Kita Adolfo Hitlerio pusė

Adolfo Hitlerio gimtadienio ir žūties datos balandžio pabaigoje vis atnaujina diskusijas apie tariamai stebuklingą jo ir Evos Braun pabėgimą į Argentiną, kur jiedu, aišku, gyveno ilgai ir laimingai.
Betgi net ir šykštūs reicho duomenys apie A.Hitlerio sveikatą nepalieka realios dirvos panašioms spekuliacijoms.

 

„Lavonų arbata“

 

Adolfo Hitlerio ligos istorija, koduota raide „A“, arba „MF“ (Mano fiureris) priklausė didžiausioms trečiojo reicho paslaptims. Ji beveik nieko nekalba apie psichines didžiausio žudiko savybes. Tačiau papildytos vokiečių fiurerio kasdienybės potėpiais, gali apie daug ką papasakoti.

 

X
f
Prisijunk prie mūsų ir Facebook'e! Spausk

Kaip ir Stalinas, Hitleris gulėsi gerokai po vidurnakčio, o žadinti jo nebuvo galima jokia dingstimi. Pusryčiams jis išgerdavo du puodelius karšto pieno, suvalgydavo du biskvitus, truputį tarkuoto šokolado. Jaunystėje jam pakakdavo obuolio, sūrio ir puodelio ramunėlių arbatos. Pusryčių meniu fiureriui kartą ar du per savaites paįvairindavo avižinių dribsnių koše, pagardinta trintu obuoliu, riešutais ir citrina. Pietums tiekdavo „liaudišką“ maistą: karšta žirnelių sriuba, troškintos daržovės.

 

Mėsos buljoną Hitleris vadino „lavonų arbata“. Jis nuo 1930 metų net neprisiliesdavo prie mėsos ir žuvies, užtat mėgo virtas daržoves ir mineralinį vandenį. Specialų daržą Martino Bormanno ūkyje, kuriame buvo auginami produktai diktatoriaus virtuvei, saugojo esesininkai. Hitlerio dietologas pats prižiūrėjo, kad daržovės būtų laistomos tik iš kalnų atvežto šaltinio vandeniu.

 

Nors pats netoleravo alkoholio, Hitleris nedrausdavo svečiams išgerti vieną kitą taurę reinvyno ar bokalą alaus. Per kviestinius pietus savo viloje Berghofe fiureris užmiršdavo vegetariškus įžadus ir sukirsdavo dubenėlį ikros. Bet didžiąja jo aistra buvo saldumynai. Svečiuose Hitleris pripuldavo prie marmelado, reikalaudavo, kad omletą jam patiektų su medumi, uogiene, baltu sūriu ar jogurtu.

 

Tiesa, Fiurerio aplinkos žmonės tvirtino, kad jo vegetarystė viso labo buvo tik poza. Iki 1931 metų jis tiesiog dievino riebią kiaulieną, o krabus, vėžius ir omarus valgė iki gyvenimo pabaigos.

 

Austrų kariuomenės išbrokuotas

 

Į Austrijos kariuomenės šauktinių komisiją būsimasis fiureris buvo nugabentas sargybos ir išbrokuotas dėl „silpno kūno sudėjimo“. Pažymėta, kad būsimojo fiurerio kepenys padidėjusios, jam diagnozuotas monochordizmas – trūksta kairiojo kiaušinėlio.

 

Išvengęs tarnystės po Austrijos kaizerio vėliava, Hitleris į vokiečių kariuomenę užsirašė savanoriu. Čia jis aplinkinius gąsdino keistenybėmis: tai tylėdavo po kelias dienas, tai isteriškai šūkaudavo. Mūšyje prie Ipros, remiantis oficialia versija, jis nukentėjo nuo britų dujų atakos.

 

Betgi Pazevalko miestelyje rasta ligos istorija byloja, kad jefreitorius Adolfas Hitleris į čionykštį lazaretą atvyko sergantis sifiliu. Jo simptomus pažymėjo karo gydytojas E.Forsteris.

 

Asmeninis gydytojas – fiurerio budelis

 

Hitlerį kamavusi sunki nemiga ypač paaštrėjo karo pradžioje. Sutemus jis tapdavo panašus į vaiduoklį tuščiomis akimis, ar žmogų, prisigėrusį narkotikų. Beje, be jų irgi neapsieita.

 

Berlyno dermatovenerologas profesorius Teodoras Morellis, tapęs fiurerio asmeniniu gydytoju, kasdien pacientui suleisdavo sulfamidų, gliukozės, tulžies ištraukos, maitino fiurerį ir hormoniniais, migdomaisiais, narkotiniais preparatais – 28 pavadinimų vaistais.

 

Hitleris kasdien prarydavo po 120-150 tablečių. Nuo karo pradžios šis gydytojas išrašė fiureriui iš viso 90 skirtingų rūšių vaistų. Gydytojas, kurio šarlatano bruožai buvo akivaizdūs, laikė savo pacientą ant trumpo medikamentinės priklausomybės pavadžio.

 

Kai 1941 metų rugpjūtį tapo aišku, kad greitos pergalės nebus, Hitleris pradėjo skųstis silpnumu ir pykinimu. Jam ėmė tinti kojos. Po Stalingrado išryškėjo psichosomatiniai negalavimai: dienos šviesos netoleravimas, pusiausvyros praradimas. Degradacijos požymiai augo katastrofiniu greičiu: sukrypusi nugara, išsprogę akys, nepasitikinti eisena.

 

Prof. Karlas Brandtas, priklausęs siauram reicho gydytojų ratui, vaizdžiai charakterizavo nykstančią fiurerio energiją: „Gyvenimiškas eliksyras buvo išeikvotas metams į priekį“. Kaip baisių vokiečių pasakų personažas Hitleris kasmet senėjo ketveriais penkeriais metais. Savo, kaip viešo politiko, pralaimėjimą Hitleris suvokė tarsi visatos krachą. Anksčiau hipnozės jėgos turėjęs žvilgsnis blėso, balsas kimo. Iš lūpų kampučių nutyso seilės. Tam buvo paaiškinimas.

 

Tuo metu sifilį gydė arsfenaminu, kurio sudėtyje buvo ir žiurknuodžių. Iš čia ir Hitlerio sapalionės apie „nuodą, užmušantį nuodą“. Kad ir griuvena, Hitleris nepaleido iš rankų vadovavimo karinėms pajėgoms. Liguistas nepasitikėjimas – tironų sindromas – maitino mirštantį Koščėjų.

 

Kai profesorius Brandtas nedrąsiai pabandė nušalinti asmeninį Hitlerio gydytoją Teodorą Morellį, ar bent sumažinti jo skiriamų narkotikų dozes, Hitleris įsakė jį sušaudyti. Paskutinysis SS gydytojas Štumpfeggeris apie atmosferą, tuomet tvyrojusią bunkeryje, pasakys: „Ten nebuvo nieko tikro – tik baimė“.

 

Šeimyniniame guolyje – slaugė ir ligonis

 

Savo knygoje „Genius, Madness and the Mysteries of Syphilis“ amerikiečių tyrinėtoja Deborah Hayden tvirtina, kad daugelis simptomų leidžia teigti, jog Hitleris sirgo vėlyvos stadijos sifiliu. Jos spėlionės pagrįstos ir tuo, kad paskutiniaisiais gyvenimo metais fiureris vartojo jodo.

 

Juo anuomet buvo gydomas pažengęs sifilis. Kiti tyrinėtojai daugelį fiurerio elgesio sutrikimų verčia Parkinsono ligai. Dar kiti fiurerio negalias sieja su bunkeriu netoli Vinnicos, kuriame radioaktyvių medžiagų koncentracija leidžiamą normą neva viršijo 500 kartų ir apdovanojo Hitlerį dar ir spinduline liga.

 

Bet kokiu atveju prieš savižudybę 1945 m. Hitleris jau buvo visiška griuvena. Eva Braun, kurią fiureris vedė prieš pat mirtį, buvo nestabdomo jo senėjimo liudininkė. Pradedant 1942 metais jų asmeninis gyvenimas vis labiau panėšėjo į slaugės ir ligonio.

 

Sprendžiant iš dviejų Hitlerio padėjėjų liudijimų rusų specialiosioms tarnyboms, vakariniai judviejų pasisėdėjimai nesibaigdavo meilės žaidimais. Beje, egzistuoja teorija, kad Hitleris labai išgyveno dėl sifilio, kurį jis vadino „žydiška liga“. Savo programinėje knygoje „Mein Kampf“ A.Hitleris jai skyrė net 143 puslapis.

 

Visos trys moterys, su kuriomis fiurerį siejo lytiniai santykiai – sužadėtinė Mimi Reiter, meilužė Eva Braun ir pusseserė Geli Raubal, – bandė žudytis. Šis faktas pagimdė spekuliacijas apie tokį fiurerio praktikuotą seksualinį fetišą, kaip urolagnia.

 

Hitleris ne tik nerūkė, bet ir Vokietijoje organizavo agresyvią kampaniją prieš rūkymą. Užtat išsyk po fiurerio savižudybės darytose nuotraukose fiurerio bunkeryje visas personalas, neišskiriant nė sekretorių, traukia dūmą.

 

lsveikata.lt „“Lietuvos sveikata““


Facebook komentarai
2 komentarų
2500

Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
objektyvus
4 years 7 months ago

Tokių apgailėtinų kliedesių dar nesu skaitęs-ta pati liguista fantazija ,pažodžiui nurašyta iš bolševikinių vadovėlių:vien patologinė neapykanta,pamazgų pylimas kibirais,įžūlus melas ir nė vieno teisingo fakto.

Vytautas
4 years 7 months ago

Visos avelės bus kerpamos vienodai.

wpDiscuz