Gydytojai ir E. Keisas

Motinai išėjus, jis švelniai tarė: „Papasakok man viską apie save”.

 

Ji paraudo, keletą kartų nurijo gerklėje įstrigusį gumulą ir prakalbo prikimusiu, tyliu balsu: „Apie tai niekas nežino, tačiau jau praėjo du mėnesiai”. Netgi tais laikais tai buvo įprasta įstorija. Beveik pusantrų metų ji susitikinėjo su jaunuoliu iš koledžo. Galiausiai jie pamilo vienas kitą. O dabar ji laukėsi.

 

Kečumas buvo tik keleriais metais vyresnis už merginą, tačiau šiuo atveju Keisas pasirodė jaunatviškesnis. Šį klausimą jis pasiūlė palikti spręsti gamtai.

 

Kečumas nusprendė padėti gamtai. „Pirmiausia, ką mes turime padaryti, tai pasakyti tavo mamai”, — patarė jis.

 

Mergina pasibaisėjo. „Oi ne, prašau”.

 

„Reikia. Tavo mama tikrai žinos, kas geriausia”.

 

Motina buvo stebėtinai rami. Ji paklausė dukters, ką ši jaučianti jaunuoliui. Mergina kūkčiodama atsakė, kad jį myli, tačiau gėdijosi pasakyti, kas nutiko. „Nenoriu, kad jis vestų mane iš pareigos”.

 

Motina klausiamai žiūrėjo į jaunąjį gydytoją, kuris taip puikiai išsprendė šią sudėtingą užduotį.

 

Kečumas nenurimo. „Paklausykite mano patarimo. Nedelsiant susisiekite su jaunuoliu ir liepkite ateiti čia pasikalbėti.” Jis pamalonino merginos moterišką išdidumą: „Niekada neprašyčiau vyro vesti merginos, jei ji nebūtų jo vienintelė. Jeigu jauti tą patį, išvažiuokite į kitą valstiją, susituokite ir parašykite apie tai visuose miesto laikraščiuose. Viską slėpdami tik sužadinsite žmonių smalsumą”. Per keturiasdešimt aštuonias valandas viskas buvo sutvarkyta. Pora pabėgo iš miesto, o vėliau grįžo į koledžą, kurį baigė birželio mėnesį; kūdikis gimė prieš pat pabaigtuvių iškilmes.

 

Kadangi Kečumas Keiso pagalba naudojosi toliau, kiti krikščioniškosios apygardos gydytojai vis labiau ėmė šnairuoti į jį ir į „keistuolį”. Dėl to išdidusis Kečumas įtariai žiūrinčiai gydytojų bendruomenei jautė augantį pyktį. Jis žinojo, jog yra tokių, kurie, pirmieji skubėję pasmerkti jį vietinėje medikų draugijoje, patys slapčia naudojosi Keiso paslaugomis.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Pats Keisas mokslų daktarus vertino labai atsargiai. Jo tolimas giminaitis Tomas Hausas, vėliau vadovavęs Keiso ligoninei, naudojosi jo pagalba neturėdamas nė menkiausios nuovokos, kaip veikia mistiko galios. Tačiau jis per daug nesigilino, nes, ir be įprastos medicininės apžiūros, tai padėdavo kiekvienu atveju. Dar prieš atvykstant Kečumui, medicinos daktarai pasistengė, kad būtų sustabdyta neturinčio leidimo Alo Leino medicininė praktika. Nors jie padėdavo žmonėms, Keisas aiškiai matė, kaip iš pašalies stengiamasi nutraukti bendrą jo ir Leino darbą. Nepaisant to, jis sutiko bendradarbiauti su daktaro Džono Blekburno vadovaujamu jaunųjų gydytojų komitetu. Daktarui paliko įspūdį Keiso pagalba Dietricho dukrai, taip pat kiti jam žinomi atvejai. Pakeitęs Leiną Blekburnas kartą netgi padėjo Keisui susigrąžinti prarastą balsą, patardamas Keisui sau pačiam pasakyti, kad normalizuotus! jo kraujo apytaka. Netrukus jis atgavo balsą.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Bet net ir tada Medicinos daktarų komitetas nuolatiniais tikrinimais dvejojančiam mistikui kėlė daug sunkumų. Siame kebliame savo darbo etape norėdamas pateisinti tai, kas vyko, jis ieškojo pasitikėjimo, o ne priekaištų ar būgštavimų. Norėdami patikrinti, ar jis neapsimeta, vieni daktarai jį miegantį badė smeigtukais; kiti stengėsi įrodyti, kad jo gydymas yra visiška apgavystė. Kartą komitetas pamanė, jog jį „sugavo”. Atvejis atrodė labai nesudėtingas. Moteris kentėjo pilvo skausmus, jai buvo vidinis kraujavimas. Gydytojai reikalavo nedelsiant operuoti. Ji nuėjo pas Keisą. Jis pasakė, kad tereikia išvalyti gimdos sieneles. Keisas patarė kasdien ilgai vaikščioti ir valgyti druska pabarstytą citriną. Tai atrodė taip absurdiška, kad daktarai nusprendė tuo pasinaudoti ir įrodyti, jog Keisas yra sukčius. Jie atidėjo operaciją, nors manė, kad ji būtina. Po trijų savaičių moteris nueidavo dešimt mylių per dieną. Pilvo skausmai praėjo ir ji visiškai pasveiko.

 

Prieš susitikdamas su Kečumu Keisas buvo nusprendęs, kad jo turima dovana, jei tai buvo dovana, turi būti nepriklausoma. Daugiau su juo lyg su kokia jūros kiaulyte nebus eksperimentuojama. Nepaisasnt to, kad jo ir Kečumo temperamentai buvo skirtingi, jame jis įžvelgė realų savo darbo pripažinimą. Tai suteikė jam galimybę padėti žmonėms, kompetentingai prižiūrint. Be abejo, Kečumui šis bendradarbiavimas taip pat buvo naudingas. Turėdamas tokį „saugą” kaip Keisas jis per trejus ar ketverius metus įgijo pavydėtiną gydytojo, galinčio padėti, kai niekas kitas nebegalėjo, reputaciją. Jis niekada neprieštaraudavo Keisui. Jaunasis gydytojas matė, kad priekaištų turi ne norintys sulaukti pagalbos pacientai, o daktarai. Taigi jis nusprendė įrodyti jiems, kad Keisas niekada neklysta.

 

Vadovaudamasis savo įgimta nuovoka jis parinko šiam reikalui tinkamiausią auditoriją – gydytojų suvažiavimą. Buvo 1910 metų liepa. Tuo metu Kalifornijoje, Pasadenos mieste, vyko Nacionalinės homeopatų draugijos susitikimas. Vieną dieną Kečumas, klausydamasis bičiulių pasakojimų apie pačius neįprasčiausius ligų atvejus, ramiai atsistojo ir papasakojo jiems apie savo patį neįprasčiausią atvejį.

 

Dauguma klausytojų, žinoma, nepatikėjo. Tačiau vienas gydytojas iš Bostono, daktaras Krausas, priėjo prie Kečumo ir paklausė, ar šis Amerikos klinikinių tyrimų asociacijai neparašytų straipsnio apie Keisą. Asociacijos narių susitikimas turėjo įvykti rugsėjį Bostone. Kečumas iš karto atsisėdo, paprastu pieštuku parašė savo istoriją apie Keisą ir padavė ją daktarui. Daugiau apie tai nebegalvojo, kol vieną dieną gavo susitikimo programą, kurioje ties savo pavarde pamatė pavadinimą – „Mano neįprastas atvejis”.

 

Jis nesivargino pats važiuoti ar vežti Keisą, nes manė, kad nei medicinos atstovai, nei plačioji publika dar nepasirengusi priimti to, ką jis turėjo pasakyti. Jei būtų galėjęs nuodugniau pagalvoti, turbūt būtų atšaukęs savo straipsnį. Bet kadangi pasakojimas buvo, jį perskaitė nuolatinis „Amerikos medikų asociacijos” žurnalo pagalbininkas, mokslų daktaras iš Čikagos, Henris Haroveris; be to, visą pranešimą išspausdino laikraštis „New York Times”. Laikraštis nusprendė, kad reikėtų paminėti paties Kečumo nuopelnus. „Reikia pridurti, kad daktaras Veslis Kečumas – puikios reputacijos gydytojas. Jis aukštai vertinamas homeopatinės medicinos mokykloje ir sėkmingai dirba šioje srityje. Kečumas turi klasikinį išsilavinimą ir iš prigimties yra linkęs moksliniam darbui. Jis baigė vieną geriausių šalies medicinos mokyklų. Sis daktaras gerai žinomas ir Kentukio, ir Ohajo valstijose, kuriose už jį laiduoja visi ortodoksinių pažiūrų gydytojai. Nė vienos medicininės mokyklos atstovas Hopkinsvilyje neužima aukštesnės padėties nei Kečumas, nors jis yra dar jaunas žmogus.”

 

Į daktaro Haroverio skaitomą Kečumo pranešimą gydytojų draugija reagavo labai įvairiai. Salėje Kečumo vardas skambėjo taip pat dažnai kaip ir Keiso. Pranešėjas skaitė: „Prieš ketverius metus susipažinau su jaunu dvidešimt aštuonerių metų vyriškiu, turėjusiu „keistuolio” reputaciją. Žmonės pasakojo, kad miegodamas jis pasakydavo tikrą tiesą. Labai susidomėjęs nusprendžiau ištirti ir paprašiau, kad man pademonstruotų. Iš tikrųjų, kai prasideda dvasiniai dalykai, kiekvienas pasaulietis netiki tuo nuo pat pražių. Tačiau ir daugelis mūsų profesijos atstovų nesutiks pripažinti dvasinės kilmės dalykų, hipnozės, kerėjimo ir panašiai, jei už juos nelaiduos mokslų daktarai ir tie, kurių ortodoksinės pažiūros yra neabejotinos”.

 

Toliau Kečumas paminėjo, kaip jis padėdavo Keisui pasiekti transo būseną. „Miego, visais atžvilgiais prilygstančio natūraliam, metu jo sąmonė yra visiškai neaktyvi, o veikia tik pasąmonė. Panaudojus įtaigą, jis tampa nejautrus bet kokiam skausmui, o geriausias jo darbas atliekamas tada, kai jis atrodo lyg būtų „miręs šiam pasauliui”.

 

Jis atkreipė dėmesį į Keiso minimas klinikines detales ir tikslią terminologiją. „Jo psichologiniai terminai ir nervų anatomijos žinios suteiktų garbę bet kuriam nervų anatomijos profesoriui. Jis kalba sklandžiai, aiškiai ir trumpai. Sunkiai ištariamus sudėtinius žodžius jis pasako taip pat lengvai, kaip bet kuris Bostono gydytojas. Žinant, kad normalioje situacijoje jis yra mažaraštis žmogus, o ypač medicinos, chirurgijos ar farmacijos srityse, apie kurias visiškai nieko neišmano, tai man kelia didelę nuostabą. Keisas pažadinamas įteigus, jog daugiau tiriamo asmens nebematys ir po kelių minučių nubus. Klausiant paaiškėja, kad jis visiškai neprisimena, ką pasakė ir apie ką kalbėjo.”

 

Keisas niekada neklydo diagnozuodamas. Vis dėlto kartą jis apsiriko, apibūdindamas ne tą žmogų, kuris kreipėsi, o šalia gyvenantį kaimyną. „Pacientai, kuriems diagnozuoti naudojausi jo pagalba, prieš pakliūdami mano akiratin dažniausiai jau būdavo „apkeliavę” visus gydytojus. Šešiems sunkiems ligoniams, kuriems buvo pasakyta, kad padėti gali tik operacija, jis paskyrė gydymą vaistais, kuris visais atvejais davė puikių rezultatų”.

 

Kečumas drąsiai sutiko reakciją į savo pastabas. „Gydytojai pajuokia bet kuriuos teisingus faktus, gaunamus iš šio mistinio šaltinio, nes dauguma jų sukaustyti rutinos ir niekada nebandė nieko kito, kas neatitinka jų griežtų ortodoksinių pažiūrų. Galite paklausti, kodėl tokių galių turintis žmogus nepasirodė visuomenei ir negavo nešališko nors keleto profesionalų pritarimo? Galiu tiksliai atsakyti, jog ir jie dar nepasirengę. Netgi pats Kristus buvo atmestas. „Kol jie nepamatys tikrų stebuklų, tol netikės.”

 

Po šio pranešimo j paprastai apsnūdusį Hopkinsvilio miestelį suplūdo spiečiai smalsių žurnalistų. Netrukus krikščioniškosios apygardos medikų grupės nusprendė, kad jau pats laikas imtis priemonių prieš išsišokėlį, skatinantį kažkokį šundaktarį veikti prisidengus oficialiai licencijuotu profesionalu. Hopkinsvilio teismo rūmuose buvo suorganizuotas specialus susitikimas, apie kurį Kečumui niekas nepranešė. Čia susirinko beveik visi krikščioniškosios apygardos licencijuoti mokslų daktarai, reikalaujantys Kečumo skalpo. „Jie ir keikė, ir diskutavo apie tave ir tavo keistuolį, — vėliau Kečumui pasakojo draugas. – Viskas baigėsi tuo, kad jie nusprendė į valstijos sostinę nusiųsti komisiją ir pareikalauti, jog atimtų tavo licenciją, nes nė vienas sveiko proto gydytojas nesutiks su tokiais beprotiškais dalykais.”

 

Atėjus laikui Kečumas gavo oficialų pranešimą apie kitą susitikimą, kuriame kaltinimai jam turėjo būti pateikti viešai. Sumanusis Kečumas kruopščiai apgalvojo savo veiksmus. Apygardoje buvo keturiasdešimt ar keturiasdešimt penki gydytojai ir visi tvirtai – prieš jį. Jaunasis gydytojas nesitikėjo nė vieno užtariamojo žodžio, nė vieno palankaus balso. Susitikimo rytą – trečiadienį – jis nuėjo į Hopkinsvilio pirmąjį nacionalinį banką, kuriame turėjo sąskaitą, ir pasakė nustebusiam kasininkui: „Duokite man tūkstantį dolerių dviejuose atskiruose paketuose, po penkis šimtus kiekviename. Pinigai turi būti nauji”. Vėliau tuos paketus jis įsidėjo į kišenę ir pasivaikščiodamas nuėjo į teismo rūmus. Teismo salėje atsisėdo galinėje eilėje. Daktaras Frenkas Steitsas, jo kabinetas buvo priešais Kečumo kabinetą kitoje gatvės pusėje, pradėjo susirinkimą. Praėjusio susitikimo atgarsiai atgaivino skundus. Buvo išrinktas komitetas, turėjęs vykti į valstijos sostinę Frankfortą ir išbraukti Kečumą iš licencijuotu gydytojų sąrašo. Jie rėmėsi tuo, kad Kečumas atvirai bendradarbiavo su keistuoliu Keisu — gerai žinomu sukčiumi, o tai teršia gerą visos medikų bendruomenės vardą. Kuo greičiau jis bus pašalintas, tuo bus geriau.

 

Keletą minučių tvyrojo tyla. Atėjo Kečumo eilė apsiginti. Aukštas ir išvaizdus gydytojas atsistojo. Visų akys susmigo į jį. „Nusikaltėlis” plačiais žingsniais nuėjo j salės priekį ir atsisėdo šalia Steitso. Gudrus jaunasis gydytojas turėjo gerai parengtą kovos planą. Jis pradėjo kalbėti gana ramiai, palankiai nuteikiančiu tonu, panašiai kaip Markas Antonijus kalbėjosi su sąmokslininkais per Cezario laidotuves. „Ponai, – pradėjo jis taikiu balsu, – labai apgailestauju, jog krikščioniškosios apygardos gydytojams sukėliau tiek rūpesčių. Daugelis iš jūsų čia gimėte ir augote. Aš — ne. Aš augau šiauriniame upės (Ohajo) krante ir atvykau čia tik prieš keletą metų. Mane padrąsino keletas jūsų mieste gerbiamų žmonių, o vienas iš jų – profesorius Dietrichas, jūsų nuostabios švietimo sistemos pradininkas -papasakojo man apie jaunuolį Keisą. Aš nusprendžiau jį patyrinėti, ir tai yra viskas, kuo dabar vis dar užsiimu.”

 

Tuo pačiu šilkiniu balsu jis paprašė jų pagalbos, padėsiančios išsiaiškinti, ar Keisas yra sukčius, ar ne. „Turiu pasiūlymą, – kalbėjo jis. — Prašyčiau paskirti šešis gydytojus, kurie parinktų po vieną sunkiausių savo ligonių ir leistų Keisui nustatyti visas šešias diagnozes, o du stenografuotojai viską užrašytų pažodžiui.”

 

Kupinas vilčių jis peržvelgė kambarį. Gydytojai susimąstė. Tada iš kišenės jis išsitraukė du naujitelaičių banknotų pundelius ir pasidėjo prieš save. „Štai tūkstantis puikiausių amerikietiškų dolerių, -pasakė jis. – Kai pacientų diagnozavimas ir tyrimas bus baigti, šiuos pinigus aš atiduosiu bet kuriai jūsų nurodytai katalikiškai labdaros organizacijai, jei diagnozės nebus visiškai teisingos. Be abejo, sumokėsiu už jūsų atliktus tyrimus.”

Rekomenduojami video:


2500
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
0 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
sas

Visai neskaiciau gal papasakosite apie ka cia? :D

Taip pat skaitykite