Energetika perpildytos vietos

Tai, ką vadiname šventomis vietomis, dažnai yra ne kas kita kaip akivaizdžių energetinių patirčių taškai. Žemės kūne matomiausi iš šių taškų yra kalnai. Tai vieta, kur žemės energija teka į viršų, ir būnant kalno viršūnėje, atrodo, kad ta energija žmogų iškelia. Išvertus į penkių elementų kalbą, kalnai įkūnija ugnies elementą, nes jų forma kyla į dangų.

 

Ugnies elementas simbolizuoja transformaciją, ir kalnai yra vertinami dėl to, kad jie sugeba suteikti protui aiškumo bei perspektyvos, tarsi „sudegindami” painiavą ir sumišimą. Be to, vulkanai gali būti laikomi čakriniais sūkuriais, pro kuriuos žemė laikas nuo laiko išleidžia savo ugnį.

 

Vietos, kuriose susikerta žemės energijos linijos, taip pat dažnai laikomos galios centrais. Britų salose sklando legendos apie nematomus energijos kelius, jungiančius akmenų ratus ir kitas šventas Didžiosios Britanijos vietas.

 

Šventos vietos žemėje, kur žmonės garbino dievus tūkstančius metų, ezoterinėse tradicijose dažnai laikomos per žemę tekančių energijos linijų susikirtimo vietomis.

 

Anglų virgulininkas Tomas Gravesas tyrinėjo lei linijų susikirtimus ir tekėjimą per senovines šventas vietas, pavyzdžiui, Stounehendžą Anglijoje. Jis nusprendė, kad šios vietos funkcionavo kaip centrinės telefono stotys, perduodančios energiją per lei tinklą, o dideli aštrūs akmenys, pervėrę žemės odą, atliko akupunktūros adatų funkciją, tai yra reguliavo ir grynino savo keliais tekančią žemės gyvybinę energiją.

 

Linijų susikirtimo vietos yra energijos centrai arba sūkuriai, kur energija juntama ypač stipriai. Šiose vietose žmonių energija pakyla, ir yra lengva pasiekti aukštesnes sąmonės būsenas.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Įsimintina buvo mano kelionė į vieną iš tokių vietų, Glastonburio uolą pietinėje Anglijoje. Saitą, vėjuotą viduržiemio dieną aš ir mano draugė Annabel atvykome į Glastonburį — mažą, keistą miestelį, gaubiamą Celis Vėlo ir senojo Avalono paslapčių bei tradicijų. Prie miesto dunksanti uola buvo keistas ir paslaptingas reiškinys — gana platus, apskritas kalnas vidury lygumų. Pradedi galvoti, ar uola natūrali, ar padaryta žmonių, ar suformuota antgamtinių jėgų. Ant uolos stovi žemės drebėjimo sugriautos šv. Mykolo bažnyčios liekanos.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Kopdami į uolą vingiuojančiais takeliais, susidūrėme su įnirtingais vėjais. Uolos padėtis mylių mylias nusidriekusių lygumų atžvilgiu sukūrė aerodinaminj efektą — tarsi uola būtų lėktuvo sparnas ir vėjas gerokai sustiprėja, kad prašvilptų pro viršūnę. Kai galų gale pasiekėm bokštą, Annabel ilgi plaukai atsistojo piestu, tarsi būtume patekę j vėjo tunelį.

 

Buvo siaubinga j austi šios vietos neįtikėtiną aerodinamiką, ypač žinant, kad ji yra virš dviejų garsių lei linijų susikirtimo: šv. Mykolo linijos, prasidedančios šv. Mykolo kalnu Kornvolyje, pietvakarių Anglijoje, ir Marijos linijos, kuri kartais eina paraleliai pirmajai, o kartais vingiuodama kertasi keliose vietose, pietiniuose šalies pakraščiuose. Kiekvienas susikirtimo taškas yra pažymėtas bažnyčia ar kitu jų jungties simboliu.

 

Pasaulio dvasinėse tradicijose apie šaltinius ir fontanus vyrauja vienas bendras supratimas — jie yra laikomi šventais taškais Motinos žemės anatomijoje, nes per juos į paviršių patenka jos gydančios ir atgaivinančios energijos.

 

Kalbėdama apie keltų tradicijas, Mara Freeman pažymi: „Šventas šulinys, simbolizuojantis stebuklingą dvasinės galios proveržį, arba numen, į realųjį pasaulį, buvo laikomas motinos žemės maitinančia krūtimi…

 

Stiprus instinktyvus jausmas daugybei šventų vandenų išlieka ir šiuolaikinėje sieloje, nors tai pasireiškia tik atsitiktiniu monetos įmetimu į „laimės šulinį”… Iš tikrųjų, kai panyrame į gamtoje trykštančią versmę, mus apima neapsakomas paslapties ir pagarbios baimės jausmas, mes tarsi pripažįstame savo šaltinį.

 

Gyvasis vanduo. Freeman žodžiai yra ne tik nuostabi proza, nes jie iš tikrųjų atskleidžia iš žemės gelmių tekančio vandens savybes. Šeštajame šio amžiaus dešimtmetyje vokiečių gamtininkas Theodore’as Schwenkas atliko tyrimus, lygindamas vandenį iš natūralių žemės šaltinių su vandeniu iš krano.

 

Jis pastebėjo, kad natūralus žemės vanduo yra gyvybingesnis. Išradęs naują vandens tyrimo metodą, pavadintą „lašo paveikslo” metodu, Schwenkas natūralaus šaltinio vandens lašų viduje pamatė ir nufotografavo sudėtingas, subtilias srovės formas.

 

Toks vanduo linkęs banguoti ir judėti spirale labiau nei vanduo iš krano, ir jis sukuria matomas formas, kurias Schwenkas pavadino „rozetės formomis”. Užterštas vanduo ir vanduo iš krano neturi tokių sudėtingų formų.

 

Mokslininkai iš Sdrvvenko instituto, dirbantys srovės tyrimų srityje, ir iš Freiburgo universiteto neseniai atliko šioje srityje įdomų tyrimą. Studijuodami srovės formas lašuose, paimtuose iš užterštų Juodojo miško šaltinių, jie pamatė, kad gyvybingos srovės formos pranyksta… ir vėl atsiranda vandenyje, paimtame iš kitos, žemiau esančios vietos.

 

Gyvybę teikianti „tekėjimo formų” prigimtis atsiranda iš jų savybės padėti tekančiam vandeniui oksiduotis, ir taip vanduo tampa gyvybingesnių šaltiniu, kurį naudoja gyvos būtybės. Dėl to logiška manyti, kad nesugadintas tekantis vanduo yra labiau prisisotinęs deguonimi, todėl jis turi daugiau gyvybinės energijos, daugiau ore esančios prana, arba chi.

Rekomenduojami video:


2500

Taip pat skaitykite