Pacifidės liekanos

Anglų profesorius Makmilanas Braunas pamėgino surasti paskendusios Pacifidės kultūros liekanų Okeanijos salose. Akmeninių statulų, stiliumi artimų Velykų salos milžinams (bet, teisybė, ne tokių didingų), buvo rasta Havajuose mažytėje Pitkerno salelėje, Markizų salyne.

 

Į šiaurę nuo pusiaujo, beribėse Didžiojo vandenyno platybėse, dunkso kelios vienišos salelės. Pirmieji europiečiai, apsilankę jose XVIII amžiaus pabaigoje, nerado ten nieko, išskyrus menką augaliją. Atrodė, niekas ir niekad nebus gyvenęs tuose skurdžiuose žemės lopinėliuose. Bet taip tik atrodė iš pirmo žvilgsnio.

 

Salose augo kokoso palmių — o patekti čia jos galėjo tik su žmonių pagalba. Buvo rasta ir kitų, aiškesnių žmogaus pėdsakų. Kalėdų saloje yra stačiakampių platformų iš koralinių plokščių. O kitoje tos pačios pusiaujo grupės saloje — Maldene, — be platformų, yra apgriuvusi šventovė. Ir forma, kaip galima spėti iš piešinio, ta šventovė, primena senovines Pietų Amerikos gyventojų piramides.

 

Kas pastatė platformas ir šventovę, jeigu šimtų kilometrų spinduliu tyvuliuoja vandenynas? Kokiu būdu nežinomi statybininkai įstengė pasistatyti trobesius, jeigu Pusiaujo salose nėra net gėlo vandens? Ar nėra senoviniai griuvėsiai tik liekanos paslaptingosios kultūros, paskendusios Didžiojo vandenyno bangose kartu su derlingomis žemėmis, maitinusiomis tūkstančius statybininkų? Gal būt, Maldeno sala, kaip ir Velykų sala, buvusi tik šventovė, vieta, kur į šventes suplaukdavę gyventojai iš visos didžiulės valstybės, dabar palaidotos Ramiojo vandenyno gelmėse?

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Tos dingusios civilizacijos centras, kaip mano Braunas, turėjęs būti toli vakaruose, Ponapės salos rajone. Toje salytėje dar praeitame šimtmetyje buvo rasta kiklopinių griuvėsių. Bazaltinės trobesių sienos siekė 6 metrus storio. 25 tonas sveriančios plokštės buvo iškeltos kone į 20 metrų aukštį! Tokį didžiulį darbą galėjo atlikti vien tūkstančiai organizuotų darbininkų.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Taigi valstybėje, kuri įstengia pastatyti tokius milžiniškus trobesius, turi gyventi šimtai tūkstančių žmonių… O tuo tarpu 2000 kilometrų spinduliu gyvena vos 50 tūkstančių salose ir salelėse, nutolusiose viena nuo kitos per šimtus mylių. Antra vertus, iš jų nė 2000 negalėtų dirbti sunkaus statybininko darbo.

 

Toje pačioje vakarinėje Okeanijos dalyje, Tiniano saloje, yra monumentų liekanų: savita dviejų eilių akmeninių kolonų alėja, kiekvienos kolonos aukštis — 4 metrai. Kas buvo tos kolonos — puošmena ar namų atramos? Ir kokia tauta pastatė tuos didžiulius namus? Juk dabartiniai tinianiečiai gyvena mažutėse nendrinėse arba medinėse lūšnose.

 

Makmilanas Braunas pateikė ir kitų archeologijos, etnografijos, antropologijos faktų, kurie netiesiog byloja, jog Ramiajame vandenyne buvę didelių, dabar nugrimzdusių sausumos lopų ar pavienių salų ir salynų. Bet jis puikiai suprato, kad visi tie įrodymai — tik netiesioginiai „įkalčiai“, kurie tokie ir liks, kol jų nepatvirtins kitų gamtos mokslų — geologijos, zoogeografijos, okeanografijos — faktai.

 

Savo knygoje „Ramiojo vandenyno paslaptys“ anglų etnografas rėmėsi kuriais-ne-kuriais gamtos mokslų duomenimis, pavyzdžiui, tuo faktu, kad visas vakarinis Ramiojo vandenyno pakraštys ir jo skalaujami Azijos krantai — labai neramus mūsų planetos ruožas. Čia itin dažni stiprūs žemės drebėjimai (daugiau kaip 100 per metus — Filipinuose, maždaug 500 — Japonijoje). Tokia pat seismiškai aktyvi yra ir rytinė Pacifiko dalis, ypač Amerikos pakrantėje (Gvatemaloje ir Meksikoje per metus maždaug 100 žemės drebėjimų, o Čilės pakrantėse daugiau kaip 1000!). Taigi žemės pluta čia nestabili.

 

Teisybė, Brauno ir Menzbirio laikais Ramiojo vandenyno dugno sandara buvo beveik visiškai nežinoma. Mūsų amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje mokslininkai galėjo operuoti tik netiesioginiais duomenimis. Ir okeanininkas etnografas Makmilanas Braunas, ir zoogeografas Menzbiris pagal savo mokslų duomenis priėjo prie bendros išvados: Ramiajame vandenyne būta sausumos, ir ji dingusi jau žmonijos atminime.

 

Žodis dabar priklausė jūrų geologijai: tik ji viena galėjo hipotezes ir netiesioginius „įkalčius“ padaryti įrodymais. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Velykų salos rajone ir į šiaurės rytus nuo jos buvo atlikti okeanografiniai tyrimai. Buvo surasta plati povandeninė plokštikalnė, pavadinta Albatroso vardu. Tirdamas uolienas, ištrauktas iš dugno, darbų vadovas amerikietis geologas Čabas padarė išvadą, jog čia kadaise būta sausumos, kuri jungusi Pietų Ameriką su Australija, o galimas daiktas, ir su Azija.

 

Bet ta jo išvada nepaguodė „gyvenamos Pacifidės“ šalininkų — sausuma čia nuslūgusi labai seniai. Per pastaruosius tūkstantmečius Velykų sala „nenugrimzdo nė per jardą“, o atvirkščiai, negu teigė Braunas, „tuo metu, kai buvo statomi monumentai, kranto linija buvo stabili taip pat, kaip ir mūsų dienomis“.

 

Ginčo dėl Pacifidės negalima laikyti baigto ir šiandien, nors povandeninio Pacifiko sandara mokslininkams žinoma kur kas geriau, negu praeitame šimtmetyje arba šio pradžioje. Daugelis okeanografų ir geologų mano, jog milžiniška Ramiojo vandenyno įdauba bendrais savo bruožais egzistavusi nuo pat žemės plutos susidarymo laikų. Tačiau ligi šiol esama „Ramiojo vandenyno žemyno“, Pacifidės, teorijos šalininkų ir gynėjų.

 

Vienas iš jų yra ir tarybinis geomorfologas D. Panovas, bulgarų geologas Michalovičius, tarybinis zoogeografas G. Lindbergas ir daugelis kitų užsienio ir mūsiškių mokslininkų. Velykų saloje dabartiniai tyrėjai rado žemyninės kilmės uolienų (riolitų).

 

Ir, kas dar svarbiau, nestorą žemyninę plutą. „Tai patvirtina spėjimą, jog Rytų Ramiajame vandenyne būta didelio žemyno ploto, jeigu Velykų salos struktūrą siesime su Albatroso plokštikalnės rajono žemyninio tipo struktūromis“, — rašo geografijos daktaras Panovas knygoje „Žemynų ir vandenynų kilmė“.

 

Pacifidės šalininkų nuomone, prieš milijonus metų tos sausumos būta neaprėpiamai plačios, ir ji buvusi ištisinis tiltas tarp Australijos ir Amerikos. Paskui sausumos ruožai ėmę grimzti, ir didžiulis Ramiojo vandenyno žemynas ėmęs skaldytis į salinius žemynus: Australiją, Melanezidę, aprėpusią Melanezijos salas, Vakarų Pacifidę, tūkstančius smulkių Mikronezijos salų ir salelių, Havajidę, kuri kadaise plytėjusi nuo Japonijos ligi Kalifornijos, o dabar išlikusi tik kaip Havajų salos, ir pagaliau į Rytų Pacifidę, arba tiesiog Pacifidę, kurios liekana esanti Velykų sala (pavyzdžiui, profesorius Panovas spėja Velykų salos rajone egzistavusį sausumos lopą ir iš čia tą sausumą plytėjusią toli į vandenyno vidurį).


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
ausgebomt

Pacifiko – vertimas tai superinio levelio…