Mėnulis, tai kaidaise atskilusi Žemės dalis?

Norint įminti Velykų salos kultūros mįsles, reikėjo „pasidairyti“ po Ramiojo vandenyno dugną — ir ten, kur mokslininkai rado milžinišką povandeninę Pacifiko šalį, jos kalnus ir prarajas. O tam, kad išaiškintume tos šalies kilmę, mes turime pažvelgti dar į vieną bedugnę — tik ne į vandenyno, o į geologijos, laiko bedugnę tarp Žemės planetos atsiradimo ir kalbamų dienų.

 

Geofizika rodo, jog pluta būna dvejopa — okeaninė ir kontinentinė. Ar visada buvo toks skirtumas? O gal kažkurio tipo pluta susidarė pirmiau, o tik paskui atsirado antrojo tipo pluta? O jeigu tai tiesa, tai kuri? Okeaninė ar kontinentinė?

 

Jei bus įminta ta mįslė, tai bus atsakyta ir į klausimą, kokios kilmės yra Ramiojo vandenyno duburys, užimąs beveik pusę planetos. Žymus Amerikos okeanografas Menardas išdėstė vandenynų įdaubų kilmės hipotezes lentelėje, kuri čia ir pateikiama, nes ryškiai sugrupuoja visus galimus problemos sprendimo variantus — ir jie mums atrodo tarsi languota lenta, kur reikia tik pažymėti reikiamą, „tikrąjį“ langelį.

 

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Pagal pirmąją hipotezę pirminė buvusi okeaninė pluta. Paskui į Žemę pradėję kristi meteoritai „susisluoksniavę“ ant pirminės plutos, ir tuo būdu atsiradę žemynai — „kepurės“ ant vandenyno. Antroji hipotezė, atvirkščiai, teigia, kad iš pradžių buvusi žemyninė pluta, kurią „apšaudę“ meteoritai. Tai jie taip giliai ir smarkiai išrandavę Žemės veidą. Šitaip atsiradę vandenynų duburiai. Beje, dabar nė viena iš tų hipotezių nėra populiari.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Trečiasis lentelės langelis tuščias: juk niekas nesiryš spėti, kad dėl masės atskilimo nuo žemės paviršiaus ir iškritimo į kosminę erdvę galėjusi atsirasti didžiulė Ramiojo vandenyno įdauba, jeigu okeaninė pluta būtų buvusi pirminė. Tačiau ketvirtoji hipotezė, romantiška ir patraukli, turi daug šalininkų. Jie mano, kad Ramiojo vandenyno duburys esąs… ženklas, kurį palikęs Mėnulis, atskildamas nuo Žemės!

 

Nors ir labai patrauklią, mūsų dienomis tą hipotezę atmetė dauguma mokslininkų — pernelyg maža faktų ji išaiškina ir pernelyg daug duomenų jai prieštarauja. Tačiau ir ligi šiol vienas kitas entuziastas tebemėgina ją atgaivinti, nors nelabai sėkmingai. Naujausi duomenys —iš Mėnulio paimtų uolienų analizės — rodo, jog mūsų palydovas padarytas iš kitų, „nežemiškų“, uolienų.

 

Dabar daugumos okeanografų ir geologų simpatijos pasiskirstė tarp dviejų hipotezių: pagal vieną (žr. lentelės penktąjį langelį) pirminė buvusi okeaninė pluta, o žemynai ir vanduo atsiradę iš mantijos (tos hipotezės laikosi ir lentelės autorius profesorius Menardas. Nuodugniausiai ją pamatuoja tarybinis geologas A. Vinogradovas).

 

Priešinga hipotezė (žr. šeštąjį, paskutinį lentelės langelį) mano, jog vandenynų įdaubos, iš jų ir didžiausiosios — Ramiojo vandenyno, — atsiradę dėl lėto žemynų trupėjimo. Kontinentinės plutos luitai „tirpę“ kylančiame iš Žemės gelmių bazalte, ir ta pluta „okeanėjusi“ — iš žemyninės virtusi vandenynine.

 

„Šiuolaikinio mūsų išmanymo apie Žemės plutos sandarą po vandenynais užtenka tik tam, kad atmestume kurias-ne-kurias senas ir aiškiai klaidingas hipotezes. Deja, tas išmanymas dar pernelyg menkas, kad būtų, naujų perspektyvių hipotezių pamatas“, — teisėtai pabrėžia ta proga F. Se-pardas, vienas iš jūrų geologijos pradininkų.

 

Geofizikai numatė didingą giliavandenio gręžimo projektą — prasiskverbti storais vandenyno sluoksniais, tankiu nuosėdų klodu, susikaupusiu dugne per milijonus metų, pagaliau vandenynine pluta — ligi pačios mantijos. Tikriausiai tik tuo būdu bus galima atsakyti į klausimą, kokia okeaninė pluta — „pirminė“ ar „antrinė“. Tačiau kad ir ką parodytų tas iš tiesų fantastiškas gręžimas, panašus į Artūro Konano Doilio profesoriaus Čelendžerio projektą (prisiminkite apsakymą „Kai Žemė sušuko“), aišku, jog viena iš hipotezių, pateiktų lentelėje, pasirodytų esanti tikra.

 

Tačiau ir prieš gręžiant Žemės plutą, jau dabar, mūsų dienomis, galima labai tvirtai pasakyti: kadaise Ramusis vandenynas nebuvo toks, koks žinomas dabar. Dabartinio Pacifiko amžius — ne du milijardai metų, kaip buvo spėjama pirmiau, o dešimtį kartų trumpesnis, nes, pasak Menardo, „beveik visa Ramiojo vandenyno geologinė istorija neviršija pastarųjų 200 milijonų metų“.

 

Pagal A. Kondratovas „Trijų vandenynų paslaptys“ 1977 m.


2500
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
0 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Vertigo Zero

kur lentelė su langeliais???