Tragedijos nuojauta: tikėti ar netikėti?

Nelaimės ir katastrofos – liūdna gyvenimo neišvengiamybė. Kadangi tokie įvykiai neretai paliečia daugybę žmonių, jie intensyviai studijuojami. Tačiau kas kartą, kai tik nutinka nauja nelaimė, vėl iškyla tie patys klausimai.

Kaip tokia tragedija galėjo nutikti? Ar galima buvo jos išvengti? Kodėl vieni žmonės ją išgyveno, o kiti – ne? Ar iš tiesų egzistuoja toks dalykas kaip atsitiktinė katastrofa, o gal kiekviena jų turi kažkokią paslėptą prasmę ir paskirtį?

Pradėjus kruopščiai tirti bet kurios katastrofos aplinkybes, beveik neišvengiamai atsiskleidžia netikėta jų pusė. (Deja, ji yra ir labiausiai ignoruojama.) Pasirodo, praktiškai kiekvieną didelę nelaimę lydi keistos nuojautos bei pranašingi ženklai.

Bet jeigu tokios nuojautos iš tiesų egzistuoja, kiek jos yra tikslios? Kokius žmones jos aplanko? Vyrus? O gal moteris, juk sakoma, kad nuojauta jų beveik niekada neapgauna…

Ar įmanoma pasitelkti žmogaus protą, kad nuspėtume katastrofas ir jų išvengtume?

Susapnuoti košmarą

Didžiausią dalį pranašiškų nuojautų veikiausiai sudaro sapnai, susapnuoti nelaimių išvakarėse. Tokių pavyzdžių labai daug.

1914-ųjų žiemą Atlanto šiaurėje ant plūduriuojančios ledo lyties likimo valiai buvo palikti 120 ruonių medžiotojų iš Niufaundlendo. Dėl laivo kapitono ir kitų komandos narių nekompetentingumo vyrų niekas nepasigedo dvi dienas ir dvi naktis. Kai pagalba pagaliau atvyko, daugiau nei pusė jų buvo mirę.

Tai buvo didžiausia tragedija, ištikusi Niufaundlendo gyventojus per daugybę metų. Bet ji neužgriuvo neįspėjusi.

Vienas iš 55 išgyvenusių medžiotojų – Džonas Hauletas – vėliau papasakojo apie keistą sapną, kurį susapnavo iki nelaimės likus dviem savaitėms. Sapne Džonas regėjo save ant ledo kalno. Jis buvo paklydęs ir labai sušalęs. Be to, visiškai vienas, ir ta vienatvė kėlė nenusakomą siaubą.

Bet dar baisiau buvo tai, kad kiek Džonas klajojo po ledkalnį, vis regėjo ant ledo gulinčius kažkokius „daiktus“ – nenusakomos formos, tačiau lyg ir žmones. Medžiotojas vaikščiojo tarp tų siluetų niekaip nerasdamas kelio namo ir nesuprasdamas, kas tie daiktai ir ar jie pavojingi.

Sapne Džonas pradėjo skaičiuoti tuos blyškius kauburėlius ant ledo ir tebeskaičiavo juos, kai nubudo visas virpėdamas.

Deja, sapnas nesulaikė Džono Hauleto nuo sprendimo prisijungti prie laivo „Niufaundlendas“ įgulos, kurios dauguma jau po kelių dienų buvo negyva. Tik tada Džonas prisiminė savo košmarą ir suvokė, jog tie siluetai, kauburėliai ant ledo, kuriuos jis skaičiavo sapne, buvo sniegu užnešti jo sušalusių draugų kūnai.

Teoriškai tokiais pranašiškais sapnais ar nuojautomis galima pasinaudoti ir išvengti tragedijos. Labai retai, tačiau taip ir įvyksta.

1915 metų gegužės 7 dieną vokiečių torpeda paskandino prabangų britų lainerį „Luzitanija“. Žuvo beveik 1200 žmonių.

Daugeliu atžvilgių šią nelaimę buvo galima numatyti. Pirmiausia, Vokietija ir Anglija kariavo. Antra, keliuose Jungtinių Valstijų laikraščiuose buvo išspausdinti skelbimai, kuriuose Vokietijos ambasada įspėjo, jog visi, keliaujantieji per Atlanto vandenyną, rizikuoja savo gyvybe.

Tačiau visi kažkodėl naiviai tikėjo, kad vokiečiai niekada neatakuos keleivinio laivo. Ir žiauriai klydo.

Kaip ir kitas dideles katastrofas, taip ir „Luzitanijos“ žūtį lydėjo ne vienas pranašiškas ženklas. Vienas keleivė, pirmąkart išvydusi lainerį, staiga puolė į paniką įsitikinusi, kad ji jame žus. Taip pat, likus vienai dienai iki „Luzitanijos“ kelionės, laivą netikėtai ėmė ir paliko jo talismanas – juodas katinas.

Tada ir lainerio įgula jau ėmė kuždėtis, jog tai negeras ženklas. Tačiau stipriausia nuojauta aplankė amerikietį Edvardą Bouveną. Pasiturintis batų pardavėjas iš Bostono turėjo bilietą plaukti „Luzitanija“, tačiau kelionės išvakarėse vyrą ištiko nepaaiškinamas nerimo priepuolis. Ir jis liko namuose.

Vėliau E. Bouvenas prisipažino draugams tiesiog pajutęs, kad „Luzitanijai“ kažkas nutiks. Jis pasitarė su žmona ir nusprendė kelionės atsisakyti, nors verslininko Londone laukė svarbus susitikimas.

Likimo nesustabdysi?

Vis dėlto kruopščiausiai dokumentuotas katastrofos nuojautos atvejis užfiksuotas Didžiojoje Britanijoje.

1966 metų spalio 21 dieną Velse pusės milijono tonų angliakasybos atliekų kalnas užgriuvo dalį Aberfano miestelio. Žuvo 28 suaugusieji ir 116 vaikų, nes nuošliauža palaidojo ir vietos pradinę mokyklą. Tragedija palietė beveik kiekvieną miestuko šeimą, per akimirką žuvo visa vaikų karta. Tačiau nespėjo Aberfanas atsipeikėti, ir pasipylė pranešimai apie pranašiškus ženklus.

Vieno iš žuvusių mokinukų motina papasakojo, kad jos dešimtmetė dukra naktį prieš savo mirtį susapnavo, jog nuėjo į mokyklą, bet pastato nebebuvo.

„Jį visą buvo apgaubęs kažkas juodas“, – nusistebėjo vaikas.

Savaite anksčiau vietos gyventoją Aleksandrą Veną aplankė stipri nuojauta, jog kažkur netoliese įvyks nelaimė anglių šachtoje. Netruko paaiškėti, kad Aberfano nelaimę nujautė ne tik Velso gyventojai – pranešimai plūdo iš visos Didžiosios Britanijos.

Viena moteriškė sapnavo, kad ją dusino „gili tamsa“, kita košmare regėjo vaiką, palaidotą po didžiule purvo nuošliauža, dar viena „liudininkė“ sapne aiškiai matė anglių lavinos užverstą mokyklą ir gelbėtojus, beviltiškai bandančius rasti išgyvenusiųjų, o kita moteris susapnavo buvusi palaidota gyva. Ponia Sibilė Braun tragedijos rytą nubudo iš sapno, kuriame regėjo, kaip vaikus užgula „juoda grėsminga masė“.

Tačiau bene pranašiškiausi ženklai aplankė vieną Šiaurės Vakarų Anglijos gyventoją. Jis teigė naktį prieš Aberfano tragediją susapnavęs sapną, kuriame matė tik akinančia šviesa užrašytas raides A-B-E-R-F-A-N. Nubudęs vyras sapnui nesuteikė jokios reikšmės. Bet prabėgo kelios valandos ir jis išgyveno tikrą siaubą suvokęs, ką tos raidės reiškė.

Kadangi tokių atvejų buvo ir daugiau, tirti Aberfano nelaimės pranašystes ėmėsi trys nepriklausomos organizacijos. Baigusios darbą, jos sulygino savo tyrimų rezultatus ir nustatė, kad buvo 35 individualūs epizodai, tiksliai išpranašavę tragediją ir nusakę jos pobūdį.

Tyrimams vadovavęs psichiatras iš Londono Dž. K. Barkeris išvadose parašė, kad žmonijai derėtų pagaliau liautis spėliojus, egzistuoja toks dalykas kaip pranašiška nuojauta ar ne, ir verčiau pabandyti pasinaudoti ja, kad išvengtume katastrofų ateityje.

Pats daktaras Barkeris ėmėsi įgyvendinti šį siekį įkurdamas Britanijos pranašysčių biurą. Deja, iki šios dienos biuras dar nesugebėjo sustabdyti nė vienos katastrofos, tačiau gana sėkmingai kelias nuspėjo.

Gyvybės ir mirties klausimas

„Titaniko“ tragedija lieka visų laikų garsiausia laivo katastrofa. Tad nenuostabu, jog apie ją ir pranašysčių gausiausia. Šio lainerio istorija visiems gerai žinoma: 1912 metų balandžio 14 dieną „Titanikas“ kliudė ledkalnį ir nuskendo Šiaurės Atlante, kartu nusinešdamas daugiau nei 1500 gyvybių.

Dėl tokios aukų gausos įprasta kaltinti gelbėjimo valčių stygių, nors ekspertai gali išvardyti šimtus priežasčių, vedusių „Titaniką“ į pražūtį, pradedant defektais lainerio konstrukcijoje ir baigiant daugybe pranešimų apie ledkalnių pavojų, kuriuos laivo įgula tiesiog ignoravo.

Ankstyviausia pranašyste apie „Titaniko“ žūtį turbūt galima laikyti rašytojo Morgano Robertsono knygą apie laivo katastrofą, išspausdintą dar 1898 metais. Parašytas 14 metų prieš realaus lainerio žūtį, romanas „Tuštuma“ šiurpiu tikslumu, detalė po detalės, nupasakoja „Titaniko“ galą. Panašumų tiek daug, kad niekas nedrįsta laikyti jų paprastu sutapimu.

M. Robertsono išgalvotas laivas vadinosi „Titanas“. Jis buvo tokio pat dydžio kaip „Titanikas“, juo plaukė tiek pat žmonių, jis taip pat susidūrė su ledkalniu Šiaurės Atlante, taip pat balandžio viduryje, ir nuskendo pražudydamas daugiau nei pusę keleivių – irgi dėl gelbėjimosi valčių stygiaus.

Žurnalistas Viljamas Tomas Stedas parašė ne vieną straipsnį, pranašaujantį, jog nuskęs didelis okeaninis laineris ir daugiau nei pusė jo keleivių žus, nes jiems išsigelbėti neužteks valčių.

V. T. Stedas domėjosi ekstrasensais ir mediumais, ir kiekvieną susitikimą su jais aprašydavo. Tai štai: iš jų rašytojas irgi buvo gavęs tris atskirus įspėjimus, kurie akivaizdžiai siejasi su „Titaniko“ tragedija.

Vienas skambėjo taip: „1912 metų balandžio mėnesį keliauti bus pavojinga“. Kiti įspėjimai kalbėjo apie tai, kad V. T. Stedas pateks į „katastrofą ant vandens“, per kurią žus daugiau nei tūkstantis žmonių. Vienas dvasininkas, išgirdęs, jog statomas „Titanikas“, vos neišprotėjo nuo vizijų, kad laivas paskęs, ir bandė įspėti apie tai V. T. Stedą.

Deja, nepaisydamas nieko, žurnalistas nusipirko bilietą į „Titaniką“ ir žuvo.

Vis dėlto buvo žmonių, paklususių savo nuojautai ir atsisakiusių kelionės laineriu.

Antrasis laivo inžinierius Kolinas Makdonaldas atsisakė pareigų „Titanike“ tik dėl nuojautos, kad įvyks nelaimė. Plaukti „Titaniku“ pabūgo ir turtuoliai Džonas Pierpontas Morganas, bankininkas, bei pramoninkas Džordžas Vašingtonas Vanderbiltas.

Pastarasis paskutinę akimirką pasikliovė savo motinos bloga nuotaika ir į laivą neįsėdo – su „Titaniku“ nuskendo tik jį lydėję tarnai ir visas bagažas.

Dramatiškiausi pranašiški ženklai regėti „Titanikui“ plaukiant pro Vaito salą. Jos pakrantėje tąkart susirinko šimtai žmonių – pasižiūrėti į didžiausią laivą pasaulyje. Tarp jų buvo ir Maršalų šeima.

Kartu su visais jie džiaugėsi vaizdu, kai staiga ponia Maršal ėmė klykti nesavu balsu: „Jis nuskęs! Tas laivas nuskęs! Darykite gi ką nors! Nejaugi esate tokie akli ir leisite jiems nuskęsti!? Gelbėkite juos! Gelbėkite!“

Vėliau nelaimės tyrinėtojai bus priblokšti: jie suskaičiuos daugiau nei 50 „Titaniko“ žūties pranašysčių. Tiesa, po priekabaus patikrinimo „tikrųjų“ liko tik 19. Bet tai vis tiek daug. Pernelyg daug, kad būtų galima atmesti tokio reiškinio, kaip nuojauta, egzistavimą.

Deja, nepakankamai daug, kad dažniau ja pasitikėtume, net jei kartais tai gyvybės ar mirties klausimas.

Autorius: Aistis Girnius, “Panevėžio balsas”