Atkurti daiktus pavyko tik vienetams

Neįmanomi eksperimentai kaitina mokslininkų vaizduotes. Kaitinami garai atkartodavo sudegintų objektų siluetus. Žinomas praeito amžiaus fizikas profesorius Džonas Tyndalas atliko mažai kam žinomą eksperimentą.

Matė įvairias formas

Tyndalas pripildė eksperimentinį stiklo vamzdelį įvairių rūgščių, jodidų ir nitritų garų. Tuomet vamzdelį pasuko horizontaliai, kad jo ašis būtų lygiagreti pliūpsinčiai elektros iškrovai arba koncentruotai saulės šviesai. Nutaikius tinkamą atstumą garai ėmė reaguoti.

Dideliam mokslininko nustebimui, garai ėmė jungtis ir formuoti ore trimates formas. Ore formavosi trimatės gyvūnų, augalų ir kitokios formos, tarp jų ir geometrinės – sferos, kubai ir piramidės.

Vienu eksperimento momentu Tyndalas išvydo iš garų susiformavusią slibino galvą su iškištu liežuviu. Esmė ta, kad formos buvo itin tikslios ir simetriškos, visiškai nepanašios į debesyse žmonių įžiūrimas pažįstamų daiktų formas.

Tai reiškia, kad formos įgaudavo kažkieno nustatytą formą, o ne susiformuodavo atsitikinai. Ar įmanoma, kad vien nukreipus į garus koncentruotus šviesos spindulius, šie imtų formuoti savyje užkoduotas formas.

Bandė pasišaipyti

Pavyduoliai turėjo puikią progą pasišaipyti iš Džono Tyndalo. Jie teigė, kad fenomeną lengva paaiškinti mechaniniu spindulio veikimu, kuris paprastai išjudina garų molekules, ir šie suformuoja tokias formas kaip rutuliai, smailūs cilindrai ir t.t.

Tokį bandymą neva buvo pademonstravęs fizikas Viljamas Kruksas. Tačiau kritikai kažkaip „pamiršo“ paaiškinti, kaip iš garų susiformavo idealių formų gėlės, kriauklės, žuvis, slibino galva ir daugelis kitų.

Galbūt paties Tyndalo mintys fiziškai paveikė eksperimentą, o gal tam tikri cheminiai elementai turi savybę formuoti vaizdus. To niekas negali išsiaiškinti.

Neturėjo dingsties apgaudinėti

Džonas Tyndalas turėjo gerą mokslininko reputaciją, buvo Karališkojo instituto direktorius, Britų asociacijos prezidentas, artimai bendravo su Maiklu Faradėjumi. Tad mažai tikėtina, kad toks žmogus būtų galėjęs išsigalvoti tokį eksperimentą, kad išgarsėtų. Šlovės jam ir taip buvo pakankamai.

Kitą panašų eksperimentą atliko seras Tomas Braunas, XVII amžiaus fizikas ir rašytojas. Braunas reiškinį pavadino “palingeneze – sudeginto augalo individualumo atgaivinimu”.

Atkūrė gėlę

Braunas sudegino augalą iki pelenų ir iš jų išskyrė druskas, kurias po specialios fermentacijos supylė į stiklinę kolbą. Toliau pateikiame jo užrašų vertimą: “Nuo žarijų karščio arba nuo natūralaus karščio, kūno forma ir idėja (augalo) bus parodyta; ji staiga išnyks, kai kolbos nebekaitins.”

Liudininkas rašė stebėjęs eksperimentą, kai buvo sudeginta gėlė, iš jos pelenų išskirtos druskos ir supiltos į stiklinį indą. Druskos užpiltos cheminiu mišiniu ir fermentavosi, kol pasiekė melsvą atspalvį. Pakaitinus druskos dulkeles, jos pakilo ir sudarė formą augalo, iš kurio pelenų buvo išgautos. Nustojus kaitinti indą, gėlės siluetas sukrito į buteliuko dugną.

Sukeltų mokslo revoliuciją

Įsivaizduokite, kokią revoliuciją padarytų tokie eksperimentai mūsų laikais. Jų dėka būtų galima pamatyti natūralius daiktų “bio-brėžinius” arba vadinamąsias gyvenimo idėjas.

Pasisekus tokiems bandymams, būtų žengtas didelis žingsnis medicinoje, archeologijoje ir kituose moksluose. Surastų radinių fragmentai atskleistų visą daikto formą, o tai daug papasakotų apie praeities žmonių gyvenimą, o gal ir mirtį.

Naudojosi garų kamera

Dar vienas įdomus eksperimentas atliktas praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje su Vilsono garų kamera.

Vilsono garų kamera yra pripildyta dujų arba garų (dažniausiai vandens garų) ir yra naudojama
pasekti skilusio atomo daleles.

Daktaras R.A. Votersas iš Nevados JAV iškėlė teoriją, kad žmogaus ir gyvūno siela egzistuoja tarpatominėje erdvėje, esančioje tarp žmogaus ląstelių atomų. Jis nusprendė įsitikinti šia teorija, naudodamasis garų kamera.

Fotografavo sielas?

Didelis žiogas buvo įleistas į garų kamerą ir uždusintas eteriu. Mirties akimirką vandens garų kiekis padidėjo, o tai sužadino fotokamerą užfiksuoti vaizdą. Iš viso atlikta apie 40 eksperimentų su varlėmis ir pelėmis.

Pasak Voterso, visų eksperimentų metu, jeigu gyvūnas numirdavo, pasirodydavo didesnės garų koncentracijos siluetas, kuris atitikdavo gyvūno formą. Tačiau, jeigu gyvūnas tik apalpdavo, jokia figūra garų kameroje nepasirodydavo.

Ar iš tiesų Votersui pavyko užfiksuoti gyvūnų sielas? Gaila, bet nei šis, nei kiti du eksperimentai nebuvo sėkmingai pakartoti, todėl nepavyko jų nepriklausomai aprašyti ir moksliškai paaiškinti. Liko tik neįtikėtinų bandymų aprašymai, kurių pakartoti nepavyko.

Autorius: Žygimantas Pauliukevičius