Laivai iš Meluchos šalies

Parengta pagal: A. Kondratovas “TRIJŲ VANDENYNŲ PASLAPTYS”.

Indija buvo gyvenama nuo paleolito laikų. Ir dravidai, ir mundai kolai, ir arijai, tai yra visų trijų didžiųjų šiuolaikinės Indijos kalbų šeimų vartotojai, yra ateiviai.

Pirmieji — iš pietų?! — pasirodė dravidai, paskui, iš rytų — mundai kolai, ir pagaliau iš šiaurės vakarų po dviejų trijų tūkstantmečių į Indostaną įsibrauna klajoklių arijų gentys, kalbėjusios indoeuropiečių kalba (arba tikriau — keliomis artimomis viena kitai tarmėmis).

Visiškai neabejotina — arijai slinko sausuma, įkandin vesdamiesi didžiausią lobį, turtą ir garbę — galvijus (jiems skirta nemaža puikių poetiškų „Rigvėdos” himnų eilučių. Tas epas susiformavo arijų pasirodymo Indostane laikais). Sausuma iš Pietryčių Azijos prasiskverbė ir gentys, kalbančios mundų kolų kalbomis — jūreivystės įgūdžiai jiems visiškai svetimi. Tik ne dravidams.

Todų gentis, kurią daugelis mokslininkų laiko „gryniausiais” protodra-vidžių palikuonimis, verčiasi gyvulininkyste. Bet jie išsaugojo seną dainą apie laivus, — galimas daiktas, tai prisiminimas „jūrų kelio”, kuriuo todai pateko į Indiją. Mezopotamijos miestuose archeologai rado aibes dravidų prekių. Jos suminėtos ir bibliniam karaliui Saliamonui nugabentų retų daiktų sąraše, pvz., sandalmedis, augąs Pietų Indijos Malabaro pakrantėje, o daugiau niekur kitur pasaulyje ir t. t.

Iš pradžių buvo manoma, kad prekės iš Pietų Indijos į vakarus patekdavusios per šumerų prekijus, kad Mezopotamijos gyventojai buvę tikrieji Indijos vandenyno šeimininkai ir pasisavinę Persų įlankos — Arabų jūros — Indijos vandenyno trasą. Tačiau naujausi tyrimai rodo, jog ne: teisę vadintis pirmaisiais Indijos vandenyno jūreiviais turi veikiau dravidų Indijos gyventojai.

Dar per pirmuosius Protoindijos miestų kasinėjimus Mohendžo Darė buvo rasta stiebinių laivų atvaizdų. Vienas iš pirmųjų seniausios Indijos civilizacijos ieškotojų anglų archeologas E. Makėjus spėjo, jog „Indo slėnio miestų gyventojai plačiai naudojosi jūrų keliu į Šumerą. Nevaišinguose Beludžistano krantuose yra vis dėlto keletas vietų, kur būtų buvę galima užplaukti pasisemti vandens.

Mūsų laikais didelė dalis prekybinių santykių realizuojama laivais, plaukiojančiais iš įvairių vakarinių Indijos uostų ligi Persų įlankos ir net Adeno. Tokios pat kelionės ne naujiena galėjo būti ir senovėje, nes tų laikų laivai vargu ar buvo smarkiai mažesni ar primityvesni, negu kurie-ne-kurie laivai, tuo keliu plaukiojantys dabar.

Makėjus nesuko galvos, kuri tauta čia plaukiojo, — ar Mezopotamijos gyventojai, ar protoindžiai, ar, gal būt, arabai „buvo svarbiausi Indijos vandenyno jūreiviai jau senovėje”. Naujausios archeologų iškasenos padeda išspręsti tą klausimą. Indijos mokslininkai rado seniausią uostą pasaulyje— Lotalą, esantį netoli nuo šiuolaikinio didžiulio uostamiesčio Bombėjaus, Katijavaro pusiasalyje. Rytinėje miesto dalyje archeologai aptiko plytomis išklotą taisyklingo stačiakampio formos laivų statyklą.

Ji buvo gana didelė — 218X37 metrai. Tam tyčia iškastas 7 metrų pločio kanalas jungė statyklą su upe, tekančia į Arabų jūrą. Ir nuostabiausia — Lotalas, kad ir toli į pietus nuo Indo slėnio, nėra jaunesnis už Mohendžo Darą, Harapą ir kitus Protoindijos miestus — jo amžius maždaug 40 šimtmečių!

Įdomių dalykų rado mokslininkai, tyrinėjantys praeities šalis kitame senovės trasos gale — Mezopotamijoje. Babilono dantiraščių tekstai pasakoja apie Magano ir Meluchos šalis ir sieja jas ir gabentas iš jų prekes (juodmedis ir kitų vertingų veislių medžiai) su Rytų Afrika.

Tačiau, pabrėžia tarybinis asirologas ir šumerologas Djakonovas, nereikia užmiršti, jog „nuo II tūkstantmečio prieš mūsų erą visos prekės iš rytų šalių nebepasiekdavo Irako, o būdavo perkraunamos Bachreino salose. Todėl babiloniai galėjo būti užmiršę tikrąją Magano ir Meluchos vietą”. Taigi atsakymo ieškoti reikia ne Babilono, o senesniuose, šumerų tekstuose.

Maždaug 4000—4500 metų senumo šumerų užrašuose gana dažnai minimas Maganas ir Melucha. Iš Magano atveždavę vertingų veislių medžio, o iš Meluchos, buvusios dar toliau Indijos vandenyne, — aukso smilčių, perlų, lazurito. Ji vadinama „juodąja šalimi”, matyt, dėl gyventojų odos spalvos.

O svarbiausia, ne šumerai plaukioję į Meluchą, o tos šalies gyventojai atplaukdavę į Mezopotamiją prekiauti. Tekstai pasakoja apie „Meluchos laivų žmones”, o archeologai net rado meluchų kalbos vertėjo šumero antspaudą („eme bal Me luh ha” — sako antspaudo įrašas; eme — šumeriškai reiškia „kalbą”).

Šumerų šaltiniai pasakoja apie didžiulius „mahulimus” — Meluchos gyventojų laivus. Yra mokslininkų, linkusių įžvelgti tame žodyje dravidų „mandži” — didelio 10—40 tonų krovinį vežančio laivo pavadinimą, kuris ligi pat šiol išliko kanadų, malajalių, tūlų, tamilų — Pietų Indijos vakarų ir pietų pakrantėje gyvenančių dravidų tautų — kalbose.

„Matyt, šumerų laikais Melucha buvo vadinama dravidų Indija”, — daro išvadą Djakonovas, o kiti orientalistai net linkę įžiūrėti tos šalies pavadinimą žodyje Mlečcha (arba Milachch), kuriuo ateiviai arijai praminė senesnius Indostano gyventojus, taip pat ir dravidus (dantiraštinė Meluchos forma gali būti skaitoma ir kaip „Me-luch-ha”, ir kaip „Me-lach-ha”).

Meluchos laivai, galimas daiktas, ne tik bus plaukioję ligi Persų įlankos krantų, bet ir siekę kitas šalis — Arabiją ir net Egiptą. Tarp gausybės uolų piešinių, rastų Aukštutiniame Egipte, prie Raudonosios jūros, yra pavaizduota laivų, nepanašių į tuos, kuriais po Nilą plaukiojo senovės egiptiečiai.

Džebel ei Arako miestelyje Raudonosios jūros pakrantėje, lygiai toje vietoje, kur prasideda kelias į Nilo slėnį žemyn dabar išdžiūvusia Vadi Hamamato vaga, rasta peilio rankena, kurioje pavaizduotas tikras jūrų mūšis — tarp žmonių su papirusinėmis Nilo valtimis ir žmonių su aukšto priekio ir aukšto paskuigalio laivais.

Iš pradžių daugelis tyrėjų manė, kad svetimšalių laivai, nupiešti Aukštutinio Egipto uolose, Raudonosios jūros rajone, — tai senovės šumerų laivai. Tačiau, išanalizavęs paskutinius atradimus, žinomas indų archeologas S. R. Rao spėja svetimšalius esant iš kitos šalies — dravidų Indijos, Protoindijos kultūros šalies…

Bet, galbūt, paslaptingieji laivai atplaukdavę į Persų įlanką, Arabų įlankos ir Raudonosios jūros šumerų uostus iš kitų vietų? Ir Magano šalis — tai protoindžių šalis? O dar pietesnės Meluchos šalies dabar jau net nebėra, nes ją užtvino Indijos vandenynas? Beje, šumerų tekstuose minima ir trečia, ko gero, paslaptingiausioj i šalis — Dilmunas.