs gyvsidabrį plaktukėliais. Praktiškai toks ratas ras pusiausvyros tašką ir sustos nepadaręs net viso apsisukimo.

 

Genialusis Leonardo da Vinci irgi susidomėjo amžinojo variklio idėja. Jis sukūrė keletą brėžinių ir paskelbė, kad nė vienas toks aparatas neveiks. Jis kritikavo visus išradėjų bandymus sukurti eilinį „stebuklingąjį ratą“, tačiau mintis, jog amžinasis variklis neįmanomas iš principo, aksioma tapo tik po 200 metų, kai 1775 metais Paryžiaus mokslų akademija liovėsi priimti tokių įrenginių kūrimo paraiškas. Tačiau Leonardo vandens malūno, kurį suka jo paties keliamas vanduo, paraišką vis dėlto paliko nepridėjusi nė vieno kritiško žodžio. Gal manė, kad toks variklis vandenyje įmanomas?

 

Filosofas, astrologas ir alchemikas Marcas Antonio Zimara (1460-1523), nieko nežinojęs apie L.da Vinci vandens malūną, aprašė vėjo malūną su milžiniškomis dumplėmis, kurias judėti vertė tas pats besisukantis vėjo malūnas.

 

1610 metais Nyderlandų išradėjas Cornelius Drebbelas sukonstravo pirmąjį mechaninį laikrodį, automatiškai užsivedantį nuo atmosferos slėgio svyravimų. Auksinio gaublio pavidalo mašina, rodžiusi ne tik laiką, bet ir datas bei metų laikus, ano meto supratimu, buvo tikrų tikriausias „amžinasis variklis“. C.Drebbelas apskritai buvo be galo talentingas: sukonstravo mikroskopą su dviem lęšiais, povandeninį laivą Anglijos laivynui, išrado viščiukų inkubatorių su termostatu, automatiškai reguliuojančiu temperatūrą, taip pat bandė sukurti oro kondicionierių.

 

Inf. šaltinis: vakarozinios.lt


wpDiscuz