Gydytojai ir E. Keisas

Salėje tvyrojo stulbinanti tyla. Kečumo žvilgsnis keliavo aplink, gardžiuodamasis kiekviena šios dramos akimirka, kiekvienu siaubo blyksniu, kurį sukėlė visiškas jo pasitikėjimas. Peržvelgus visų kaltintojų veidus Kečumo elgesys ūmai pasikeitė: prasiveržė teisėtas sužeisto liūto įniršis. „Štai mano tūkstantis dolerių, — jis pliaukštelėjo į ant stalo gulinčius pinigus. „Dabar arba pradėkite, arba liaukitės malę liežuviais.”

 

Buvo taip tylu, kad Kečumas girdėjo pirmose eilėse sėdinčių daktarų kvėpavimą. Tylą nutraukė vienintelis – be Kečumo – humoro nepraradęs balsas: „Pone pirmininke, siūlau minimą asmenį paguldyti ant stalo”.

 

Kečumas nusijuokė savyje. Keisas būtų buvęs dėkingas už tokį išbandymą. Tiesą sakant, jis galėjo išsiblaškęs atsigulti ant stalo ir nugrimzti į transą.

 

Tai buvo paskutinis kartas, kai Kečumas iš krikščioniškosios apygardos medikų draugijos gavo kokių nors žinių. Tačiau tai, ko nedrįso padaryti mokslų daktarai, padarė teisininkai. Po minėto susitikimo praėjus mėnesiui Kečumas pristatė Keisą bankete, kuriame dalyvavo Kentukio, Teneso ir Indianos valstijų teisininkai. Kentukio generalinis prokuroras buvo garbės svečias. Tai buvo paprastas Keiso sugebėjimų ir universalių žinių demonstravimas. Keletas teisininkų ant lapelių užrašė asmeninio pobūdžio klausimus, o Keisas atsakė į juos, visus sukrėsdamas savo puikiomis žiniomis apie jų asmeninius reikalus. Sutrikę žvilgsniai bylojo apie jo atsakymų tikslumą.

 

Žinodamas apie surengtą akciją prieš Kečumą aukščiausiasis valstijos valdininkas taip juo domėjosi, kad beveik užgulė jaunojo gydytojo stalą. Kečumas skvarbiai pažvelgė į generalinį prokurorą ir liko patenkintas tuo, ką matė. „Pone, ką apie visa tai manote?” – linktelėjęs į Keisą paklausė. Dabar šis stovėjo gyvai neigdamas viską, ką pasakęs miego metu.

 

Generalinis prokuroras keletą minučių spoksojo į jaunąjį gydytoją, po to pakėlė akis į dangų ir pareiškė: „Jūs žinote, kad nuo čia nėra labai toli iki to, kas yra tenai. Keisui kažkaip pavyksta ten pakliūti”.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Kečumas vis kartojo sau generalinio prokuroro žodžius. Keisui tikrai pavyko patekti į kitą sferą, apie kurią eilinis mirtingasis daugiausiai galėjo tik spėlioti.

 

Kadangi apie Keisą sužinojo ir kiti, jis šiek tiek nerimavo dėl savo „keistenybių”. Į jį žvelgė nepatikliai ir įtariai, kaip ir į tą, kuris prieš du tūkstančius metų darė daug didesnius stebuklus. Net tada, kai jis nepaprastai tiksliai nustatydavo diagnozę ir paskirdavo gydymą, buvo tokių medikų, kurie tyčia ieškojo priekabių ir šaipėsi, nes tai, ką jis darė, atrodė neįmanoma. Tačiau Kristus yra sakęs, jog tie, kurie bus apdovanoti tikėjimu į Tėvą, galės gydyti taip kaip jis. Keisas šią dovaną tikrai turėjo.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Kečumo tikėjimas irgi patyrė išmėginimą. Tačiau jis buvo visiškai kitokia asmenybė, nei nuolat abejojantis savimi ir savo galiomis užsidaręs Biblijos skaitytojas. Kečumas buvo „aukšto adrenalino” tipas, linkęs bendrauti ir atsikirsti, jei būdavo paliečiamas. Jis tikėjo Keisu.

 

Prieš metus iki didžiojo Kečumo suklestėjimo Keisas buvo uždaręs fotostudiją Baulingryne ir Alabamoje dirbo fotografu. Kečumas įtikino jį grįžti į Hopkinsvilį. Jis įkurdino Keisą savo kabinete ir rengdavo kasdieninius skaitymo seansus, kuriuose jaunuolis dalyvaudavo kaip aiškiaregis diagnozuotojas. „Įmonę” rėmė viešbučio savininkas Albertas Noe. Tada Keisas pirmą kartą dirbo kaip profesionalus aiškiaregis ir gaudavo atlyginimą.

 

Naujoji firma klestėjo. Kasdien ateidavo maišai laiškų, kuriuose būdavo prašoma „paskaityti”; taip pat juose būdavo įdėtos įvairios pinigų sumos. Kartu su paštu atvyko ir Kečumo tėvas, kuris Pitsburge prekiavo arkliais. Laikraštyje jis pamatė nuotrauką, kurioje jo sūnus stovėjo greta keistuolio, ir panoro sužinoti, į ką po visų brangių medicinos studijų šis įsivėlęs. Pasitelkęs visą savo temperamentingą prigimtį Kečumas bandė nuraminti tėvą. Jis parodė į vieną iš kasdienių pašto maišų, kurie sverdavo apie keturiasdešimt ar penkiasdešimt svarų. „Aš tau įrodysiu, kad šis vaikinas nėra sukčius, – kalbėjo jis. – Iš maišo dugno išimk bet kurį laišką.”

 

Vyresnysis Kečumas ištraukė laišką su Cincinačio pašto antspaudu ir jį atplėšė. Viduje buvo dvidešimties dolerių banknotas ir laiškelis: „Brangus daktare Kečumai, mes perskaitėme apie jus ir jūsų nuostabųjį draugą iš Hopkinsvilio, Kentukio valstijos. Prašau paimti įdėtus dvidešimt dolerių ir atsiųsti diagnozę”. Buvo duoti tik adresas ir pavardė. Nebuvo jokio sveikatos būsenos aprašymo, kadangi laikraščio „The Times” straipsnyje buvo sakoma, jog diagnozavimui ir gydymui Keisui tereikia tik prašymo raštu.

 

Kečumas atsisuko į tėvą. „Ar šiame laiške yra kas nors, kas leistų tau pasakyti, kas yra Šiam žmogui?”

 

Tėvas papurtė galvą: „Ne, nieko”.

 

Keisas buvo savo darbo kambaryje, esančiame toje pačioje gatvėje. Jis greitai atsakė į skambutį. Akiniuotas, nevikrus ištįsėlis vyresniajam Kečumui didelio įspūdžio nepaliko, tačiau, antra vertus, jis buvo maloniai nustebintas, kad jaunuolis visiškai nebuvo panašus į keistuolį. Siek tiek būgštaudamas jis žiūrėjo į Keisą, nusiimantį apykaklę bei rankogalius, nusiaunantį batus ir patogiai išsitiesiantį ant kušetės Kečumo kabinete. Gydytojas tepasakė paciento vardą, pavardę bei adresą ir paklausė, kaip būtų galima jam padėti. Užsimerkęs ir lygiai kvėpuodamas, Keisas keletą minučių ramiai gulėjo. Po to pradėjo kalbėti: „O taip, mes matome jį. Vyriškio problema -nesveikos akys. Akių regėjimo ašys yra tuščios. Jis gali matyti tik per akių šonuose esančius mažyčius tarpelius. Regos nervas aktyvus tik akių kraštuose. Centrinė regos nervo dalis yra negyva”.

 

Po to jis greitai papasakojo vyriškio ligos istoriją, pasakė, kad jis buvo kreipęsis j daugybę gydytojų ir gydymo įstaigų, tačiau niekas jam nepadėję.

 

„Ar paskirsite gydymą?” — paklausė Kečumas.

 

Kai stenografuotoja palinko ties savo užrašais, miegantis aiškiaregis išsamiai apibūdino gydymo eigą.

 

„Labai gerai, – žadindamas Keisą iš transo būsenos pasakė Kečumas. – Tu pabusi ir daugiau jo nebematysi.”

 

Kai vyresnysis Kečumas vis dar netikėdamas atsisėdo, sekretorė atspausdino skaitymą ir vieną kopiją išsiuntė pacientui į Cincinatį.

 

Labai norėdamas parodyti, kad nedaro nieko įtartina, Kečumas pasikvietė vietinį akių specialistą kartu su jais papietauti. Sis buvo ką tik grįžęs iš Europos, kur tobulinosi trejetą metų. „Manau, kad jis yra būtent tas žmogus, kuris gali patikrinti šią ypatingą diagnozę.”

 

Kai pietų stalas buvo nukraustytas, Kečumas atnešė lapą su Keiso diagnoze. Daktaras Edvardsas ją kruopščiai perskaitė. Po to labai įdėmai dar kartą ir padavė Kečumo tėvui: „Dabar, pone Kečumai, atidžiai paklausykite. Jūsų sūnus dirba čia palyginti neseniai. Visi apie jį yra geros nuomonės. Jis gavo puikų medicininį išsilavinimą ir yra gerai susipažinęs su darbu ligoninėje. Taigi kuo greičiau jis užmirš apie šiuos velniškus dalykus, tuo jam bus geriau! Tai didžiausia komedija, apie kokią kada nors esu girdėjęs. Niekaip negaliu suvokti, kad jis tuo tiki”.

 

Kečumas tikrai buvo įtikintas, tačiau ne taip, kaip norėjo sūnus. Jiems grįžus į kabinetą jis piktai užsipuolė: „Taip ir maniau! Netikiu visomis tomis nesąmonėmis”.

 

Kečumas jaunesnysis nusišypsojo gana niūriai. „Palauk ir pamatysi. Mes dar neturime jokių žinių iš paciento.”

 

Po trijų dienų į Kečumo duris kažkas atsargiai pasibeldė. Ten stovėjo žmogus, kurio daktaras niekada nebuvo matęs. Jo galva buvo taip pasukta, lyg jis būtų bandęs pažvelgti pro akių kampus. „Jūs iš Cincinačio, ar ne?” – paklausė Kečumas.

 

Kečumas atspėjo teisingai. Žmogus buvo per daug sujaudintas, kad galėtų parašyti ar paskambinti. Jis norėjo savo mintimis pasidalyti asmeniškai. Jis išvyko beveik tuoj pat, kai tik gavo laišką. „Tai nuostabiausias dalykas, – kalbėjo jis. – Šitiek laiko aš kentėjau dėl savo nesveikų akių, tačiau niekas iki šiol nebuvo pasakęs teisingos diagnozės.”

 

Jie pasikvietė daktarą Edvardsą, kuris sutiko ištirti atvykėlį. Po dviejų valandų darbas buvo baigtas. Daktaras paskambino ir pasakė, kad šį kartą pietų kviečiąs jis. Kompanija susitiko vėl. Dabar dalyvavo ir pacientas. Atsiprašančiai šypsodamasis Edvardsas kreipėsi į Kečumą: „Noriu atsiimti visus savo anksčiau pasakytus žodžius. Net nenumaniau, kad taip gali būti. Kaip sakėte, centrinė regos nervo dalis yra negyva?”

 

Kečumas laimėjo vienu smūgiu. „Bet jis gali matyti akių kraštais.

 

„Žinoma gali. Tačiau ne per centrą. Kiekvienas Keiso pasakytas žodis yra absoliučiai teisingas.” Jis ištiesė ranką prakeiktam jankiui, atvykusiam iš kito Ohajo upės kranto. „Jei kas nors iš daktarų prieštaraus tavo bandymui pademonstruoti šio vaikino sugebėjimus, atsiųsk juos pas mane. Aš pasakysiu, ką apie juos galvoju.”

 

Pacientas iš šio susitikimo nedaug laimėjo, nes viskas jau buvo prieš tai atlikta. Tačiau vienas žmogus tikrai sulaukė didelės pagalbos: tai buvo Kečumo tėvas. Į Pitsburgą jis grįžo pagaliau įsitikinęs, kad jo sūnus nėra kvailys.

 

Dirbant su Kečumu mintis, kad už skaitymus jis gauna pinigus, iš pradžių vargino Keisą. Tačiau, kai jo skaitymai kam nors padėdavo, jis vėl įsitikindavo, kad tai daryti verta. O garsas apie jį sklido vis plačiau. 1911 metų spalį Kečumą įkalbėjo atvažiuoti į Amerikos klinikinių tyrimų asociaciją Bostone. Daktarai apie Keisą norėjo sužinoti daugiau. Kasdien dirbdamas su Keisu Kečumas bandė perprasti šio „darbo” mechanizmą. „Jei visus gamtos reiškinius valdo nustatyti dėsniai, – kalbėjo jis susirinkime, – būtų natūralu padaryti išvadą, kad jie tinka ir aiškiaregio veiklai. Savo tyrimų metu aš atradau tik vieną būtiną sąlygą – tai bet kokios formos paciento ar pacientės prašymas padėti bėdoje. Priešingu atveju rezultatai būna menki. Keletą kartų mano nepaprastasis Keisas norėjo padėti pacientams, kurie nežinojo, kad bus taip tiriami. Tuomet jo kalba būdavo padrika, apibūdinanti pacientą tik iš gerosios pusės. Atrodė, kad jis kalba tik tam, kad kalbėtų.”

 

Tam tikra prasme Kečumas buvo pralenkęs savo laikotarpį, nes ne tik pripažino reiškinį, kurio nesuprato, bet ir suvokė, kad Keisas kažkokiu būdu atstovauja gamtos dėsniui, kuris, kaip elektra ar skraidymas, yra plataus visuotinio modelio dalis ir kurį žmonės galės pritaikyti, kai bus pasirengę. „Po keletą metų atliekamų eksperimentų šioje srityje parapsichologiją galiu palyginti tik su aviacija, kurią dabar ima pastebėti mechanikos ekspertai visame pasaulyje; čia gali būti vienintelis rezultatas — sėkmė. Taip pat yra ir telepatijoje. Aviacijai gamtinės sąlygos visada buvo tokios pat kaip šiandien, tačiau žmonės sakė: „Tai neįmanoma”, ir ji, be abejo, nesivystė. Medicinos profesoriai iki šiol laikosi tokio požiūrio. Jie vos galėjo susitaikyti su skirtingoms medicinos mokykloms priklausiusių asmenų mokymu. Kadangi jie nepasitiki vieni kitais, peršasi natūrali išvada, kad jie tikrai nelabai tikės žmogumi, turinčiu telepatinę prigimtį”.

 

Laikui bėgant Kečumo ir jaunojo mistiko santykiai nutrūko. Keisas, galbūt per daug susirūpinęs, kad tampa pinigų „darymo” mašina, laikinai metė skaitymus ir vėl užsiėmė fotografija. Šiuo laikotarpiu jis kentėjo pasikartojančius galvos skausmus kaip ir tada, kai buvo nuvykęs į Čikagą pasirodyti laikraščių korespondentams. Jam reikėjo būti pačiam sau šeimininku, dirbti tik jam priimtinu būdu arba visai nieko nedaryti. Kečumas pagaliau išvyko iš Hopkinsvilio, atnaujino savo žinias Harvardo universitete ir išvyko dirbti į Havajus. Ten jis dirbo iki pat pensijos ir padarė puikią karjerą. Išėjęs pensijon apsigyveno Kalifornijoje.

 

Nors Keisas siuntė žmones pas osteopatus, masažistus ar fizioterapeutus, tarp medikų jiems neteikė jokios pirmenybės. Jis paprasčiausiai manė, kad gydymo mene šie žmonės taip pat užima tam tikrą vietą. Daugelį kartų jį patį gydė įvairūs gydytojai. Jo mėgstamiausias gydytojas buvo Virdžinijos Byč medicinos daktarų dekanas Robertas Vudhausas, kuris ir šiandien (knyga parašyta 1996 metais), sulaukęs aštuoniasdešimt trejų metų, yra žvalus ir stiprus. Keisą jis prisimena kaip sumanų pacientą, kuris atvirai prisipažino, kad atsibudęs labai mažai arba visai nieko nežino apie mediciną. Jam patiko jų pokalbiai konsultacijų metu ir jis nematė nieko ironiško, kad žmogus, pats turėdamas sveikatos problemų, eidavo miegoti dėl tų, kurie pas jį atvykdavo. „Mūsų profesijoje yra posakis, -šypsodamasis kalbėjo išmintingasis daktaras, – kad žmogus, kuris gydo pats save, yra kvailas gydytojas ir dar kvailesnis pacientas.”

Rekomenduojami video:


2500
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
0 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
sas

Visai neskaiciau gal papasakosite apie ka cia? :D

Taip pat skaitykite