Žmogaus savaiminis užsidegimas

Šaltą 1966 gruodžio 5 rytą Donas I. Hosnelas iš nedidelio amerikiečių miestelio Kaudesportas Pensilvanijoje užsiėmė sau įprastu darbu: užrašinėjo dujų skaitiklių parodymus.

 

Savo pirmą vizitą jis padarė turbūt pačiam gerbtiniausiam ir visų mylimam apygardoje žmogui – daktarui Džonui Irvinui Bentliui, kuris štai jau daugiau kaip 50 metų dirbo vietinių šeimų namų gydytoju ir, išėjęs į pensiją, kai jam buvo 92 metai, dėl invalidumo, vis dar sugebėjo savarankiškai apsitarnauti pats ir judėti po namus su protezais.

 

403-ojo namo Nort Mein strite paradinės durys buvo uždarytos, bet neužrakintos. Donas Hosnelas įėjo į koridorių, vedantį į svetainę irpašaukė šeimininką. Truputį sunerimęs dėl senuko tylėjimo, jis nusileido į rūsį, kur buvo įrengti dujų skaitikliai. Keistas kvapas, kurį jis pajuto įėjęs į namą, darėsi vis aštresnis, „toks, žinote, saldokas, koks pasklinda įjungus naują tepalinį šildytuvą“. Atrodė, kvapo šaltinis buvo šviesiai pilkas dūmelis, sklandęs ore. Ant grindų dujininkas aptiko konuso formos krūvelę smulkių pelenų – apie 35 cm aukščio. Hosnelas susimąstęs pakrapštė pelenus batu – ant grindų toje vietoje nebuvo daugiau jokių pėdsakų.

 

Jeigu būtų pakėlęs akis, būtų pamatęs, kokiu būdu pelenai pateko į rūsį: lubose žiojėjo nelygi skylė apanglėjusiais kraštais – maždaug 1×1,5 metro dydžio, išdegusi kiaurai pirmojo aukšto grindis. Tačiau dujininkas nežiūrėjo į lubas, tiesiog nusirašė skaitiklio parodymus, tada pakilo į viršų ir patraukė į daktaro kambarį paklausti, ar nereikia senukui kokios nors pagalbos. Čia dūmai buvo tirštesni, o daktaro Bentlio kambaryje nebuvo. Dujininkas žvilgtelėjo į šalia kambario esančią vonią ir apstulbo. Skersai išdegusią grindyse skylę mėtėsi daktaro protezas, o šalia – tai, kas liko iš pono Bentlio: patamsėjusi nuo aukštos temperatūros apatinė dešinės kojos dalis su absoliučiai sveiku batu. Vos sulaikydamas šleikštulį, dujininkas išbėgo iš namo ir nurūko į dujų bendrovės ofisą – kaip vėliau prisiminė kolegos, „jis pasirodė ant slenksčio baltas kaip paklodė“. Uždusęs nuo susijaudinimo, jis išreiškė jį apėmusį siaubą trimis žodžiais: „Daktaras Bentlis sudegė…“

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Jis tapo pirmuoju iš labai nedaugelio liudininkų, mačiusių unikalų ir baisių žmogaus savaiminio užsidegimo fenomeną, kurio metu kūnas per kelias minutes pavirsta pelenų saujele. Tokie dalykai nutinka labai retai, to negalima numatyti (nors visai neseniai buvo iškelta prielaida, kad šio reiškinio pasireiškimas, matyt, sutampa su magnetinio lauko svyravimais). Kai kurie dėsningumai, pasak specialistų, jau išsiaiškinti: procesas vyksta labai greitai ir intensyviai, o kvapas dažniausiai primena degančio tepalo kvapą; degimo aplinka – savotiška mįslė, kadangi vandeniu užgesinti jos neįmanoma; procesas pats pasirenka objektą, pvz., dažnai galūnės lieka nepažeistos, o kartais ugnis nepadaro jokios žalos drabužiams, kuriais buv apsivilkęs žmogus, palikdamas juos iš esmės sveikus.

 

Pelenais verčiantis karštis

 

Lyginant su globalaus masto katastrofomis ir artėjančiais kontitentais, tai, žinoma, gana asmeninio pobūdžio kataklizmas, jei galima taip pasakyti. Gyvūnų pasaulyje nieko panašaus niekad nepastebėta. Medicinos atžvilgiu fenomenas net nesvarstytinas, kadangi su juo susiję paradoksai teoriškai yra neįmanomi. Pagrindinis prieštaravimas yra toks: mokslui nežinoma, kokiu būdu degant žmogaus kūno audiniams gali atsirasti tokios kolosalios temperatūros, kurios paverčia kūną pelenais; jei tokios temperatūros visgi atsiranda, tai, be jokios abejonės, jos neturi apsiriboti poveikiu vien tik kūnui, palikdami netoliese esančius daiktus nepaliestais. Tais retais atvejais, kai tema profesionaliai analizuojama, specialistai linkę vartoti terminą „Antgamtinis užsidegimas“ ir nenoromis sutinka, kad taip, visais amžiais tokių atvejų būta. Londono koroneris daktaras Geivinas Terstonas parašė 1961 metais viename iš „Medicinos ir jurisdikcijos žurnale“, kad „yra visa eilė absoliučiai patikimų liudijimų apie žmogaus sudegimą, procese nedalyvaujant kokioms nors degioms medžiagoms – be to, nebuvo padaryta žalos arti esantiems degiems daiktams“.

 

 

Tačiau šio reiškinio prigimtis iki šiol apgaubta paslapties, o patį fenomeną galima vertinti kaip dar vieną paliudijimą, kaip mes nesuprantame mus supančio pasaulio. Atvejyje su daktaru Bentliu buvo puikus liudininkas, tačiau šiuo atveju užsiėmusiam koroneriui Džonui Dekui kilo eilė klausimų, į kuriuos jis taip ir nesugebėjo atsakyti. Racionalus paaiškinimas galėtų būti toks: senukas sėdėjo svetainėje ir rūkė savo mėgstamą pypkę, kai ant jo nuo kibirkšties užsidegė drabužiai – apimtas liepsnos jis metėsi į vonią. Ten jis išsilaisvino nuo drabužių ir metė juos į vonią. Tačiau kodėl tada drabužiai praktiškai nenukentėjo nuo ugnies (ant marškinių aiškiai matyti pradegimai nuo tabako kruopelių, kodėl gi jos nepadegė marškinių?) Kokiu būdu smilkstantis audinys sukūrė tokią didelę temperatūrą, kurioje žmogaus kūnas tarsi buvo kremuotas iki neatpažinimo? Turint galvoje, kad lauko durys buvo uždarytos, iš kur atsirado galingas deguonies srautas, reikalingas kilti tokiai galingai liepsnai? Kodėl įėjęs Donas Hosnelas nepajuto apanglėjusio kūno kvapo – tik saldoką žydrą dūmelį? Jeigu ugnis apėmė senuką svetainėje, kodėl ji, liepsna, nepaliko ten jokių pėdsakų? Kodėl dažai vonioje, vos už kelių colių nuo apanglėjusių durų tik pajuodo, bet nesuanglėjo?

 

Dezintegracija

 

O svarbiausia – kodėl iš kūno praktiškai nieko neliko? Džonas Dekas rado tik kojos liekaną ir krūvą pelenų. Dekas turėjo didelę patirtį, jam dažnai teko tirti autokatastrofas, kurias lydėjo gaisrai. Kartą liepsna buvo tokia, kad niekas negalėjo prisiartinti prie mašinos, kurioje gyvi sudegė trys keleiviai. Vėliau jų buvo neįmanoma atpažinti. Tačiau net tokiame košmariškame gaisre nelaimingųjų liekanos išliko – krūtinės ląsta, galūnių kaulai, kaukolė, dantys liko nepaliesti. Todėl susirūpinęs Džonas Dekas Bentlio mirties liudijime parašė, kad tiesioginė mirties priežastis yra „uždusimas ir 90 procentų kūno sudegimas“ – vėliau jis prisipažino rašytojui Lariui I. Arnoldui, kad skaičius 98 ar 99 procento būtų artimesnis tikrovei, o pats incidentas yra „pats keisčiausias atvejis iš visų, su kuriais man teko susidurti“.

 

Kremacija

 

Pagrindinė neišspręsta problema – beveik visiškas kūno suirimas ir jo pavirtimas į miltelinius pelenus. Ankstesnis savaiminio užsidegimo atvejis susijęs su ponios Merės Rizer liekanomis, kurios buvo aptiktos vieną liepos rytą Sent Petersburge Floridoje. Moteris žuvo invalido krėsle, kuris irgi buvo sunaikintas ugnies. Netoliese stovėjo paprasta stalinė lempa. Pajuodavusiame rate, kurio skersmuo buvo šiek tiek mažiau kaip metras, buvo aptiktos kelios spyruoklės ir lempos karkasas. Svėrusi 80 kg, Merė pavirto 4 kg pelenų. Kaip ir daktaro Bentlio atveju, jos kojam apauta juoda šlepete, liko nepažeista. Taip pat buvo aptiktas nedidelis stuburo fragmentas. O kaukolė sumažėjo iki apelsino dydžio.

 

Būtent paskutinė aplinkybė atkreipė daktaro Viltono M. Krogmeno dėmesį, jis yra Pensilvanijos medicinos universiteto profesorius, pasaulyje žinomas teisminis medikas. Per daugelį darbo metų jis visapusiškai ištyrė kremacijos detales ir nė karto neužfiksavo, kad esant normaliam šiluminiam spinduliavimui žmogaus kaukolė sumažėtų – priešingai, kaukolė arba išsipučia, arba subyra į dalis.

 

Jis tvirtina, kad net ir 12 valandų be perstojo kaitinant 3000 laipsnių pagal Farenheitą, kaulai niekad nesuyra be pėdsako – jie subyra į smulkius kalkių fragmentus, kuriuos, visgi, kaip ir anksčiau galima identifekuoti kaip kaulus.

 

Be abejonės, čia vyksta dar kažkas šalia įprastoms kremacijai temperatūroms. Tiriant istorinius dokumentus, liudijančius apie savaiminį užsidegimą, darosi aišku, kad, nors visais atvejais yra kažkas neapčiuopiamo, bet bendro, kiekvienu atveju pasitaiko unikalių detalių. Susidaro įspūdis, kad fenomenas atkakliai kovoja prieš savo klasifikavimą ir analitinį tyrimą. XVII ir XVIII a pradžioje gyvavo teorija, kad kažkas panašaus gali vykti dėl girtuokliavimo. Kaip rašė vienas reporteris, „du kilmingi džentelmenai žuvo po didelių išgertuvių, užsiliepsnoję baisia liepsna, kuri aršiai veržėsi iš jų skrandžių“. Po kurio laiko dauguma rašytojų padarė išvadą, kad tai daug paslaptingesnis ir ne toks jau retas reiškinys. Zolia, Melvilis, de Kvinsis, Dikensas – visi jie minėjo tai savo knygose, o Dikensas buvo sukrėstas plačiai pagarsėjusiu ir dokumentuotu atveju su hercogiene Kornelija di Bandi (1763), kurios mirtį pastebėjo tarnaitė. Ryte mergaitė pravėrė buduaro užuolaidą:

 

„Šis siaubingas lavonas gulėjo ant grindų. Už metro nuo patalų matėsi pelenų krūvelė. Jos kojos, kaip ir anksčiau apautos kojinėmis, liko sveikos, tarp jų bumbsojo pusiau apanglėjusi galva. Beveik visas jos kūnas pavirto pelenais. Po visą kambarį skrajojo suodžiai. Maža lajinė lempa ant grindų buvo padengta suodžių, aliejus joje išdegęs. Iš dviejų ant stalo stovinčių žvakių liko tik degikliai, o vaškas dingo“.

 

Šiuo atvejų aliarmą pakėlė tarnai, pamatę, kad iš kambarių driekiasi geltoni dūmai. Ši spalva neįprasta. Dažniausiai liudininkai kalba apie žydroką liepsną, kaip, pavyzdžiui, atvejyje su Paryžiaus dažytoju, nutikusiame 1854 metais. Dažytojas susilažino su draugais, kad prarys degančią žvakę. „Vos jis įsikišo ją burnon, kaip tuojau pat suriko ir ant jo lūpų atsirado žydroka liepsna… Po pusvalandžio galva ir viršutinė krūtinės dalis pavirto pelenais. Tačiau ugnis nedingo iki to laiko, kol nesunaikino kaulų, odos ir raumenų. Nieko neliko, tin nedidelė krūvelė pelenų“.

 

Profesorius Džeimsas Hamiltonas iš Nešvilio universiteto matematikos fakulteto (1835) yra, matyt, vienas iš tų nedaugelio – jei ne vienintelis – kam pavyko užgesinti savo paties užsidegimą. Pajutęs deginantį skausmą kairiojoje kojoje, jis pamatė ryškų liepsnos liežuvį, kurio aukštis buvo apie 10 cm ir kuris ėjo iš jo kojos, tarsi žiebtuvėlio ugnelė. Profesorius paplekšnojo per liepsną ranka, bet tai nedavė jokio efekto. Tada jis užspaudė ją delnais, užkirto kelią deguoniui ir liepsna išnyko.

 

Oficialūs „nelaimingi atsitikimai“

 

Nėra duomenų, kiek patikimų savaiminio žmonių užsidegimo atvejų būta XX amžiuje. Žinomas amerikiečių keliautojas ir biologas Aivenas Sandersonas, įkūręs 1967 metais Niu Džersyje Anomalių reiškinių draugiją, sudarė sąrašą, remdamasis informacija, gauta iš daugiau kaip 20 įvairių šaltinių. Jis pabrėžė, kad sąrašas toli gražu ne pilnas. Matyt, tai iš tiesų tik aisbergo viršūnė, daugybę savaiminio užsidegimo atvejų koroneriai ir gaisrininkai fiksuoja kaip nelaimingus atsitikimus, todėl oficialiai tokie nutikimai net nesvarstomi. Tai liečia ir atvejį su Mere Karpanter, nutikusį 1938 vasarą burinėje valtyje palei Norfolką. Moteris staiga užsidegė ir per kelias minutes vyro ir vaikų akyse pavirto pelenais. Aplinkiniai, kaip ir valtis, nenukentėjo. Amerikiečių rašytojas Čarlzas Fortas, pašventęs visą gyvenimą informacijos apie paslaptingus, nepaaiškinamus įvykius rinkimui, pažymėjo dar kelis atvejus, tame tarpe ir nutikimą su ponia Jufimija Džonson – 68 metų amžiaus našle, gyvenusia Londono priemiestyje Saidenheme. 1922 vasaros rytą jos apanglėjusius kaulus rado jos visiškai sveikoje suknelėje.

 

Visiškai akivaizdu, kad tai yra itin neordinarus reiškinys, be to, visiškai neištirtas. Versiją apie savaiminio užsidegimo ryšį su geomagnetiniais svyravimais iškėlė amerikietis Livingstonas Gerhardas,paskelbęs straipsnį žurnale „Persjut“, kurį leidžia Draugija anomaliems reiškiniams tirti. Kaip pagrindą jis paėmė duomenis, kurie kasdien plūsta į Amerikos nacionalinį meteorologijos ir okeanografijos institutą Baulderio mieste, Kolorade. Meteorologijos laboratorijos iš viso pasaulio perduoda čia duomenis apie magnetinių laukų pasikeitimus, čia jie apdorojami ir išvedama vidutinė dienos reikšmė visai planetai. Svyravimas galimas dešimtosiomis dalimis nuo nulio (ramu) iki 2 (magnetinė audra). 6-iais atvejais, kai buvo duomenų apie žmogaus užsidegimo laiką, tyrinėtojas aptiko, kad kiekvienas jų sutampa su staigiais magnetinio lauko pakilimais, lyginant su dviejomis ankstesnėmis dienomis.

 

Tai gali tapti pirmuoju žingsniu link reiškinio supratimo. Silpni magnetiniai laukai išties gali daryti neprognozuojamą ir ne visada palankų poveikį gyviems organizmams. Kai dėl biologinio mechanizmo, kurį įjungia lauko pasikeitimai, tai jis apskritai nesuprantamas. Todėl įmanoma, kad ugnis, atsirandanti staigaus ir nesuprantamo užsidegimo metu, yra tam tikra molekulinė ar cheminė dezintegracija, kurią priverčia suveikti magnetinio lauko pasikeitimas. Pats procesas, galbūt yra lydimas lokaliu šiluminės energijos išsiskyrimu.

 

Bet tai niekaip nepaaiškina, kodėl reiškinys sutinkamas taip retai. Taip pat nepaaiškina, kodėl lokali ugnis neplinta už savo lokalizacijos ribų. Ieškant atsakymo į šiuos klausimus daug rašytojų išvedė paralelę su poltergeistu: nenuspėjamumas ir staigumas – „tartum iš kito pasaulio“ – akivaizdūs. Daugeliu tokių atvejų yra iracionalių elementų, kuriuos itin sunku paaiškinti ne tik iš ortodoksalaus mokslo pozicijų, bet ir žvelgiant iš bendrai priimtos erdvės ir laiko koncepcijos pozicijos.

 

Rekomenduojami video:


2500
5 Comment threads
3 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
3 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
AnonymousUser

Čia paaiškina savaiminį užsidegima, gal tai nuramins jus. http://www.technologijos.lt/n/mokslas/zmogus_ir_medicina/S-27894/straipsnis?name=S-27894&l=2&p=1 (Kodėl? Savaiminis žmonių užsiliepsnojimas)

Slender

Viena is ziauriausiu mirciu tikriausiai

jou

Makso savaiminis idegis xD

to God

Savaiminiu uzsidegimu yra buve ir Lietuvoje .Net gi ne taip ir senai. Seni zmones sneka (nezinau kiek tiesos, isbandyti neteko ) , kad taip uzsidegusi zmogu galima uzgesinti tik slapimu .

God

Visiska nesamone. Savaime zmogus uzsidegti negali.

Daividas

Prašome pasidalinti savo išmintimi Ponas God. :)

sas

Pritariu…. O pats davidai pasidalyk savaja ismintimi nes straipsnije neradau paaiskinimo kodel jie uzsidega o paaiskinimas turi buti… Visa anomalija.lt yra sudu prirasyta ateinu paskaityti tik seip sau…

to sas

ar tikrai tik sudu prirasyta? Ivesk i google Spontaneous Human Combustion ;) Jeigu neesi meslavabalis kuris moka tik sudais drabstytis, manau padarysi atitinkamas isvadas.

Taip pat skaitykite