Gydytojai ir E. Keisas – Anomalija.lt

Gydytojai ir E. Keisas

Ištrauka iš Jess Stearn knygos „Miegantis pranašas“.

 

Lentelėje ant durų buvo parašyta: „Veslis Kečumas, medicinos daktaras“. Tačiau joje taip pat galėjo būti parašyta: „Dr. Kečumas ir Keisas“. Veslis Kečumas, vis dar sveikas ir žvalus, buvo pirmasis medicinos laipsnį turintis gydytojas, pasitelkęs Keiso pagalbą savo profesinėje veikloje. Naująjį padėjėją jis įdarbino tyliai, daugumai pacientų nežinant, kas iš tikrųjų diagnozuoja ir gydo jų ligas, kol pagaliau vieną dieną grupei gydytojų jis pristatė netikėčiausią atvejį savo praktikoje – Edgarą Keisą. Užuot priimtas, jis sulaukė aršios kritikos. „Kam gaišti kelerius metus studijuojant mediciną, – kalbėjo vienas įsižeidęs gydytojas, – jei kažkoks beraštis, gulėdamas ant kušetės, užmerktomis akimis gali diagnozuoti ir paskirti gydymą geriau už bet kurį gydytoją?“

 

Netgi susipažinę su nepaprastomis Keiso savybėmis ir pamatę tai, kas atrodė tikri stebuklai, stereotipiškai mąstantys mokslų daktarai nepatikliai mirkčiojo ir kraipė galvas. Be abejo, pasitaikė išimčių, tarp kurių buvo ir Kečumas. Nepaisydamas savo kolegų nepritarimo, Keisui padedant, jis ištyrė daugiau nei šimtą susirgimų atvejų. Galbūt todėl, kad medikai nenorėjo jo pripažinti, iš pradžių skaitymo metu Keisas nesąmoningai nukreipdavo žmones pas osteopatus, fizioterapeutus ir manualinės terapijos atstovus, kurie plačiau suvokė jo gydymą. Keisas nesigilino j teorijas ir pripažino viską, kas naudinga. Atsibudęs ir samprotaudamas apie savo gydymą, jis dažnai sakydavo, kad įžvalgi gamta kiekvienam negalavimui, netgi vėžiui, turi vaistus, jei gydymas pradedamas laiku.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Visuomet išlikdamas jaunatviškas Keisas dažnai būdavo maloniai sutinkamas, nes jauni iš prigimties nepaiso įsišaknijusių tradicijų. Prasidėjus XX amžiui, jis apsigyveno Hopkinsvile. Kečumas tada buvo įpusėjęs trečią dešimtį ir pasiryžęs prasiskinti sau kelią. Būdamas „prakeiktas jankis“ iš priešiškai nusiteikusio Ohajo upės kranto, jis negalėjo tikėtis greitos sėkmės bendruomenėje, dar tebekariaujančioje pilietiniame kare. Jis buvo iš „ten“ tokioje vietoje, kur visi privalėjo būti gimę „čia“.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Apie Keisą jis sužinojo iš kito ohajiečio, vietinės mokyklos valdytojo C. Dietricho, kurio dukrai Keisas padėjo. Kečumui paliko įspūdį, kad tokio mąstymo žmogus taip besąlygiškai patikėjo neįtikėtinais dalykais. Tačiau ir po to jis neieškojo Keiso dar metus. Bet vieną dieną atsirado ypatinga galimybė įšokti į ligi tol monopolizuotą „gimusių čia“ Hopkinsvilio „gydytojų vežimą“. Pacientas buvo kartu su juo besimokantis studentas iš turtingos aristokratų šeimos. Žaidžiant futbolą grūstynėse jis staiga be sąmonės nugriuvo. Kai atsipeikėjo, atrodė visiškai praradęs nuovoką, tik neaiškiai murmėjo, o akys klajojo į visas puses. Jam užeidavo baisūs širdies priepuoliai; valandų valandas sėdėdavo kėdėje ir tyliai žiūrėdavo priešais save. Šeima konsultavosi su šalies specialistais, buvo kviesti visi Hopkinsvilio gydytojai. Jam pripažino progresuojančią silpnaprotystę. Liko vienintelis Kečumas.

 

Kečumas jaunuolį tyrė dvi valandas. Fiziškai jis buvo normalus, tačiau j žodžius reagavo tarsi sūrio gabalas. Jis nesugebėjo atsakyti net j paprasčiausius klausimus, – pasakojo Kečumas. – Jei į jį žiūrėdavai, jis nesirinkdamas pasakydavo „taip“ arba „ne“ ir nutildavo.“ Vaikiną nuolatos prižiūrėjo du slaugytojai. Tačiau paprastai jis sėdėdavo tarsi daržovė ir niekuo aplink nesidomėdavo. Kečumas neturėjo nė menkiausio supratimo, kas jam yra, tačiau sutiko imtis šio ligonio, jei šeima metus leis jam laisvai dirbti. Neturėdami kito pasirinkimo, vaikino tėvai sutiko. Išlaidos jiems buvo nesvarbu. Tuo metu Kečumas vis dar laikėsi ortodoksinio požiūrio į gydymą. Jis nuvežė savo pacientą į Niujorką ir leido smegenų ligų specialistams jį apžiūrėti. Atvežę į ligoninę pacientą užrakino palatoje, kurios sienos buvo išmuštos veltiniu. Keturiolika dienų gydytojai stebėjo ir tyrė ligonį. Tyrimui pasibaigus jie mąsliai lingavo galvas ir vieningai sutiko su ankstesnėmis diagnozėmis: „Progresuojanti silpnaprotystė“. Tuomet pacientas buvo nugabentas į Klivlendą, kad jį pakonsultuotų žymiausias šalies neurologas, buvęs Kečumo mokytojas. Ir vėl – silpnaprotystė, tik šį kartą jam davė ir patarimą: „Traukinyje pasisodinkite jį prieš save; jis -gabus jaunuolis“. Grįžtant į Hopkinsvilį Kečumui staiga šovė mintis: „O gal kreiptis į Dietricho draugą, tą keistuolį Edgarą Keisą?“

 

Užuot tiesiai skambinęs Keisui, jis pakalbėjo su kitu gydytoju -daktaru T. Hausu, turėjusiu ryšių su Keiso šeima. Hausas ne tik nepritarė šiam sumanymui, bet ir perspėjo: „Kuo mažiau turėsi su juo reikalų, tuo tau bus geriau. Tu beveik atsipirkai, kad esi „prakeiktas jankis“, bet jei susidėsi su Keisu, pakliūsi į didelę bėdą“.

 

Tačiau, prisiminęs Dietrichą ir galvodamas apie savo vargšą pacientą, Kečumas nesileido lengvai perkalbamas. Galiausiai Hausas sutiko supažindinti jį su Keisu ir nusivežė į Baulingryną Kentukio valstijoje, kur Keisas turėjo fotostudiją. Jis pristatė Kečumą kaip Dietricbo draugą ir paaiškino, kad šis norėtų ištirti vieną pacientą. Keisas tuoj pat nusiėmė standžiai iškrakmolytą baltą apykaklę ir atsigulė ant kušetės. Labai abejodamas Kečumas užrašė paciento vardą ir adresą ant skiautelės popieriaus ir ištiesė ją Hausui.

 

Pirmasis stebėtas skaitymo seansas Kečumui paliko įspūdį visam gyvenimui. Jis šį seansą puikiai prisimena ir dabar, pradėjęs devintą dešimtį. Kai Keisas pasinėrė į transo būseną ir pradėjo lengvai kvėpuoti, Hausas ėmė ramiai kalbėti: „Prieš save jūs turite M… iš Hopkinsvilio kūną. Apžiūrėkite šį kūną ir pasakykite, ką randate“.

 

Keisas truputį pagulėjo, o po to prabilo, lyg būtų už kažko užkliuvęs: „O taip, taip, mes jį čia turime“. Akimirką jis padvejojo, o paskui, nors ir nebuvo informuotas apie paciento būseną, pradėjo kalbėti: „Jo smegenys liepsnoja. Smegenų vingiai raudoni lyg ugnis. Jo mintys iškreiptos. Jei jam niekas nepadės, netrukus jis taps šėlstančiu maniaku. Viskas prasidėjo seniai“.

 

Kečumui padarė įspūdį ne tik diagnozė, bet ir greito pablogėjimo prognozė. Sį pablogėjimą buvo numatę specialistai iš Ročesterio, Niujorko ir Klivlendo.

 

Hausas parodė, kad Kečumas gali klausinėtį miegantįjį.

 

„Kokį gydymą rekomenduotumėte?“ – paklausė jis. Atsakymas buvo aiškus ir patikimas. „Ypatingas gydymas, didžiausios dozės.“ Jis paminėjo mažai žinomus vaistus.

 

„Viskas?“

 

„Šito pakanka.“

 

Ir tai buvo tiesa, nes Kečumas tiksliai žinojo, kaip viską reikia daryti.

 

Jis vis dar žiūrėjo pakerėtas, kai, pasibaigus skaitymui, gulinčiam žmogui Hausas kalbėjo žadinančius žodžius, norėdamas jį ne tik sugrąžinti iš transo būsenos, bet ir „atjungti“ nuo jaunuolio, kuriam ką tik skaitė. „Jūs daugiau nematote objekto, – kalbėjo Hausas. — Jūs atsibusite ir jausitės puikiai“.

 

Po kelių minučių Keisas sėdėjo ir trynėsi akis. Kečumui veržėsi klausimai: „Jūsų kalba buvo labai įdomi. Sakykite, ką jūs žinote apie vingius?“

 

Keisas liūdnai nusišypsojo: „Visiškai nieko“.

 

Kečumas skvarbiai žvelgė į liekną, šiek tiek palinkusią figūrą. „Jūs esate arba įdomiausias žmogus Kentukio valstijoje, arba didžiausias melagis“, – tarė jis.

 

Keisas geraširdiškai nusišypsojo. Tokius žodžius jis jau buvo girdėjęs ankščiau. „Aš nieko nereikalauju“, — pasakė jis švelniai.

 

Du vyrai paspaudė vienas kitam rankas. „Vienaip ar kitaip, aš jums pranešiu“, — pažadėjo Kečumas.

 

Kečumas niekam nesakė apie savo vizitą pas Keisą. Jaunuolio šeimai – taip pat. Dėl Hauso jis irgi galėjo nesijaudinti. Keisas buvo gydytojų atstumtasis.

 

Tiesiai iš traukinio Kečumas nuėjo į Hopkinsvilio vaistinę ir nupirko rekomenduotus vaistus. Jis nedelsdamas pradėjo duoti juos ligoniui: dešimt lašų – rytą, vienuolika – vidurdienį, dvylika – naktį, palaipsniui didindamas dozę iki dvidešimties lašų. Kečumas pabaigė pirmąjį buteliuką, tačiau nesulaukė jokio pastebimo pagerėjimo.

 

Pradėjęs antrąjį buteliuką, dozę padidino iki keturiasdešimties lašų. Paprastai nuo didelių šio vaisto dozių atsirasdavo peršalimo simptomai – išburkdavo akių ir nosies gleivinės. Tačiau šiuo atveju nebuvo jokios reakcijos. Kečumas ėmė pirkti didesnius buteliukus ir taip padidino dozę, kad ji tris kartus viršijo leistiną. Po to jis grįžo prie pradinio kiekio ir pradėjo viską iš naujo. Tačiau ir vėl nesulaukė jokios reakcijos, ligonio akyse nepastebėjo nė menkiausios kibirkštėlės.

 

Praslinko trys ar keturios savaitės. Ligonis buvo gydomas ir namuose, ir pas Kečumą. Staiga vieną rytą suskambo telefonas. Skambino vaikino motina. Jos balsas virpėjo. Kečumas sulaikė kvėpavimą.

 

„Daktaras Kečumas?“

 

„Taip.

 

Ėmė lietis moters balsas. „Labas rytas, stebukladari!“ – sušuko džiugiai. Tik prieš kelias minutes jos sūnus nulipęs laiptais ir pirmą kartą per metus suprantamai prabilęs. Atrodė, lyg kokia uždanga nukritusi nuo jo proto. „Labas rytas, mama. Kas šiandien pusryčiams?“ Tai buvo viskas, ką jis pasakė, tačiau tiek jis ir turėjo pasakyti. Vaikinas grįžo į tuos laikus, kada nugriuvo futbolo lauke.

 

Kadangi tą kartą Kečumas nedrįso užsiminti apie Keisą, visa garbė atiteko jam. Bet kokiu atveju jis jos nusipelnė, nes nepabūgo kreiptis į Keisą ir atkakliai taikė rekomenduotą gydymą. Vėliau, kai Kečumas negalėdavo tiksliai nustatyti diagnozės arba atvejis atrodydavo neeilinis, jis susisiekdavo su Keisu Baulingryne ir paprašydavo, kad šis „pamiegotų“ ir viską išsiaiškintų.

 

Vieną dieną darbininkas Homeras Dženkinsas, dirbęs plytų fabrike, nugriuvo be sąmonės. Jį paguldė į vežimą ant šiaudų ir parvežė namo. Kečumas negalėjo nustatyti, kas atsitiko. Keisas pasakė, esą tai atsitiko dėl blogos mitybos. „Per daug kukurūzų košės ir grūdų“. Jis patarė subalansuotą dietą ir daug žalios spalvos daržovių.

 

Tai buvo jo pirmasis matytas pelagros (liga, atsirandanti dėl B grupės vitaminų ir aminorūgšties triptofano stokos organizme) atvejis. Keisas padėjo jam diagnozuoti ir gydyti kitus ligonius, su kuriais, negalėdami nustatyti diagnozės, vargo vietiniai gydytojai. „Ankščiau buvau girdėjęs, kad pelagra paplitusi tik Italijoje, – pasakojo Kečumas. – Tačiau dabar pradėjome aptikti šią ligą visose apylinkėse, kuriose žmonės valgė tik kiaulieną ir kukurūzus.“

 

Ir vėl Keisui nebuvo priskirti jokie nuopelnai. Vienas daug savo pacientams padėjęs Hopkinsvilio gydytojas Kentukio valstijos medikų draugijoje skaitė pranešimą apie pelagros diagnozavimą, tačiau nei Keiso, nei Kečumo pavardžių nepaminėjo.

 

Nepaisant to, padedant Keisui Kečumo reputacija tyliai, bet užtikrintai augo. Kai turtingas rangovas Džordžas Daltonas krisdamas susilaužė koją, į konsultaciją buvo pakviesti penki patyrę gydytojai iš pietų, o kartu su jais ir pradedantis Kečumas. Kol gydytojai išmintingai bendravo, iš ligonio kambario išėjo ponia Dalton ir paskelbė: „Ponas Daltonas nori, kad jį gydytų jaunasis jankis“.


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
sas

Visai neskaiciau gal papasakosite apie ka cia? :D